Porto’galija [nr 40]

By skrandis, 2008/09/22

Kelionė į Portugalija – pirma didesnė mudviejų kelionė į užsienį. Tai tarsi atsigriebimas už neturėjimą povestuvinės kelionės ir medaus mėnesio :] Praėjus keliems metams pats laikas imtis priemonių ir taisyti klaidas, tad… :] Be didesnės patirties keliaujant visą savaitę, be didesnio pasiruošimo ir susiplanavimo, tiesiog žinodami, jog atvykstam į Porto miestą ir per kažkurį laiką kažkaip turime nuvykti iki Lisabonos, o tada atgal vėl į Porto. Viskas.

2008.09.22
1-oji diena. Portugalija pasitinka lietingai. Taip lietingai, kad mano kuprinė, kuri kol pasiekė oro uosto pastatą nuo lėktuvo, permirko kiaurai. Dėkui Alwydai, kad ji privalomuoju būdu visus daiktus visada dar susideda į maišiukus. Kaip ten bebūtų, metro atvykus iki miesto centro, link viešbučio, lietus aprimo, o išėjus pasivaikščioti, lietus galų gale visai prisibaigė. Apsigyvenome visai netoli senamiesčio, tad Santa Catarina gatve (kurioje ir gyvenome) labai greitai pasiekėme miesto centrą bei pagrindinius turistinius Porto objektus – tiltą Luis I, fontanus, Fernandina sieną, katedrą, geležinkelio stotį, rotušę, krūvą bažnyčių, Serra do Pillar vienuolyną bei sukratytą senamiestį. Pavalgę visiškai menkame vietiniame keistame namudiniame ‘restoranėlyje’ nusprendėm pasiplaukioti Douro upe ir suskaičiuoti visus tiltus virš jos. Taip ta pirma diena ir prabėgo…

2008.09.23
2 diena. Ši kelionė gavosi ne tik atsigriebimas už neturėjimą povestuvinės kelionės, bet ir puiki kompensacija už pradirbtą vasarą. Po lietingo 1dienio, temperatūra šoktelėjo iki 26-28 šilumos ir siela atsigavo pilnumoj.
Žygis po Porto miestą pratęstas – aplankytos įvairios bažnyčios, užlipta į bokštą ir apžvelgtas turtingas ir kartu skurdus miestas iš viršaus, apžiūrėti įspūdingi komercijos rūmai, pasivaikščiota po senamiestį, tada pereita per upę į Vila Nova da Gaia miesto pusę, kur maloniai apsvaigta Ferreira porto sandėliuose, labai skaniai pavalgyta ant pakrantės restoranėlio ir tada tingiai bei lėtai nueita vėl į visiškai priešingoje pusėje esantį Palacio de Cristal parką. Ir vakaras, kai įprasta, pribaigtas šalia įspūdingojo Luis I tilto.

Beje, išskirtinį dėmesį Porto mieste reikia kreipti į architektūros detales bei į plytelių žavesį :]]]

2008.09.23
3 diena.
Trečia diena prasidėjo mašinos nuoma, kuri sėkmingai įvykdyta čia pat šalia jau minėto mūsų viešbučio America. Mūsų džiugesiui Hertz servisas įdavė mums juodą naują Renault Clio. Kelionė po Portugaliją įsibėgėjo. Pirmas taikinys – Guimaraes miestelis ir šalia viena kitos joje esančios dvi pilys. Pirmoji – labiau primenanti rūmus yra XV amžiaus, kita – daug senesnė ir tarsi iš vaikiško piešinuko ištraukta X a. pilaitė su aukštu bokštu vidiniame kiemelyje. Beje, šis miestas tarsi Portugalijos valstybės gimimo vieta, nes čia gimė ir pirmasis Portugalijos karalius Alfonso I-asis.
Pats miestelis Guimaraes kuklus, bet turtingas ir turistiškai nusiteikęs, gražus, tvarkingas ir mielas. O senamiestis dar ir įtrauktas į UNESCO sąrašą.

Nesėkmingai nusukus ne į tą kelią, šiek tiek nusivylę, jog nepatekome į Citania de Briteiros, nuvykome iki Bom Jesus do Monte šventvietės. Įspūdingus laiptus ir begalę skulptūrų turintis vienuolynas labiau priminė dvarą puikioje vietoje, su puikiais meniniais sprendimais, nei religijai atsidavusių tikinčiųjų susitikimo vietą. Nors… varginantis kopimas laiptais per pasiutišką karštį privertė pagalvoti apie savo nuodėmes… :]

Išpirktos nuodėmės kopiant aukštais laiptais į Bom Jesus do Monte šventvietę buvo vertos pastangų – vos nuvažiuojant nuo šio objekto mus pasitiko nuorodos į Citania de Briteiros. Viltis ją pamatyti jau buvo menka, bet… Tai vienas pagrindinių ir svarbiausių mūsų kelionės tikslų, tad su giliu įkvėpimu atvykome į vieną įdomiausių vietų. Iki šiol panašaus tipo gyvenvietėje teko lankytis Gruzijoje (Skr) ir Graikijoje (Alw). Dabar mums abiems kartu teko pasivaikščioti V–I a. pr. Kr. gyvenvietėje, gatvėse, po namus, kiemus ar pirtį ir pajusti/prisiliesti prie to nesuvokiamai tolimo bei kartu artimo pasaulio. Driežai, namai, sienos, gatvės, kanalai nuotekoms, viržiai, karštis ir vakarinė saulė… atmintyje įsirašė ilgam. Ir labai ryškiai.
Vertas dėmesio ir e.puslapis šio istorinio/kultūrinio objekto – Virtual Citania de Briteiros.

