Svajonių Islandija [nr 113]

By skrandis, 2010/07/12

Islandija – pasakų sala, kuri iki tol buvo tolima ir nepažįstama, kuri atrodė paslaptinga ir nesuvokiama. Žinoma, ji pirmoji pripažino Lietuvą kaip nepriklausomą šalį, ji turi Bjork ir Sigur Ros, ji maža, bet futbolą sugeba žaisti geriau nei Lietuva, ji vos pastebima pasauliniame gyvenime, bet tapo neabejotinai garsiausia šių metų pasaulinėje skrydžių ir kelionių mugėje (dėkui ugnikalnio Ejafjalajokul išsiveržimui)…
Ir visgi pasakų sala, net ir šiek tiek pažinta, ji išliko tokia pat paslaptinga ir nepaliesta. Ir labai keista.

2010.07.06  – Islandija (pirma diena)

Tiesioginis skrydis iš Liuksemburgo oro uosto neprailgo, o Keflavik oro uostas pasitiko lietumi ir +12 (Liuksemburge palikom apie +30). Pagriebę islandiškų kronų sėdome į autobusą ir apie 50 km riedėjome iki sostinės Reikjaviko, kur mus pasitiko Alwydos klasiokė Viktorija. Pasidėję daiktus šiek tiek pasiblaškėme po Reikjaviką, o vėliau grįžom pas Viktoriją ir jos vyrioką Steini (þorsteinn), kuris paruošė skanius ir sočius pietus. Taip diena prie pietų stalo ir islandiško alaus su malonia kompanija ir baigėsi. Na, tiesą sakant, diena nesibaigė visą kelionę, nes… apie tai bus parašyta kitose dienose.

Reikjavikas lyg ir mažesnis nei Liuksemburgas, turintis apie 120000 gyventojų, tačiau su visais priemiesčiais jis gerokai platesnis ir daugiau erdvės užimantis miestas (su 200 000 gyventojų).

Hallgrímskirkja – didžiausia Islandijos bažnyčia (244 metrai), statyta 36 metus ir simbolizuojanti lavos tekėjimą. Hallgrímskirkja bažnyčios vidus, minimalus, pilkas ir kartu jaukus. Nuo jos bokšto galima apžvelgt visą miestą ir apylinkes. Šalia stovi paminklas skirtas Leif Ericson‘ui, pirmajam Šiaurės Amėrikės atradėjui (kuris turėjo padorumo nesigirti ir neviešinti tos šalies :), nors ją rado 500 metų anksčiau nei Kolumbas…)

Miestas nepasižymi aukštais namais (nors keletas daugiaaukščių yra), neturi išskirtinio senamiesčio, nepasižymi ir moderniais pastatais (nors kaip tik statoma kažkokia koncertinė salė), neturi nieko tokio išskirtinio, kas keltų išskirtinį susižavėjimą. Bet pasivaikščioti norėjosi ir buvo verta. Visgi Islandijos sostinė.

2010.07.07 – Islandija (antra diena)
Antra diena prasidėjo mašinos nuoma iš firmos Geysir ir kelione link Geysir. Verta paminėti, kad iš apžiūrėtų automobilių nuomos taškų, šita ne tik pigiausia, bet ir draugiškiausia (tinkamai reagavo į kiekvieną mūsų pageidavimą ar užsakymo pakeitimą). Taigis, įsėdom į Hyundai i30 ir patraukėme vadinamuoju Golden circle.

Pirma stotelė – geizeris vardu Geysir ir šalia esantys geizeriukai. Didysis Geizeris, kuris pirmasis paminėtas europiečių raštuose (ir kurio dėka dabar visi likusieji karštieji ar šaltieji vertikalūs šaltiniai vadinami geizeriais), šalia burbuliavo tyliai ir neaktyviai (teigiama, kad jis išsiveržia nereguliariai maždaug tris kartus per parą). Tuo tarpu Strokkur reiškėsi gan dažnai ir mums ten esant išsiveržė gal kokius 5-7 kartus.

Paivaikščioję trumpai po Geysir’io parkiuką, pajutome, kad Islandija nori mums pasidemonstruoti. Vėjas centrinėje Islandijoje kėlė ne tik dulkes į dangų, ne tik vienu ypu nupūsdavo geizerių iškeltą vandenį, bet ir beveik leido ant jo atsisėsti ar bent į jį (vėją) atsiremti. Būti tokiame vėjuje pasirodė gan neįprasta ir sudėtinga. Na bet gamta yra gamta, tad prisitaikę prie jos, pajudėjome link Gullfoss krioklio.

