Vėsi ir paslaptinga Bretanė ir Normandija [nr 109]

By skrandis, 2010/06/12

Ilgai ir atsakingai suplanuota kelionė pamatyti Prancūzijos Bretanės ir Normandijos regionus prasidėjo 6dienio ryte. Kelionėje su Clio riedame Alwyda, aš ir Tomas. Iki artimiausio sustojimo taško kelias buvo netrumpas, apie 700 km.

2010.06.05
Su keliais kamščių išvengimais ties Paryžiumi, šiek tiek vėliau nei planuota, prieš 17:00 val jau blaškėmės po miestuką Vitre. Vitre, skaičiuojantis savo egzistavimo tūkstantmetį, gražus pilimi, fachverkiniais namais ir viduramžiškomis gatvelėmis. Pilis tovi ant Sainte-Croix kalvos, kurios pirmoji medinė versija stovėjo jau 1000-aisiais metais. Sudeginta ji buvo keletą kartų, tačiau XI amžiuje pastatyta jau akmeninė pilis ir galų gale per daugelį amžių pasiekė tokį vaizdą, kokį matome dabar.

Fachverkinių namų senamiestyje begalė, daugelis jų gerokai pasvirę, kirvarpų apvalgyti, bet mieli ir įdomūs. Kelias valandas pasibastę po Vitre, pavažiavome beveik 30 km iki Fougeres miesto.
Miestas Fougeres nedidukas, turintis vos apie 20 tūkst gyventojų, bet kietas :] Apsitvėręs nuo priešų  viduramžiška akmenine siena iki šiol atrodo nusiteikęs rimtai ir kovingai. Mieste stovi keletas įspūdingų bažnyčių ir seniausia Bretanės krašto varpinė bei turi gražų parką, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas į miestą. Fougeres pilis toje pačioje vietoje stovi jau 1000 metų, bet kaip ir Vitre, pirmiausia ji buvo medinė. XII amžiuje čia jau pastatyta akmeninė pilis, kuri per 400 metų ištobulinta ir paversta karinės architektūros vadovėliniu pavyzdžiu. Vakare apžiūrėjome XVI amžiaus Saint Leonards bažnyčią, už kurios yra minėtas Arbres parkas su puikiu vaizdu į apatinę miesto dalį.

2010.06.06 – 2 diena
Antra kelionės diena prasidėjo maloniai, su saulės spinduliais ir gera nuojauta, kad šiandien iš tikrųjų pamatysime tikrąją Bretanę. Tad sėdom į Clio ir patraukėme piečiau, link Atlanto vandenyno Morbihan įlankos, kur ant Arzon iškyšulio esti begalė pilkapių, menhyrų, dolmenų ir kitų šventviečių.

Pirmas sustojimas įvykdytas šalia Le Petit Mont. Kadaise Morbihan įlankos vietoje tebuvo upė ir daug lygumų, tačiau dabar akmenų paminklas stovi ant iškyšulio krašto, žvelgdamas tiesiai į vandenyną. Gaila, bet pas prancūzus turizmo sezonas neįsivažiavęs, todėl patekt į šį ‘kūrinį’ nepavyko. O jis įspūdingas, pastatytas ne keltų, kaip manyta iki XX amžiaus, o neolito žmonių prieš 5000 metų. Tai ne tik kapas, bet ir tuometinio meno liudininkas, ir architektūros statinys, ir galų gale net bunkeris…

Kadangi šiame iškyšulyje istorinių įžymybių gausybė, papildomai pasirinkome pamatyti Allee couverte du Grah-Niol ir nuotraukoje matomą 56 m skersmens ir 18 m aukščio pilkapį/tumulus Butte de Cesar.

Kitas sustojimas – vietovė vardu Locmariaquer. Čia – Grand Menhir Brise, nuvirtęs (gal nugriautas) keturių dalių menhyras, kurio aukštis 20,60 metro, o sveria 280 tonas. Apie jį sklando daug legendų, tačiau įspūdingiausia tai, kad jis atkeliavo iš kito iškyšulio, tad tokį monstrinį vientisą akmenį turėjo gabenti arba apie 60 km žemės priemonėmis, arba per vandenį kažkokiais plaustais. Telieka pasitelkt vaizduotę norint suvokti situaciją, nes tai buvo daroma 4500 metų prieš Kristų.

