Ilgas mėnuo Tbilisyje [nr 5]

By skrandis, 2006/06/30

Kelionę į Gruziją prisimenu kaip gan dviprasmišką. Tai turbūt buvo pirmoji mano ne sportinė kelionė į užsienį ne su šeima, vienam. Viso vizito metu nesugebėjau atsipalaiduoti ir įsijausti į galimybę leisti laiką sau ir savo reikmėms. Stažuotė, siekiant įgauti kultūros vadybos patirties, galėjo būti praleista prasmingiau, bet…. kaip gavosi, taip gavosi. Kaip ten bebūtų, vizitas pas gruzinus turbūt praturtina kiekvieną lietuvį netikėta meile sau. T.Y. taip, kaip myli gruzinai Lietuvą, turbūt nemyli nė viena kita šalis. Ir to pasididžiavimo lietuviškumu, valstybe, jos istorija, nepajusi turbūt niekur kitur kaip Gruzijoje. Ta šalis moka sudėti akcentus ten, kur jie svarbiausi. Jie moka įkvėpti meilės ir tikėjimo Tėvynei.

Visas mėnuo praleistas pas garsų ir gerbiamą menininką, visų galų meistrą, interjero dizainerį Guga Kotetishvili. Kaip bebūtų keista, bet šis Tbislisyje gerai žinomas menininkas labai menkai randamas internete. Butas, kurį gavau gyventi buvo labai mielas. Tik vienam jis gerokai buvo per didelis. Arba aš buvau tiesiog nepratęs būti vienas…

Šalis, patyrusi sovietinę priespaudą, turi [gal jau tik “turėjo”] begalę žaizdų. Kažkada turėjęs būti turtingas ir gražus Tbilisis, mano vizito metu tebuvo tik gražus. Skurdus, bet visgi labai gražus ir fotogeniškas. Po miestą vaikščiojau labai daug ir dažnai, tačiau dabar tenka apgailestauti, kad nesugebėjau išieškoti kiekvieno kadro labiau, pajusti vaizdą dar tiksliau, nei tai darau dabar, praėjus beveik dešimčiai metų.

Tbilisis – miestas, kuriame norisi būti ir kuris mus, lietuvius, gerokai gąsdina. Pamatyti sovietinę įtaką galima ir Kaune, bet pamatyti mėšlą, paliktą sovietinio mąstymo, čia Tbilisyje galima tiek daug, kad puikiai imi suprasti, kodėl Gruzija ir kitos blaiviai mąstančios šalys taip veržiasi tapti Europos, o ne Azijos dalimi. Gaila, kad Gruzijos kelias į tvarką toks sudėtingas, o didysis kaimynas toks piktas ir nelaimingas, prišikantis ne tik sau, bet ir kitiems….

Bet liūdesys dingsta greitai, kai pradedi bendrauti su pačiais gruzinais. Jie linksmi, nuoširdūs ir visi labai draugiški. Bent jau tie, kuriuos pavyko sutikti man. Matyt ne veltui ir durys pas juos tokios labai skirtingos, bet dažniausiai praviros ir kviečiančios. Svetingumo jiems nestinga, nuoširdumo ir kūrybiškumo – taip pat.

Mėnuo Tbilisyje įkvėpė šiai šaliai tokias simpatijas, kurių, matyt, jau gyvenime niekas neištrins. Kad ir kaip jie skurdžiai gyvena, kad ir kokias nelaimes jie patiria, gruziniško bendravimo ypatybės verčia pasijusti labai gerai.

Beje, teko pastebėti, kad nesvarbu kokio amžiaus ar lyties yra gruzinas, bet visi jie kažkaip neįtikėtinai myli/gerbia/prisimena ar turi ryšių su Lietuva. Kartais atrodo, kad taip negali būti, kad tai tik kaukazietiškas noras girtis. Bet ne, gali. Iš vieno žmogaus išgirsti istoriją, kaip jis lankėsi Kaune ar tarnavo Klaipėdoje, iš kito, kaip jis kabino merginą lietuvę, iš trečio, kaip jo giminė darė verslą Lietuvoje. Kartais sumaišo su Ryga, kartais atrodo šiek tiek pasakomis, bet… visada matai, kad tai tik iš noro pagerbti tavo šalį, tavo šalies istoriją ir vietą Europoje.

Progai pasitaikius nuvykau į Azerbaidžano sostinę Baku, kurioje praleidau kelias dienas. Gerokai stipriau stovintis ant žemės šio regiono miestas ir visa šalis. Visgi nafta – šio laikmečio auksas. Čia pabendravau su kino meno ir dokumentikos režisieriais/operatoriais/kūrėjais, svečiavausi pas jauną kolegą Igbal ir klausiausi jo tėvuko nuostabios muzikos. Tokios gražios, po kurios net nežinai, ką ištarti ar pasakyti.

Taip pat turėjau smagią išvyką į Pirosmanio tėviškę Mirzaani, kur vyko jam skirtas renginys. Čia mane, vos išlipusį, pasigavo tokie gan buduliški jaunieji gruzinai. Kadangi nei angliškai, nei rusiškai jie nešnekėjo, tai pripildė puoduką vynu ir paleido :]
Be konferencijos ir parodos, aplankiau ir netoliese esančią Pirosmanio (Niko Pirosmanashvili) namuką, kuriame jis tapė tuos nepakartojamai žavius ir primityvius paveikslus. Renginys ir konferencija baigėsi kitame kažkokiame kaime, kur vyravo nuostabūs avienos šašlykai ir vietinis vynas žaliose šampano buteliuose. Dar niekad taip laisvai nešnekėjau rusiškai, kaip tenais :]

Pabaigai mano globėjos nusprendė dar nuveti iki ypatingojo Uplistsikhe. Pakeliui sustojome prie Stalino (Иосиф Виссарионович Джугашвили-Сталин) namuko miestuke Gori, kuriame jis gimė ir augo.
Uplistsikhe – senas akmens miestas rytų Gruzijoje, apie 10 km į rytus nuo Gorio miesto. Įspūdinga vieta. Pasiutiškai graži ir stebuklinga. Akmens miestas, pastatytas ant Mtkvari kranto, savo istoriją pradeda jau ankstyvajame geležies amžiuje bei išsiskiria unikaliais įvairių stilių deriniais (Anatolia, iran, pagonybės ir krikščionių kultūros elementais). Įtrauktas į UNESCO sąrašiuką.

Vizitas baigėsi ir aš džiaugiausi. Dabar, praėjus kuriam laiko apgailestauju, kad taip mažai pasinaudojau galimybe įsigyventi šiame mieste ir šioje šalyje. Gal tai buvo ir dėl objektyvių priežasčių [finansų trūkumo], gal dėl nedrąsos, bet tai duoda minčių, kad ten grįžti bus būtina.  Ir ne vienam, o su Alwyda. Kad daugiau pamatyti, daugiau aplankyti, daugiau pajusti. Mums abiems tai gaunasi daug geriau, nei po vieną.

 

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.