Gullfoss krioklys – vienas populiariausių krioklių Islandijoje, nes arti sostinės, galingas ir išties gražus. Upė, krentanti per kelias pakopas (11 ir 21 metrų dydžio laiptai), vadinama Hvita.

Šalia Gullfoss atsiveria vaizdas į Langjokull ledyną. Pakeliui kito Golden circle taško Thingvellir tenka pravažiuoti daug spalvingų ir gražių kalvų bei kalnų. Kelias dengtas žvyru, tad lėkti nesigauna (o ir nesinori), dairytis laiko užtenka.

Thingvellir – seniausias Islandijos gamtos rezervatas, įtrauktas į UNESCO sąrašą, išsiskiriantis geologine istorija, ežero Þingvallavatn biosistema. Þingvellir parkas yra ant Šiaurės Amerikos ir Euroazijos tektoninių plokščių sankirtos vietos, kasmet pajuda po kelis centimetrus ir prasiveria tarsi atitraukiant drabužio užtrauktuką. Ypatinga vieta. Į plokščių sukurtą tarpą krenta Öxará upės krioklys.

Alþingi (toje vietoje, kur matosi baltas vėliavos stiebas) buvo nacionalinis parlamentas, sukurtas jau 930 metais, veikęs ir susijungus su Norvegija iki 1799 m., kai vėliau dėl įvairių priežasčių neveikė. Atgaivintas 1844 metais Althingi buvo perkletas į Reikjaviką.
Althingi yra seniausias parlamentas pasaulyje. Tais senais laikais parlamento susirinkimas buvo tarsi metų šventė, kuri tęsėsi kelias savaites ir kurios metu šioje vietoje spręsdavo įvairius ginčus, vykdydavo teismų sprendimus, rinkdavosi visos šalies laisvi atstovai bei paprasti fermeriai, vykdavo mugės.

Thingvellir bažnyčios kapinės.

Tiltai per Öxará upę

Þingvallavatn – didžiausias natūralus Islandijos ežeras.

Antrą naktį (t.y. antros dienos antrą pusę) ir vėl nakvojome Reikjavike pas Viktoriją ir Steini. Pakeliui į Reikjaviką sustojome skulptūrų parke, kuriame stovi 25 Hallsteinn Sigurðsson kūriniai.

“Saulėlydis” nufotografuotas 23:30, beveik vidurnaktį. Saulė dar nenusileidusi, tik pasislėpusi už debesų. Naktis jau netoliese, turbūt už kokio mėnesio, gal kito… :]

2010.07.08 – Islandija (trečia diena)
Atsisveikinę su Viktorijos ir Steini namučiais nuo Reikjaviko patraukėme link Pietų Islandijos krantų. Pirmas taikinys netoliese Olfusa įlankos – lavos kanalai. Raufarsholhellir lavos kanalai, susiformavę maždaug prieš 1000 metų, yra beveik 1,4 km ilgio, 10-30 metrų pločio ir apie 12 metrų aukščio. Yra keletas įgriuvimų, kur krenta šviesa, bet šiaip tunelis tamsus ir apsitraukęs ledu.

Juodojo smėlio (kuris čia fotografijoje tapo rudu) krantas ir vandenynas.

Thjorsa lyguma tarp Heklos kalno ir centrinio kalnyno.

Tarpeklyje tarp Heklos ir šalies centrinio kalnyno pastatę mašiną, pėdinome beveik 6 km į kalną, kuriame tikėjomės rasti Haifoss krioklį. Jis Islandijoje antras pagal aukštį (122 metrai), tad nors vėjas ir vėl buvo labai nedėkingas ir kartais dar susijungdavo su lietaus lašais, mes visgi (net nežinodami tikslaus kelio) radom minėtą krioklį. Ir jis tikrai buvo vertas mūsų rizikos ir pastangų.

Šalia įsitaisęs ir dar vienas krioklys. Pabuvę ir užkrimtę sausainių, pasukome atgal link mašinuko, link kurio judėti nuo kalno ir pavėjui buvo gerokai lengviau ir maloniau, nei link nežinia kur esančio krioklio.