Šalia minėto menhyro buvo visa alėja akmeninių simbolių, kurių prasmės iki šiol nesugeba nustatyti didieji pasaulio mokslininkai. Šalia yra keletas ir kitų išlikusių įspūdingų objektų. Nuotraukoje matomas vėlesnių laikų Table-des-Marchands, kuriame aptikome ne tik raštuoto menhyro skilusią dalį (menhyras, suskilęs į tris dalis, kol buvo sveikas, stovėjo šalia Didžiojo Menhyro), bet ir ‘gyvojo akmens’ sektantų grupę, kuri mums atėjus vykdė kažkokias apeigas :]
Beje, minėto skilusio menhyro antroji dalis buvo pamatyta visai kitoje vietoje, saloje Gavrinis. Painu ir nesuvokiama, kam kaip ir kodėl tiek pastangų įdėta tuos akmenis gabenant iš vieno taško į kitą…

Vos kelio dešimtys minučių ir mes vėl tarp akmenų. Šį kartą stebuklingame Carnac akmenų “parke”. Carnac – maždaug 5000-2000 BC pastatytas akmenų “parkas”, kuriame yra beveik 4000 menhyrų. Neskaitant vizualaus įspūdžio, galvoje ima suktis įvairūs iki šiol neatsakyti klausimai: ką reiškia pavieniai akmenys, ką reiškia visa šita masė akmenų, kodėl jie sudėlioti taip tvarkingai, kodėl tokie, o ne kitokie atstumai, ar tai šventa vieta, ar tai poilsiui skirtas tuometinis parkas, kas ir kaip juos čia sugabeno…

…na ir tada suabejoji, ar žmonija tikrai eina į priekį, jei nesugeba atsakyti į tokius klausimus, kurie užduoti “tų primityvų” prieš 7000 metų….

Nakvynė turėjome netoliese esančiame Baden vietovės Port Blanc uostuke, kur papietauta, išgerta šampaninis butelaitis tikro vietinio sidro, suvalgytos įvairios vandenyno gėrybės ir pasifotkinta vietinėje žvejų bei laivelių aplinkoje.

Diena baigėsi, o užsimerkus akyse vis dar matosi akmenys, galvoje mintis vis dar gaivina Morbihano vėjas…

2010.06.07 – 3 diena
Trečios dienos nebuvome suplanavę, nes norėjome patekt į Gavrinis salą, bet nežinojome nei kaip, nei kokiom sąlygom. Svarbiausia, kad susirinkę įvairių skrajučių iš turizmo informacijos centrų, išvakarėse jau žinojom, kad patekti pavyks.

Gavrinis sala, iki kurios teko plaukti mažu laiviuku apie pusvalandį, garsi savo pilkapiu. Sala privati, bet su gidais leidžiama į ją patekti ir pamatyti istorinį objektą. Kaip jau minėjau antroje dienoje, šis pilkapis pasižymi tuo, jog jame panaudotas atskilęs menhyro akmuo iš Locmariaquer, su jame iškaltais žvėrimis, kirvukais ir kitais nežinomais simboliais. Kur dingusi trečioji to menhyro dalis, niekas nežino. Kitas vertas dėmesio dalykas yra tai, jog šio pilkapio sienos ir grindys kaip reta gražiai dekoruotos. Ne tik kirvukais, bet ir įvairiais kitais simboliais bei ornamentais. Kadangi buvo paprašyta viduje nefotografuoti, vaizdą siūlau pamatyti gyvai patiems :] Juk suprantama, kad gyvai pamatyti šiuos fantastinius dekorus tikrai įdomiau, nei per foto… :]
Beje, dar paminėsiu, kad tiksliai nežinoma, ar ši vieta buvo išties kapas, ar pasitarimo vieta, ar šventovė.

Grįžę atgal nuo Gavrinis salos, nusprendėme aplankyti Vannes miestelį. Jūrininkų miestelis, kurį 56 m. pr. Kr nugalėjo Cezaris, yra Morbihan įlankos sostinė. Judrus, gyvas miestelis turi viduramžių sienas, senuosius miesto vartus, tvarkingą ir turistiškai nusiteikusį uostą bei daug fachverkinių namukų.

