Alwydos mamos Elenos apsilankymas [nr 104]
Antrą kartą mus aplankė Alwydos mama Elena, šį kartą Stasį palikusi namuose. Vardan gamtos grožių, kuriuos buvome suplanavę parodyti Alwydos mamai, galima palikti bet ką :]
2010.04.27
Pirmą dieną skyrėme Liuksemburgo hercogystei – aplankėme vos už 30 km nuo Liuksemburgo esančią Mažąją Šveicariją, kuri bet kokiu oru ar metų laiku patraukli ir graži. Tai vis kitokia šviesa, vis kitokie šešėliai, vis kitos smulkmenos ir kiti fotokadrai…
2010.04.28
Antra diena praėjo ramiai – kol Alwyda dirbo darbe, aš su uošviene aplankiau Grundą ir Neumunsterio vienuolyną-kultūros centrą [jame apžiūrėjome Arthur Unger parodą “Entre visible et invisible” ir Malio tradicijų afrikietiškas statulėles “cavalier dogon“], pasivaikščiojom po parkus, apžiūrėjome miesto centrą.
Antroj dienos pusėj visi kartu nuvažiavome iki Grevenmacher miestelyje esančio paviljono, kur tropikų sąlygomis gyvena nuostabūs drugeliai. Daug spalvų ir daug kantrybės turėjo tie, kas tepliojo ant tų judrių plasnuočių. Buvo smagu drėgname karštyje akimis ir objektyvu medžioti tuos mažuosius gražuolius (Simo, kuris ten buvo prieš savaitę, foto yra čia).
Pakeliui dar nuvykome iki Remerschen tvenkinių, kur ramioje aplinkoje stebėjome paukščius ir gamtą.
2010.04.29
Ketvirtadienis paskirtas kelionei į Olandiją, kur man ir Alwydai visada malonu nuvykti, o Alwydos mamai Elenai visada norėjosi pabūti. Taigi, keli šimtai kilometrų ir pirmoji stotelė šalia Briuselio, vos už dešimties km nuo Belgijos sostinės esančiame Nacionaliniame Botanikos sode. Parkas dar pilnai neparuoštas lankytojams, daug darbų dar neatlikta, bet vis tiek malonu dairytis ir stebėti jau žydinčius medžius, krūmus ar gėles. Vidury parko stovi pilis Bouchout, aplink daug pasivaikščiojimo takų, įvairių augalų bei labai didžiuliai stikliniai Augalų rūmai, kuriame galima rasti dar virš 10 000 augalų iš skirtingų žemynų.
Kitas sustojimas dar už kelių šimtų kilometrų – Olandijos miestukas Utrecht. Pasiutiškai olandiškas, linksmas, jaukus ir visoks kitoks šis miestas pasirodė mūsų akyse. Vandens kanalai, gyvybė visose gatvėse, staliukai šalia kanalo, valtyse, šalia gatvių, begalė dviračių, judėjimas, baliavojimas (pasirodo, jog atvykom Olandijos karalienės gimtadienio išvakarėse) ir tt ir pan. Maloniai pasivaikščioję, apžiūrėję pagrindines gatves, grįžome į viešbutį, kur šiek tiek pailsėję, jau tik mudu (be Alwydos mamos) dar kartą patraukėme į koncertuojantį, triukšmingą miesto centrą. Tačiau prie triukšmo prisidėjus griausmams ir liūčiai, teko po kurio laiko vynioti meškeres ir skubiai traukti į viešbutį.
Karštas ketvirtadienis, kai buvo +30 laipsnių karščio, baigėsi. Kitas rytas parodė, kad šilumos gali būti ir trigubai mažiau… :]
2010.04.30
Antroji diena (penktadienis) prasidėjo bandymu rasti Hollandsche Waterlinie. Hollandsche Waterlinie – Olandijos Gynybinė vandens linija, sukurta XVII amžiuje siekiant išnaudoti natūralias bei dirbtines vandens linijas ir jomis apsiginti nuo priešų invazijos (užliejant vandenį ir Olandijos žemes atkertant nuo likusio žemyno vandenimis bei sukuriant vandens fortų sieną). Radę vieną saloje įtaisytą fortą, patenkinom savo smalsumą ir patraukėme į gėlių parką Keukenhofą.
Keukenhofas pasitiko vis dar silpnu lietučiu, tačiau per pirmąją pasivaikščiojimo valandą ir jis liovėsi, išlindo saulutė ir visą likusį vakarą džiugino šiltas, normalus oras. Keukenhofas…. a, nėra čia ką pasakoti. Tiesiog pasakiškai graži vieta. Juolab tada, kai žmonių nėra pasiutiškai daug.
Praleidus apie keturias valandas parke, pajudėjome link Den Haag. Nusiaubtas ir nušiukšlintas išvakarėse vykusio baliaus (visa šalis šventė karalienės gimtadienį), apkrautas vaikiškais atrakcionais, miestas nepasirodė labai žavus (na išskyrus valdovų rūmus, kelis namukus ir kelias gatves).
Nepanorus ilgai vaikščioti, pasukome link nakvynės – į Hagos (Den Haag) priemiestį-kurortą Scheveningen. Pastarasis irgi nepasirodė labai malonus – apkrautas daugiaaukščiais, užkandinėmis ir kitokiais civilizacijos elementais, jis priminė Palangos basanavyčios gatvę. Be to, šalia esančios kopos pasirodė priklausančios karinei bazei, tad ir dar vienas šio pajūrio privalumas buvo atimtas iš mūsų…
2010.05.01
Trečia diena (6dienis, Darbo šventė) pasitiko mus ir vėl lietumi. Iki malūnų parko Kinderdijk jis siautėjo tai stipriau, tai silpniau, bet jau išlipus iš automobilio šiek tiek apsiramino ir tiesiog lengvai purškė ant galvų, nesudarydamas didžiulių problemų mėgautis vaizdais, malūnų sparnais, nesuvokiamu noru valdyti vandens jėgą ir pastangomis atsikovoti žemę nuo jūros grėsmės.
Tuo ir baigėsi mūsų trečiasis pasivažinėjimas po Olandijos kraštą. Išties viena mieliausių ir patogiausių šalių Europoje, šiek tiek kreizi, bet atvira ir labai jauki.
Pakeliui namo, kad kelias nepabostų, šiek tiek už Briuselio apsilankėme Belgijos cistersų vienuolyno griuvėsiuose miestelyje Villers la Ville. Paslaptingas, įspūdingas ir didžiulis vienuolynas, pasidavęs augalijai, susitaikęs su pasikeitusiais laikais, sustingęs ir nejudantis…
Tai tiek to ilgojo olandiško ir šiek tiek belgiško savaitgalio.
2010.05.02
Bevežant Alwydos mamą į oro uostą, nuspręsta paįvairinti kelią ir sustoti prie Saar upės kilpos. Tamsūs debesys pranašavo liūtį, gaivios žalios medžių spalvos žadėjo artėjantį vasaros sezoną…
What do you think?