Mūsų pravažiuojama Hekla buvo  apsidengusi debesimis. Šis ugnikalnis yra 1491 aukščio ir vis dar gyvas. Pavadinimas išraiškingas, reiškiantis “Pragaro vartus”. Pastarajame šimtmetyje Hekla išsiveržia kas 10 metų ir šie 2010 metai kaip tik tie dešimtieji. Norėjome, kad dėl Force majeure prasitęstų mūsų atostogos Islandijoje, bet Hekla turėjo savo nuomonę (arba už ją jau pasisakė lengvai ištariamas Eyjafjallajokull).

Markarfljot lyguma link Myrdasjokull ir Eyjafjallajokull ledynų.

Eyjafjallajokull, sustabdęs visą pasaulį, vis dar garuoja, o anekdotai apie jį vis dar sklando ore. Ir patys islandai su malonumu juos pasakoja. Ar juokiasi iš europiečių, bandančių ištart šio vulkano vardą :]
Va, keletas anekdotų:
1: “Letter to GB: Put 30 billion euros in unmarked bills in a bag by the gate of the Icelandic embassy in London, and we’ll turn off the volcano!”

2: It was the last wish of the Icelandic economy that its ashes were spread all over Europe.
3. Iceland goes bankrupt, then it manages to set itself on fire. This has insurance scam written all over it.
4: We just got a telegram from UK saying: “Dear Iceland, we said ‘send Cash’ not Ash”. The misunderstanding is proubably that “C” is not in the Icelandic alphabet.

Judame link Seljalandsfoss krioklio, kuris apeinamas iš visų pusių.

Šalia Seljalandsfoss krioklio aptikome dar keletą turistinėse knygose neminėtų krioklių,

Pasivaikščioję šalia krioklių, pasukome atgal, į Hella (puikus pavadinimas) miestelį, kur nakvojome B&B pas senioką. Ryte su juo buvo labai įdomu pašnekėt ir pamatyt, kad ekonominė Europos krizė ne visų smegenis suskystina.

2010.07.09 – Islandija (ketvirta diena)
Kelias į rytų pusę ėjo pro pat Eyjafjallajokull, kuris, kaip žinia, beveik visą savo turtą išspjaudė ir ledynus ištirpdė būtent pietų pusėn. Važiuojant buvo akivaizdu, jog įvykis buvo nekuklus (dulkių sluoksnis ant žemės, keliai nuplauti, sąnašos didžiulės). Pravažiavę Eyjafjallajokull (beje, jo aukštis irgi buvo gerulis – 1666 metrai), sustojome ties Skogarfoss kriokliu. Skógarfoss yra vienas didesnių krioklių – 25 metrai pločio ir 60 metrų aukščio. Yra legenda, kad už krioklio yra paslėptas pirmojo čia apsigyvenusio vikingo Thrasi Thórólfsson turtas. Kadangi visi mano, kad tai legenda, tai turtas ir guli sau ten ramiai :]

Pasibuvę šalia krioklio, patraukėme link miestelio Vik, kuris įsitaisęs ant juodojo kranto ir turi įžymias uolas Reynisdrangar. Reynisdrangar, pasak legendos, tai nesėkmingai iki aušros bandę laivus pavogti ir saulės apšviesti, ir dėl to uolomis tapę, troliai. Aukščiausio trolio galva siekia 66 metrus. Beje, išlindus saulutei buvo gera proga išsimaudyti vandenyne. Vandens temperatūra +6, tai atitinkamai ir maudėmės – įbridę iki kelių :]

Čia norisi paminėti, kad islandai nepersistengia su tvarka nei miesteliuose, nei ūkiuose, nei kur kitur. Islandiškas atšiaurumas jiems nesvetimas, ir mums jis patinka. Be abejo, kad smagu, kai aplinka tvarkinga, bet ir smagu, kai gyvenimiškai purvina.

Pakeliui link Vatnajokull ledyno sustojome dar kartą pažvelgt į Myrdalsjokull ledyną.

Netrukus sustojome vietoje, pavadinimu Laufskalavartha. Teigiama, kad ten buvo ferma, kuri po kažkurio ugnikalnio išnyko. Linkint sėkmės aname pasaulyje, o gal siekiant sukurti sieloms namus, kiekvienas pravažiuojantis turi iš akmenų pastatyti savo namuką. Dėl čia gyvenusių ir savo sėkmės.