Pabuvę Vannes, patraukėme iki viešbučio ir miesto Concarneau. Dar vienas uostas, dar vienas “apsisienavęs” (apsistatęs sienomis) miestas.

Concarneau miestas susideda iš dviejų dalių – modernus miestas žemyne ir viduramžiškas Ville Close saloje, iš visų pusių apdengtas siena ir su naujuoju miestu besijungiantis per tiltą. Kadaise saloje vyko laivų statyba, bet vėliau susiformavo gyvenamieji namai ir per daugelį metų tapo miestu-tvirtove, prie kurios leteną pridėjo ir jau daug kur paminėtas Vauban. Dabar tai patraukliausia miesto vieta su restoranais ir kitais traukos objektais.

2010.06.08 – 4 diena
Nors išankstinės žinios apie orą nieko gero nežadėjo, nors ryte bepusryčiaujant iš dangaus vanduo pasileido kaip iš kibiro, visgi važiuojant iki pasaulio krašto Point du Raz, oras darėsi vis jaukesnis. Ir nors saulė tiesiogiai nešvietė, buvo šilta ir smagu.
Point du Raz – dar bretoniškai vadinamas Raz de Sein, į Atlanto vandenyną atsikišęs iškyšulys.

Vėjas buvo gan ramus, bangos nedidelės, bet įspūdis liks ilgam. Nors jei būtų tokis vėjas ir būtų tekę atsidurti tame švytury, įspūdis turbūt būtų šiek tiek didesnis :] Tik norėčiau būti pririštas prie kokio vamzdžiaus, ir aprengtas erdviais pampersais… :]

Švyturys “La Vieille” puikiai matomas iš įvairių kampų. Toliau matosi dar keletas švyturių bei sala Ile de Sein

Ir nors jausmas, kad esam ant pasaulio krašto, visgi tai nėra vakaringiausias Prancūzijos taškas (tokis yra Pointe de Corsen, labiau šiaurėje).
Šalia Point du Raz, vos už 8 km, yra dar vienas gražus iškyšulys Point du Van. Mažiau pamėgtas turistų, mažiau išvaikščiotas, bet toks pat įspūdingas. Dar valandikė ant uolų, su bretoniško alaus butelaičiu ir žvilgsniais į tolius…

Locronan miestukas – muziejinis. Oficialiai miestukas uždarytas nuo automobilių srauto, tačiau realiai… Kažkada burių drobės gamybos monopolį turėjęs miestukas buvo klestintis, tačiau Liudvikui XIV panaikinus Bretanės monopolį, gyvenvietė sustingo renesanso stiliuje ir, koks tuomet buvo, liko toks iki šiol.

Po Locronan paspaudėme į šiaurės pusę. Pakeliui į Roscoff’ą buvo numatyta aplankyti keletą mažų miestukų, kurie garsėja tik bretonams būdingais parapijų aptvarais ir kalvarijomis (Enclos paroissial). Kai kuriems parapijų aptvarams ir puošybai pribaigti reikėjo virš 200 metų. Nesunku pastebėti, jog darbus daugeliu atveju darė pačių miestelių meistrai, savamoksliai menininkai. Skulptūros nuoširdžiai naivios, primityvokos, daug gamtos simbolių, daug paprastos ornamentikos – viskas tiek miela, kad norisi įsiamžinti kiekvieną smulkmeną.

Pirmoji tokia stotelė – miestukas Sizun. Bažnyčiai keičiamas visas stogas, todėl matėsi tik bokštas, keletas sienų puošybos detalių ir kalvarija (manoma, kad išskirtinai bretoniškas reiškinys kalvarijos, prasidėjo nuo ankstyvųjų krikščionių įpročio dėti kryžius ant menhyrų). Šalia bažnyčios stovėjo puošni Triumfo arka ir Kaulinyčia.

