Mažieji mielieji Nyderlandai [nr 63]
Šalis, kuri yra labai lygi, bet kartu labai įvairi – Nyderlandai. Tokia prielaida buvo prieš pat kelionę. Tokia pat išvada padaryta ir po kelionės.
2009.04.05. Nyderlandai 1 diena – Zeeland ir Pietų Olandija
Kelias iki Nyderlandų ne tokis ir tolimas, apie 320 km. Pirmą stotelę padarėme mielame, savaitgališkai nusiteikusiame Middleburg‘e, kur vyko gausus sekmadieninis judėjimas, kur gatvelės pasirodė labiau saulėtos nei Liuksemburgo, kur jau žydėjo tulpės ir masiškai judėjo dviratininkai.
Bevažiuodami per Zeeland regioną link Roterdamo padarėme keletą sustojimų šalia Šiaurės jūros. Pirma buvo pakrantės kopose, kur smėlis toks pat kaip Palangoj, paplūdimys trigubai platesnis, o spalvos kaip mano drabužiai :] Kur buvo katiniškai šilta, ramu ir norėjosi ilgam išsidrėbti tarp sudžiuvusių smilgų.
Pavažiavę vos keletą kilometrų sustojome ant įspūdingos devynių kilometrų ilgio Oostercheldekering užtvankos, turinčios 62 vartus, kurių kiekvienas 42 metrų, ir veikiančios jau virš 20 metų.
Dar šiek tiek pavažiavę apsilankėme vietovėje Plompe Toren. Kadaise ten buvo beveik Kastytis ir Jūratė… O išties ten kadaise būta kaimo, kadaise norėta tą kaimą atstatyti, tačiau kadaise viskas baigėsi vieno bokšto išsaugojimu. Vieta graži, tokia žaislinė, bet turinti gamtinę vertę (šalia bokšto yra pelkė pilna kažkokių vertingų gyvių).
Na ir sekmadienį pabaigėme jau Pietų Olandijos mieste – garsiajame Rotterdam’e. Miestas, dydžiu antras po Amsterdamo, pasirodė pasiutiškai smagus. Tokios ‘kreizi’ architektūros ir tokių keistų sprendimų neteko niekur iki šiol matyti. Ir kažin ar teks :] Pasivaikščiojus po miestą tapo akivaizdu, kad šis miestas po II-ojo pasaulinio karo buvo sulygintas su žeme, tačiau nuostabiausia yra tai, kad jis nesiekė atkurt savo istorijos, o ėmė kurti naują. Ir jiems tai pasisekė, ne tik dėl didžiausio Europos jūros uosto, bet ir dėl architektūrinių pavyzdžių.
2009.04.06. Nyderlandai 2 diena – Pietų Olandija
Antroji diena praleista Pietų Olandijoje, tarp tikrų šios šalies simbolių – malūnų, tulpių ir kanalų. Pirmasis sustojimas įvyko Kinderdijk malūnų “parke” gan ankstyvo ryto metu, kai žmonių dar nedaug, turizmas tik įsisiūbuoja ir oda jaučia pirmuosius saulės bandymus šildyti aplinką. Malūnai, statyti XVIII amžiuje vandens lygių reguliavimui, sukūrė malonią ir tingią atmosferą. Jei ne akyse gausėjantis publikos skaičius, rodėsi, kad ten likti galima būtų visą dieną, tiesiog stebint aplinką ir sustojusius malūnus.
Kitas sustojimas įvykdytas Nyderlandų turizmo šerdyje – Keukenhof’e. Pavasariui tik prasidėjus, gėlėms tik pabundant, parkas atrodė dviprasmiškai – atrodė, kad daugiau spalvų ir negali būti, bet kartu matėsi, kad jau po kokios menkos savaitės čia vaizdas taptų vėl kitoks ir vėl netikėtai spalvingas. Tulpės, hiacintai, narcizai, krokai… Begalė derinių, begalė spalvų ir susižavėjimas.
Trečias apsistojimas buvo Leiden’e. Išvakarėse buvo renkamasi iš trijų skirtingų miestų (Leiden, Delft, Haarlem), ir net nežinant kitų dviejų miestelių išvaizdos ir turtingumo, galima sakyti, kad pasirinkimas buvo tobulas. Miestas labai jaukus, su begale kanalų, laivų ir laivelių ir su aktyviu gyvenimu šalia barų-restoranų. Ir su fantastiškai skaniais tailandietiškais maistais mūsų aplankytame restoraniuke ant vandens.