Judame link ledyno Vatnajokull.

Tiltas, kuriuo važiuojant po ratais skarda skamba tarsi riedant traukiniu. Tiltas ilgas, vienos mašinos pločio, su specialiai prasilenkimams skirtais praplatinimais. Po juo bėga begalė upių, kurios susidaro tirpstant Vatnajokull ledynui. Šiaip iki šiol ledynus teko matyti aukštai kalnuose, tad stebint šį ir ankstesnius Islandijos ledynus apimdavo keistos mintys, kaip jis per tiek amžių atsilaikė būdamas taip žemai šalia vandenyno ir tokios dažnai šiltos temperatūros apsuptyje… Vatnajokull uždengia net 8% visos Islandijos. Užimdamas 8100 kvadratinių km, jis yra “sunkiausias” visoje Europoje (3100 kubinių km). Mudu pasivaikščiojome šalia Skaftafellsjokull ledyno liežuvio, kuris per pastarąjį šimtmetį atsitraukė nuo kranto per kilometrą.

Į Vatnajokull ledyno liežuvį Skeithararjokull žvelgėme iš tolo, nes norint apsilankyti ir juo pavaikščioti reikia turėti visą laisvą dieną ir tinkamą aprangą. Mes sau leidome šiame Skaftafell nacionaliniame parke pasinaudoti dviem pėsčiųjų takais. Iki minėto liežuvio Skaftafellsjokull ir iki įspūdingo krioklio Svartifoss.

Svartifoss krioklys nėra didelis, bet turi fantastišką foną – bazalto kolonas. Pakeliui iki Svartifoss (apie 3-4 km) praėjome dar tris krioklius – Magnusarfoss, Hundafoss ir Thjofafoss.

Vėl judame toliau, dabar jau link įspūdingosios Jokulsarlon lagūnos. Jokulsarlon lagūna susidarė maždaug 1950 metais, kai ledynas atsitraukė nuo vandenyno ir paliko 100 metro gylio daubą vandens. Jame plūduriuoja atskilę žalsvai melsi arba ugnikalnių papuošti purvini ledai, bandantys išsiveržti į vandenyną. Pasiutiškai graži vieta. Šalta (+5 laipsniai), bet įtraukianti ir sunkiai paleidžianti. Kadangi naktis Islandijoje šviesi, bastėmės ten tiek, kiek varvančios nosys leido.

Pavažiavę link nakvynės ploto, sustojome dar pasivaikščioti prie ramių ir jau miegančių mažų ežeriukų.
Vienas smagiausių statinių visoje Islandijoje – Hali Cultural Heritage Museum (muziejus, restoranas ir biblioteka), tarsi ant lentynos tarp dviejų kraštų sudėliotos enciklopedijos.
Beje, maistas restorane buvo irgi puikus. Ir sistema įdomi bei nauja [mums] – valgai kiek nori ir renkiesi laisvai ką nori, kaip nuo švediško stalo, ar žuvį, ar mėsiuką, ar salotas, ar viską kartu, ar viską kartu du kartus, o gal net ir tris, bet mokestis yra vienas ir stabilus. Jei valgai mažai – prabanga. Jei tiek, kiek mes – labai gera kaina :]
Atsiskaitymas, beje, Islandijoje vyksta pačiam priėjus prie kasos. Ir nereikia palikti arbatpinigių. Va taip va.

2010.07.10 – Islandija (penkta diena)
Penkta diena buvo praleista daugiausiai automobilyje – reikėjo pasiekti Šiaurės Islandiją, iki kurios buvo virš 500 km bei reikėjo išvengt lietaus, kuris pliaupė iki pat nakvynės vietos (baigė apie 22 val). Kelias pro Rytų Islandiją buvo labai gražus. Fjordai, vandenynas, kalnai, begalė arklių ir avių, žvejai, dulksna, lietus, kriokliai… Beveik visą kelią vienoje pusėje matėme stačius kalnus, kitoje pusėje – vandenyną. Virš galvos, rodės, rankomis pasiekiami drėgni debesys. Po kojomis (ratais) – pagrindinis Islandijos kelias Nr. 1, vedantis aplink visą Islandiją.