Po Sizun ir žaviųjų undinėlių, nuvykome į garsiausią šioje temoje miestuką Guimiliau. Beveik 200 skulptūrų ant kalvarijos, kurie nors atspindi biblines istorijas, aprengti XVI amžiaus rūbais. Tai tikrai pati įspūdingiausia bažnyčia šioje dienoje. Gal net ir apskritai. Išorė gausiai papuošta įvairios stilistikos liūtais, veidais, žmonėmis su medžių lapais burnose, nuogais žmogeliukais ar kitokiomis būtybėmis.

O tiesiai virš įėjimo pasitinka nuostabi mergina. Ne dievo akis, ne balandis, ne nukryžiuotasis ar dar kokis tradicinis nusibodęs simbolis, o mergina su nuogomis krūtimis. Taip ir norisi pamatyti, kas kitoje bažnyčios sienos pusėje :]
Gaila, bet bažnyčia jau neveikė, buvo uždaryta…

St Thegonnec – trečioji bažnyčia ir parapijos aptvaras su gražia Triumfo arka, kalvarija ir kaulinyčia. Pati bažnyčia gal ir ne tokia išraiškinga, bet bendras vaizdas vis tiek palieka įspūdį.

Nakvynės vykstame į Roscoff, kur vos vos spėjam rasti vietą pavalgyti. Papildę pilvus išėjome pasivaikščioti po mėlynai nusiteikusį uostą, kažkada garsėjusį piratais. Pasivaikščiojom trumpai, bo nuėjus iki pat ilgo tilto, kuris nusileidžia tiesiai į vandenį, pabaigos, mus kaip tyčia užklupo lietus.

Tarp kitko, šiame mieste, kaip ir daugelyje Bretanės miestų, vykdoma “Ya d’ar brezhoneg” programa, kurią organizuoja Ofis ar Brezhoneg (“Office of the Breton language”) siekdama išsaugoti bretonų kalbą. Taigis, Roscoff mokyklose prancūzų ir bretonų kalbos mokosi apie 20 proc vaikų. Čia šiaip, dėl bendro išsilavinimo parašiau.

2010.06.09 – 5 diena
Pabudę nusprendėme dar šiek tiek ramiai pasivaikščioti po Roscoff miestą, kuris garsėjo piratais, svogūnais ir antgamtinėmis Lamanšo sąsiaurio būtybėmis.

Pasivaikščioję po miestą, pakeitėme šiek tiek planus ir vietoj dar vieno forto La Latte, patraukėme tiesiai link rausvojo kranto.
Kaip jau minėjau anksčiau, važiuojant Bretanės krantais visada atrodo, kad jie (krantai) visur vis kitokie. Šiuo atveju ieškojom Cote de Granit Rose – rausvojo granito kranto. Jau beveik praradę tikėjimą, jog rasime (knygų nurodytose vietose nieko žavaus neradome), atsidūrėme šalia Renote Peninsula, kur nuotaika iš karto pagerėjo pamačius begalinio dydžio akmenis ir rausvą atspalvį.

Šioje vietoje ne tik pasivaikščiojome, gausiai fotografavome, bet ir smagiai pabraidžiojome po šaltą Atlanto vandenyną. Tai beje, buvo pirmoji vieta, kur pamatėm vandens lygių pokytį. Pusiasalis, kurį ruošėmės aplankyti, po kažkurio laiko mūsų akyse tapo sala.

Po malonaus laiko praleidimo ant rausvo granito, patraukėme į Saint Malo miestą. Saint Malo įsitaisęs ant upės Rance žiočių. Miestas-tvirtovė antro pasaulinio karo metu buvo gausiai subombarduotas, bet vėliau tiksliai atstatytas. Įdomu tai, kad Saint Malo visą laiką buvo pakankamai savarankiškas miestas, sugebėdamas nepriklausyti nei prancūzams, nei bretonams. 1490-1493 metais šis miestas net pasiskelbė nepriklausoma respublika su šūkiu “not French, not Breton, but Malouins”.