2008.09.24/25
3-ios dienos vakaras ir 4 diena.
24 dienos pabaiga ir 25 dienos pradžia – mieste Coimbra. Miestas, tradiciškai turintis nediduką senamiestį ir nemažą kiekį bažnyčių, turi ir išskirtinį universitetą. Coimbra universitetas – vienas iš seniausių universitetų Europoje ir pasaulyje, bei tikrai seniausias bei vienas didžiausių universitetų Portugalijoje. Būtent todėl jam ir skirtas ryte dėmesys, aplankant įvairias patalpas ir apžiūrint įvairius objektus. Beje, universitete yra (t.y. ilgą laiką buvo) ir kalėjimas nusikaltusiems studentams :]
Apibendrinant, miestas jaukus ir fainas ypač dėl to, kad jame ypač daug jaunimo ir studentiškas gyvenimas tiesiog jame labai gyvas. Dainos, krikštynos, judėjimas, politiniai trafaretai, alus… Ir dar, svarbu paminėti, miestas turi ir išskirtinį kaboką, kuriame groja džiazas, kuriame dirba šefas baigęs Coimbros universitetą, kuriame maistas ypatingai skanus bei nebrangus ir kuriame atmosfera tiesiog labai gera, nors žvelgiant į patalpas, įvaizdžio prasme, rodos, kad nieko dėl to specialiai nedaryta ir nesistengta. Bet po pasibuvimo jame nuotaika buvo puiki. Įsiminkite – Salao Brazil.

Mūsų kelias – nuo Coimbra link Conimbrigos, į vis dar atkasamo turtingo romėnų miesto vietą. Conimbriga berods yra vienas iš didžiausių romėnų plotų Portugalijoje. Pasak muziejaus info, archeologiniai įrodymai sako, kad Conimbriga buvo apgyventas kažkur tai 9-7-ojo šimtmečio pr. Kr. ir romėnams atvykus 2 a. pr. Kr. Conimbriga jau buvo didis ir klestintis miestas. Ir išties, akivaizdu, kad kažkada ten gyvenimas buvo puikus ir turtingas…

Netrukus apsilankėme Batalha vienuolyne (Mosteiro Santa Maria da Vitória) – geriausiame/didžiausiame/originaliausiame vėlyvos gotikinės architektūros kūrinyje Portugalijoje. Gausybė frontonų, smailių, bokštelių, skulptūrų, atramų… vidiniai kiemeliai, neužbaigti bokštai ir aukšti skliautai… gražu labai. Labai.

25 diena baigėsi imielame ir žaisliniame mieste Obidos. t.y. Obidos miesto senamiestyje, kur visas gyvenimas verda pilies teritorijoje už aukštos akmeninės sienos. Vakarinis pasivaikčiojimas ant gynybinės sienos buvo labai mielas, nakvynė jaukiame B&B irgi labai nudžiugino :]

5 diena.
26 diena prasidėjo ten pat, kur baigėsi 25 diena – mielame Obidos, su mažais versliukais, jaukiomis gatvėmis, restoranėliais ir išskirtiniais baltais namais ir su spalvotai nudažytais kampais. Išskirtinė vieta, įkritusi atminčiai visam gyvenimui.

Peniche miestukas ir krantas, nuo kurio pirmą kartą gyvenime pamatėme Atlanto vandenyną, turbūt labiausiai nuvylęs taškas kelionėje. Nuotraukose pamatysite tik krantą ir vandenyną, šiek tiek senojo miesto ir fortą, bet tiesą sakant, vaizdas nuo vandenyno kranto atsisukus į žemyno pusę tiesiog tragiškas. Gamyklos, sandėliai, didžiuliai gyvenamieji namai, smarvė nuo kažkokio šiukšlyno ar pan, daug plastikinių butelių, kitokių šiukšlių… Gal turint tiek daug kranto ir nėra poreikio saugoti kiekvieną gamtos kampelį, bet… vis tiek nyku, kad ir kokias priežastis sugalvotume. Nors pamatyti vandenyną ir pasislėpus švariame bei nuo bangomūšos triukšmingame kampelyje buvo gera ir širdžiai malonu.