Apie pagrindinį kelią reikia pakalbėti atskirai :] Visų pirma, šis greitkelis tikrai pagrindinis kelias aplink Islandiją. Jis yra dviejų juostų t.y. į vieną pusę yra viena juosta, į kitą – kita juosta. Greitis visame kelyje – 90 km/h. Kai kur lėtesnis, nes baigiasi asfaltas ir prasideda žvyrkelis. Ir toks kelias tęsiasi ne vieną dešimtį km. Kelias reguliariai pasipuošia avytėmis, kurios visoje Islandijoje bastosi laisvai ir nekontroliuojamai. Paprastai jos pasitaiko supratingos ir pajutusios pavojų neša kudašių linksmai nuridendamos savo storus užpakalius į šalikeles. Tačiau kartais atrodo, kad kai kurias avis ar ypač avinus tiesiog reikia pastumti nuo kelio. Žavu, bet keliaut greičiau tokie elementai nepadeda :]

Tai va tiek trumpai apie pagrindinį kelią.  Tuo tarpu naujas ir įdomus kelionės etapas prasideda ties netikėtai užtiktu kriokliu. Čia sustoję mes nusprendėm nukirsti kampą ir važiuoti ne pagrindiniu žvyrkelio keliu palei vandenyną, o tokiu pat žvyrkeliu, bet trumpesniu keliu ir per kalnus. Netikėtai pakilome tiesiai į debesis, buvome berods apie 1000 metrų aukštyje. Beveik visą kelią matėsi vos 20 metrų į visas puses. Kadangi kelias ėjo kalnų kraštais, matėme tik kelio dangą šalia mašinos ir vieną kitą stulpelį. Bei staiga išdygstančias mašinas (vietinis psichas su džipu ten pralėkė turbūt 70 km/h greičiu (baisuliausiai mus išgąsdinęs), tuo tarpu mes nė pusės to greičio nenorėjome). Visgi finišas (patekimas atgal į kelią Nr 1) buvo sėkmingas. Kaip supratom vėliau, jis šioje Rytų pusėje nebuvo geresnis nei mūsų kalnų takelis Nr.939

 

Įveikę didžiąją kelio dalį, akis patraukė kitokios spalvos garuojanti kalva. Bei smarvė :]
Namafjall geoterminis laukas, kuriame yra nemažas kiekis verdančio purvo, garuojančios fumarolės ir kitokio baisumo. Vieta įspūdinga, visa kunkuliuojanti ir labai garsiai verdanti bei šnypščianti. Ir gerokai smirdanti supuvusiais kiaušiniais. Drąsiai gali atsipalaiduoti ir pats leisti dujas, nes tikrai niekas nei išgirs, nei užuos ką nors naujo… :]

Namafjall priklauso Krafla zonai, kuri yra 10 km skersmens ir 90 km ilgio plotas plokščių plyšio zonoje, netoliese Myvatn’o. Pasišildžius ir pasismardinus garuose, patraukėme į šalia esantį Leirhnjukur goeterminį lauką, kuris iš tolo viliojo daug didesniais garais ir triukšmais. Šalia geoterminio lauko radome ir elektrinę. Nuo 1977 m. Krafla plotas yra išnaudojamas kaip geoterminės energijos šaltinis. Nesenai atliktas tyrimas leido rasti labai aukštą temperatūrą gyliuose nuo 3 iki 5 km. Panaudoję šiuos palankius duomenis Islandija ėmėsi pirmojo Islandijos giluminio gręžimo projekto plėtros, panaudojant vos už 2 km gylio rastą magmą. Ruošiamasi siurbti 450 °C karščio garą, 0.67 kubinio metro per sekundę…,

Leirhnjukur zonoje, kur garai sklinda tiesiog iš po sustingusios lavos. Jausmas apėmė, tarsi esame kitoje planetoje, kažkur ne šiame laike. Išties, bevaikščiojant tikėjomės rasti amerikiečių įsmeigtą vėliavėlę. Supratome, jog ši video medžiaga tikrai iš Leirhnjukur arba iš kažkur netoliese.

Pasivaikščioję visais galimais takais (dėkui apsiraminusiam dangui), vos sėdę į mašinukę vėl patekome į lietų. Tad planas aplankyti Myvatn regioninį parką buvo perkeltas rytojui. Be to darėsi vėlu, tad pasukome į nakvynės plotą link Husavik miestelio.