Senasis miestas pasislėpęs už aukštų sienų, kuriomis galima apeiti visą senamiestį. Pats senamiestis nelabai įdomus, nes sustatytas nuobodžiais vienodais namais ir pagal aiškią blokinių kvartalų sistemą. Tuo tarpu katedra St.Vincent verta apsižiūrėjimo, nes viduje labai žavingai sužaista su XII a. nava ir presbiterijos vitražais. O ir žemėjanti bažnyčios struktūra yra netradicinė.
Pasivaikščioję po Saint Malo, nuvykome į B&Β, kur kambariai fantastiškai jaukūs, kur šeimininkai ūkininkai britai mus pasitiko su iškepta paukštiena, šampanu, vynu ir britišku pudingu…

2010.06.10 – 6 diena
Šešta diena gavosi visai ne tokia, kokią planavom. Lietus nuo pat ryto ir visą dieną iki pat vakaro mus lydėjo, kad ir kur bebūtume. Tad pirmiausiai nuvykome iki miesto Avranches, kuriame yra muziejus Scriptorial, saugantis virš 14 000 manuskriptų iš gretimų vienuolynų. Muziejus, ypač daug dėmesio skiriantis netoliese esančiam Saint Michel vienuolynui, yra gan nedidukas, bet smagus ir lengvai informatyvus.
Praleistos kelios valandos tarp dieviškų knygų dangui įspūdžio nepadarė. Lietus pliaupė toliau…Pasirinkimo nebuvo – pamatyti Mont Saint Michel privalu, kad ir kaip lietus slėptų privažiavimą…

Mont Saint Michel – sala, kurioje yra vienuolynas ir kelios dešimtys namukų su maždaug 40 gyventojų. Gerai, kad apsilankėme ne sezono metu, nes patekt vidun būtų turbūt pasiutiškai sudėtinga (arba atvirkščiai, žmonių srovė netikėtai lengvai įtrauktų, tada sudorotų ir suvirškinus išš…). Na bet matyt ir oras nedėkingas, ir atitinkamas vasaros mėnuo sudarė mums sąlygas judėti tarp žmonių gan laisvai.
Vienuolynas įspūdingas, visas pasipuošęs gotikiniais skliautais, turintis nuostabių kampelių ir didingą istoriją. Tik žavėtis ir džiaugtis. Jei tik ne lietus… :] Būtume ten praleidę pusę dienos, pasivaikščioję nusėdusio vandenyno dugnu, gausiai pafotografavę. Bet ir vėl, jei tik ne lietus :]

Turbūt ir kita dienos dalis būtų buvusi gerokai turiningesnė, jei tik ne liūtis… :] privertusi mus grįžti į viešbutuką susirast sausus drabužius ir persirengti.

Pailsėję nuo lietaus, pradžiuvę, vėl sėdome į mašiną ir patraukėme į Cancale, kur turėjome pamatyti austrių fermas, pasivaikščioti ir sočiai pavalgyti. Austrių pamatyti nepavyko, nes jau buvo pasislėpusios po pakilusiu vandeniu, tačiau sočiai pavalgyti ir šiek tiek pasivaikščioti gavosi sėkmingai.

2010.06.11 – 7 diena
Normandijoje lankytinų vietų ne ką mažiau nei Bretanėje. Bevažiuojant kaimo keliukais rodos, jog pas juos ant kiekvieno kampo vis kokia pilis arba bent jau dvaras, gražios ir senus laikus menančios bažnyčios. Tik stok ir dairykis. O dar kiek visokio I ar II pas. karo palikimo…
Pakeliui Bayeux sustojame prie Cote de Nacre krantų, kur II pasaulinio karo metu buvo daug kovos tarp vokiečių ir sąjungininkų. Point du Hoc – stačių krantų siena, besitęsianti maždaug 6 km ir yra 30 metrų aukščio, paplūdimyje, pavadintame Omaha beach. Kaip ir turbūt visose karo detalėse, taip ir čia būta savos istorinės pergalės ir savos nesėkmes, didvyriai ir niekšai…

Aplankėme susprogdintus bunkerius, kuriuose vokiečiai laikė užkariautą prancūzų karo amuniciją ir saugojo pakrantes nuo įsibrovėlių krantuose Omaha beach ir Utah beach, padiskutavome apie karo (be)prasmybes ir pasukome link kito istorinio objekto, pasakojančio apie kitus laikus ir karus.
Bayeux miesto muziejuje Tapisserie de Bayeux yra pakabintas garsusis gobelenas, sukurtas XI amžiuje ir pasakojantis istoriją apie normandų ir anglų kovas Anglijoje ir Normandijoje. Pusės metro pločio, 70 metrų ilgio gobelenas yra labai simpatiškas, išraiškingas ir pateikiantis daug to meto detalių. Verta pamatyti.
Pamatę gobeleną, ramiai pasivaikščiojome ir po patį miestuką Bayeux, kuriame stovi žavi gotikinė katedra Notre-Dame. Joje ne tik daug smagios puošybos, bet ir netikėti kriptoje XV a. freskų angeliukai su įvairiais muzikos instrumentais.