Beje, Leidene stovėdami ant šaligatvio ir norėdami pereiti į kitą gatvės pusę, susivokėme turintys neįprastą problemą – pereiti negalime ne dėl mašinų eismo, o dėl dviračio srauto… :]
Dieną pabaigėme pajūryje Zaandvort’e, vos 30 km nuo Amsterdamo. Miestukas mažas, bet turintis krūvą viešbučių ir paplūdimiams skirtą industriją. Kai naktis ir ne sezonas, tai išbūti galima…
2009.04.07-08. Nyderlandai 3+4 diena – Šiaurės Olandija
Trečią dieną tik atvykus į Amsterdamą, rodėsi, kad dviejų numatytų dienų šiam miestui bus per daug. Tikėjomės didesnės, įvairesnės, sunkiai apeinamos sostinės. Ir kaip visada, pagrindinė gatvė nuo stoties (mašiną palikome P+R aikštelėj) buvo purvina, gausi nemalonių veidų, šiukšlių… Viešbutis irgi pasitaikė ne iš tvarkingiausių… skersai per miesto centrą pereiti užteko ir pusvalandžio… atrodė, dvi dienos Amsterdame bus visa amžinybė.
Tačiau miestas įtraukė gan greitai, ir nors per pirmą dieną atrodė, kad viskas apeita ir pamatyta, antros dienos ryte ėmė jausmas, kad viską norima ir vėl pamatyti, kad vis dar daug kas nepamatyta. Kanalų pusžiedžiai, dviračių gausumas, muziejai, kavinės, barai, restoranai, skirtingi žmonės, kreivi namai, kanaluose stovintys namukai, žolės kvapas visame mieste, vidutiniškai kartą per savaitę į kanalus įkrentantis automobilis, languose stovinčios merginos… Tokios visos vienodos, kaip ir miestas, bet ir kartu tokios pas skirtingos, kaip ir pats mieste esantis pasirinkimas. Juodos, baltos, storos, plonos, baisios, gražios… Kiekvienam pagal skonį ir poreikius.
2009.04.09. Nyderlandai 5 diena – Šiaurės Olandija ir Friesland
Penkta diena pilna įspūdžių. Skirtingų, labai malonių, keistų ir ramių.
Pirmas taikinys – Muiderslot pilis su įvairiausiais XVI amžiaus išradimais (dvipusis lankstomas suolas, mechanizmai virtuvėje ir tt) ir pilyje lizdus tvarkančiomis kuosomis.
Zaanse Schans – antrasis sustojimo taškas. Malūnų ir senųjų amatų muziejus su ypatingais malūnais (aliejaus spaudykla, medienos pjaustykla bei dažų gamybos fabrikėliu) ir gražia gyvenamųjų namų ‘siena’ kitame krante. Šiek tiek panašus į Kinderdijk, tiek pat įdomus ir vertas apsilankymo muziejus po atviru dangumi. Beje, malūnuose produkcija gaminama ir parduodama iki šiol.
Vėliau sustota senoviniame tradiciniame olandų žvejų miestelyje Volendam. Jei ne parduotuvėlėm nukrautas krantas (kuris galėtų būti velniškai gražus) ir masė turistų, miestukas būtų palikęs daug geresnį įspūdį. Būtų mielas, mažiukas ir tikrai gražus. Bet dėl turistų kiekio ilgai jame būti tiesiog nesinori.
Pakeliui į Friesland regioną – 1932 metais baigta 30 km užtvanka Afsluitdijk, kurios plotis maždaug apie 100 metrų. Vienoj pusėje jūra, kitoje – uždaras vandens telkinys. Kai rūke dingsta kelio pabaiga, o iš abiejų pusių matosi tik vanduo, automobilių judėjimas pirmyn atgal atrodo nesuvokiamas ir beprasmis.
Galų gale Friesland regionas ir sunkiai surastas Ravenswoud pelkynas su neįtikėtinu apžvalgos bokštu. Pagaliau gamta be kitų žmonių, tik paukščių klegesys, saulėlydis ir platūs horizontai. Ten ir tik ten geri paukščiai patenka po mirties. Ten jų rojus.