Lisabona pasitiko ne tik painiais aplinkkeliais, automobilių mase, bet ir nešvara, murzinais žmonėmis, netvarka, kažkokia slegiančia viso matomo vaizdo mase. Gal dėl to, kad iki tol akys ilsėjosi nuo žmonių masės, gal dėl to, kad atvažiuota iš ramių miestelių, gal dėl to, kad visoms sostinėms lemta būti mašinų ir žmonių koše. Bet apėmė jausmas, kad šitame mieste užsibūti per ilgai nėra noro…
Kaip visada, pirmiausia užlipome iki pilies, kuri Lisabonoj stūkso ant aukštos kalvos ir pati gan įsimintinos struktūros ir išvaizdos. Vėliau pavalgėme, pasibastėme tamsoje po miestą, apžiūrėjome aikštes, užlipom į apžvalgos bokštą, pasėdėjom prie rotušės ir lėtai, nuvargusiu žingsniu grįžome į ho[s]telį triukšmingoje gatvėje, pilnoje juodų žmonių bei kitų atvykėlių.
Beje, tiek kartų pagrindinėse turistų gatvėse žolės, hašišo ir kitų “gėrių” mums dar niekur nesiūlė ir turbūt nesiūlys. Beveik kaip ‘tikėjimo žodis’ su savo knygom arba “tyros meilės” siūlytojai su atvirutėm… jokios gėdos ir sąžinės :]

6 diena.
Šeštadienio rytą Lisabona kitokia. Ramesnė, lengvai apdujusi, be juodadarbių, be nelegalios prekybos gatvėse, tuštesnė ir laisvesnė. Ilgas pasivaikščiojimas po miestą, po Komercijos ir kitas aikštes, pėsčiųjų gatves, užėjimas į katedrą ir jos vidinį kiemelį su atkastu kultūriniu sluoksniu nuo islamo laikų iki… Aplankytas Belem bokštas, Jeronimo vienuolynas, kultūros centras Beleme ir parodos Šiuolaikinio ir modernaus meno muziejuje [tenka pripažinti, kad ne per parodos atidarymą tiek daug šeimų, jaunimo, senjorų muziejuje neteko dar matyti]. Visa diena po Portugalijos sostinę, daug ramiau ir jaukiau, nei tik atvažiavus.

į Šiuolaikinio ir modernaus meno muziejų užklydome visai netyčia. Nesiruošėme eiti kažkur smarkiau kultūrintis, tačiau garso instaliacijos ir modernus menas įtraukė – įžengėme į šį muziejų ir jame įdomiai ir sėkmingai prabuvome daugiau nei kelias valandas. Nustebino lankytojų gausa ir vyresnės kartos žmonių kiekis, skirtingai nuo daugelio šiuolaikinio meno centrų kitose lankytose šalyse. Bei šiek tiek nustebino ir parodų bei stilių įvairumas.

7 diena
Sekmadienį palikome nelabai mums patikusią Lisaboną ir patraukėm arčiau vandenyno, į daugelio išgirtą ir turistų pamėgtą Sintrą. Joje radę jaukų viešbutuką, suvalgę pusryčius, užkopėme į 8-9 amžiuje maurų pastatytą pilį, kur vaizdas atsivėrė tiesiai į Atlanto vandenyną, o rytų vėjas pūtė kiaurai.
Sėkmingai nusileidę atgal į miestą, nupėdinome į Karališkuosius Sintra rūmus, kur prasibastėme dar keletą valandikių. Tada netyčia užėjome į romantiškai pischodelinį Regaleira rezidencijos parką, kur smagiai ir žaismingai žaidėm suaugusio žmogaus sukurtą ‘žaidimą’.

Besibaigiančios kelionės perlas – saulės palydėjimas ant Europos žemyno vakaringiausio taško. Cabo da Roca [geografinės koordinatės: platuma – 38 ’47’, šiaurės ilguma – 9 ’30’, aukštis – 140 m virš jūros lygio] – “kur žemės pabaiga ir vandenyno pradžia”. Silpnas vėjas, gęstanti šviesa, ramybė, ramuma ir vidinis pasitenkinimas, kuris baigėsi su porto buteliu ant terasos Sintros viešbutyje, nuo kur dieną matosi vandenynas…

8 diena.
Pakeliui link Porto, priešpaskutinė stotelė tapo Tomar pilis-vienuolynas. Ši pilis – Portugalijos dovana, suteikiant didelį žemės plotą bei politinę galią, tamplierių riteriams už kovą prieš maurus XII amžiuje. Pilis-vienuolynas, kaip ir labai daug kitų objektų Portugalijoje, įtrauktas į UNESCO sąrašą. Bet aplankyti verta net jei tame sąraše jo nebūtų.

Sugrįžimas į Porto, nuomuotos mašinos pristatymas į Hertz, registracija į tą patį viešbutį, pasivaikščiojimas po miestą, vėlyvi paėdimai, užkopimas link Luis tilto ir porto butelio pribaigimas. Ankstyvą rytą į oro uostą ir pro Hahn į atgal Liuksemburgą…

Kelionė baigėsi. O ji buvo pasiutiškai įdomi ir faina. Portugalija paliko labai gerą įspūdį ir į ją tikrai norėsis dar grįžti. Gal grįžti ten pat, gal pamatyti kažką naują, bet tikrai verta dar vieno kito aplankymo. Dėl architektūros, dėl gamtos, dėl nedidelių kainų, dėl vandenyno, dėl paprasto bendravimo ir jaukumo.