Pakeliui į nakvynės plotą, nusprendėme pravažiuoti palei Atlanto vandenyno krantus ir maloniai pasidairyti nuo skardžių. Pirmiausiai pasirinkome apžvalgos tašką le Chaos, netoliese Longues sur Mer kaimelio. Čia netikėtai radome II pasaulinio karo baterijas ir puikius vaizdus į Atlanto vandenyną.

Tolumoje matėsi Arromanches les Bains miestelis su lyg ir nebaigtu kariniu uostu, tiesiog vandenyje strigusiais blokais. Dar toliau matėsi ir austrių fermos, kurias pamatyti stengėmės visą kelionę, bet vis pataikydavome į potvynius (o jie, kad juos kur, skirtingose vietose kilnojasi skirtingu laiku).

Pasivaikščioję po krantus, patraukėme į nakvynės plotą. O jis buvo ne iš prastųjų. Vyresnių ponų pora B&B turi XII amžiaus dvare, kuriame visko būta ir visokios istorijos matyta. Šeimininkai irgi tokie mieli, plepučiai, savaip pakvaišę :]
Pasidėję daiktus, nuvarėme į Caen pasivaikščioti ir pavalgyti. Rasti kur pietauti sekėsi sunkiai, bo pagrindinėje pėsčiųjų gatvėje vien barai, o ir tie pilnai užkimšti futbolo fanų (kaip tik lošė prancūzai su Urugvajum). Visgi šiek tiek pasiblaškius radome jaukią vietelę papietauti. O iki to laiko pasivaikščiojome po didžiulę, bet gan neįdomią Caen pilį, pastatytą 1060 metais Anglijos užkariatojo William the Conqueror.
Nuo jos pžvelgėme bendrą vaizdą, kuriame matėsi begalė bažnyčių bokštų (berods tų bažnyčių šiame mieste yra virš 25). Pasivaikščiojome pagrindinėmis gatvėmis, sočiai pavalgėme ir ramiai grįžome į XII amžiaus kambarius maloniai pamiegoti. Ryt laukė kelionė atgal į Liuksemburgą.

2010.06.12 – 8 diena
Bevažiuojant namo į Liuksemburgą, buvo noras užvažiuoti į miestą Le Havre. Patrauklus jis tuom, kad visas buvo sugriautas per II pas. karą ir dabar jis yra gerokai “stalinistinis” t.y. visas struktūrizuotas, blokiniais rajonais ir namais apstatytas. Įdomus dar ir tuo, jog turi modernią St.Joseph bažnyčią, įtrauktą į UNESCO sąrašą. Be to, miestas nors ir industrinis, turi net du švariausius paplūdimius su mėlynomis vėliavomis. Bet kas iš to, laiko buvo maža, o kelias namo tolimas. Tad pravažiavom Le Havre tiltais ir patraukėme tiesiai link dramblio kranto.

Dramblys su įmerktu straubliu stovi Cote d’Albatre krantuose, šalia Etretat miestuko.

Palikę romantikus džiaugtis Prancūzijos krantais, patraukėme į paskutinį traukos objektą – Fecamp’e esantį Palais Benedictine, didžiulius rūmus, pastatytus 1882 m. neogotikiniu ir neorenesanso stiliumi vardan garsaus vienuolių benediktinų gėrimo gamybos.

Rūmuose radome spynų ir raktų ekspozicijas, tapybos darbų salę, modernaus meno galerijaą ir, aišku, gėrimui skirta ekspoziciją. Po to pasibastėme po Fecamp uostą ir netrukus patraukėm namo

Na ir kaip visada, ilgai kelionei esant, saulei besileidžiant, neišvengiamos ir kelios “kelio stiliaus” foto :]

Štai taip :]

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.