2009.04.10. Nyderlandai 6 diena – Gronningen, Drenthe ir Oversijssel
Priešpaskutinė šešta diena. Ryte pabudome mieste, kuriame 5-os dienos vakare negavome padoraus maisto, nes ant stalo buvo pateikiamas tik alus, vynas ar koks kitoks skystis – Gronningen. Studentiškas miestas, pilnas judėjimo, muzikos, klubų ir gyvybės. Nelabai įspūdingas, bet turintis mielų kampelių ir beviltiškai išoriškai baisų modernaus meno muziejų.
Išvykę iš šio miesto, aplankėme mažą, bet kietą fortą-miestą Bourtange. Tokio mažučio forto su įtvirtinimais ir kanalais iki šiol nebuvo tekę matyt. Labai gražutis fortas ir miniatiurinis miestukas. Ir saulės kaitra, apsunkinanti judėjimą…
Ir štai ilgai lauktas ir didelį susidomėjimą keliantis objektas – megalitai, kurių Drenthe regione ne taip jau ir mažai. Iš didelių akmenų sudaryti neolito, vario ar bronzos amžių kapai padarė nemenką įspūdį. Suvokti to atstumo tarp anų ir šių laikų, suprasti tų laikų žmonių pastangas ir religinius įsitikinimus pasirodė per sunku. Būtent dėl milžiniško atstumo.
Pakeliui besiblaškydami tarp megalitų, kurie išsimėtę gan plačiai, užsukome į vaikų žaidimo aikštelę pasivaikščioti tarp medžių viršūnių – Boomkroonpad. Puiki vieta šeimoms ir norintiems pažinti gamtą šiek tiek kitokiu rakursu.
Galų gale sustojome pačiame gražiausiame Nyderlandų kaime – Giethoorne. Kanalai vietoj gatvių, kanaliukai vietoj įvažiavimų į kiemą, namai su šiaudiniais stogais, tvarkingai nupjauta žolė, neišcackinta aplinka ir mažas kiekis žmonių. Pasiutiškai faina vieta, verta dėmesio ir ilgesnio pasibuvimo.
2009.04.10. Nyderlandai 7 diena – Gelderland
Septinta diena skirta Gelderland regionui. Pirmas taikinys – viduramžiškas Elburg miestas. Daug didesnis, daug mažiau suvokiamas ir kitaip gynybai pasiruošęs miestas nei Bourtange fortas. Visgi turintis jaukių gatvelių, įdomių pastatų ir gražios architektūros.
Zupthen – kažkada įtampoje gyvenęs už aukštų sienų ir tvirtų vartų, dabar atsipalaidavęs ir paprastas, atsidavęs velykinėms linksmybėms ir gėlių pirkimui. Ramus pasivaikščiojimas, paspoksojimas į aplinką, vietinis alus ir liūdesys, kad nepatekom į biblioteką, kurioje guli vertingos ir senos įdomios knygos.
Priešpaskutinė stotelė – Huis Bergh pilis, kurią tik apėjome ir apžiūrėjome iš išorės. Graži, įsitaisiusi saloje, iš dviejų dalių, su pilna kavine žmonių.
Na ir pabaigai pasiliktas Nijmegen – gražus miestas su įspūdingomis bažnyčiomis, pirklių namais ir su tobulai sutvarkytomis moderniomis gatvėmis šalia senamiesčio perliukų. Ir vėl daug dviračių, daug žmonių baruose, daug judėjimo ir nesuprantamos olandų šnekos.
Judame 350 km ir mes vėl Liuksemburge. Su prisiminimais apie dviračių kultūrą, apie malūnus ir tulpes, apie žolės kvapą Amsterdame, apie puikius kelius ir pinigavimą kiekviename parkinge, apie pakeliamus tiltus arba apie kelius po vandens kanalais, apie puikiai anglų kalbą įvaldžiusią publiką, skanų maistą Leidene, apie ypatingą Ravenswoud, apie beprotišką architektūrą, apie patį mieliausią kaimą Giethoorn, apie nesuvokiamus megalitus, apie amžiną olandų kovą prieš vandenį ir dar daug apie ką… Ir su noru susikurt sau ‘afterparty’ bei aplankyti neaplankytus regionus – Šiaurės Brabant ir Limburg.
What do you think?