Husavik miestelio žvejų uostas mus pasitiko be lietaus. Iš šio uosto galima plaukti stebėti banginių. Ryte, vakare ir naktį (nes kaip žinia, naktis čia vasarą neegzistuoja). Bet neturėjo tam laiko, o ir B&B  svečių knygoje perskaitėmme, jog ne taip jau dažnai pasiseka tuos banginius pamatyti .

Pavažiavome šiauryn, kur mums iki Šiaurės poliaračio beliko vos 15 km. Neradau tinkamo akmenuko, būčiau permetęs kiton pusėn :]

Violetinių lubinų kalnas. Jų šioje šalyje daug ir gamtovaizdžiui jie suteikia daug žavesio.

Jau vidurnaktis. Šiaip ne taip sulaukėme kol saulė pasieks vandenyno kraštą. Paprastai Lietuvoje ar Liuksemburge vos palietusi horizontą saulė pasislepia per kelias minutes. Tačiau čia turbūt reiktų laukti dar apie 45 minutes, kol ji visai pasislėps už vandenyno. Turbūt dar kelios valandos ir ji vėl bus virš vandenyno, ir vėl pradės savo sunkią darbo dieną.

2010.07.11 – Islandija (šešta diena)
Vakar dieną pavežtas prancūzas ir vėliau sutiktas nuomojamo kambario šeimininkas žadėjo prastą orą šiandienai, tačiau dėl nežinomų priežasčių (ar teisinga puse darėm ratą, ar vėjas šįkart buvo turistiškai draugiškas) oras buvo malonus ir tinkamas pasivaikščiojimams.

Pakeliui link Asbyrgi ant akmenėlio sutikome simpatiškuosius Pufin’us. Labai gaila, bet iš arčiau jų pamatyti nepavyko. Bet bent jau žinom, kad jie tikri, o ne pliušiniai žaisliukai turistams :]

Juk sakėm, negerk vaikeli iš balutės, avinėliu patapsi…

Asbyrgi, Jokulsargljufur (ištarkite greitai :) nacionalinio parko perliukas, yra kanjonas, susidaręs po Vatnajokull ledyno staigaus tirpimo. Uolų aukštis siekia 100 metrų. Stebint iš aukštai kanjonas lyg ir primena arklio kanopos paliktą žymę. Dėl to sklando legenda, jog čia žymę paliko Odino aštunkojis arklys Sleipnir.
Kanjonas uždaras, o jo gale kukliai įsitaisęs mažas krioklys ir gėlo vandens ežeriukas. Šalia ne taip jau kukliai įsitaisęs ir kempingas. Tarp kitko, ši šalis keliaujantiems su palapinėmis yra ypatingai “user friendly”.

Netoliese, vos už kokių 15 km teka Jokulsargljufur (ištarkite iš antro karto, gal jau pavyks :) upė, kuri šiame parke turi begalę krioklių. Vienas įspūdingiausių – Detifoss. Detifoss krenta 45 metrus 100 metrų plotyje ir yra galingiausias krioklys Europoje – priklausomai nuo sezono vandens nukrenta 200-500 kubinių metrų per sekundę. Išties svaiginanti krentančio vandens masė. Tiesiog belieka sėdėti ir besiklausant šio balto (šiek tiek purvino) triukšmo išvalyti smegenis nuo nereikalingos informacijos. Vos už 1,4 km yra kitas tos pačios upės Selfoss krioklys. Selfoss yra mažesnis ir vanduo krenta vos 10 metrų, tačiau jis gal net įspūdingesnis, nes vanduo krenta puslankiu.

Gal dar už kokių 3 km nuo Detifoss yra ir trečias galingas Hafragilsfoss krioklys. Dar toliau yra ir dar daugiau… Pasivaikščioję šalia įspūdingų krioklių sėdome vėl į mašinuką ir patraukėme iki velnio paliktos balos Myvatn ir šalia esančio regioninio parko. Čia mes aplankėme tikrą velnio buveinę – Dimmuborgir.
Yra toks grupsas, pasivadinęs Dimmu Borgir, tipo metalovas, tipo kietas… bet išties tėra labai juokingas :] ir tikrai nieko bendro neturintis su šia vieta. Čia nei juokinga, nei metalova, nei “tipo”. Čia tikra velnio irštva su velnio bažnyčia.

Dimmuborgir, verčiama kaip “tamsusis miestas”, yra neįprastos išvaizdos lavos uolos ir formos. Šalia esantis Myvatn ežeras, turintis daugiau nei 50 salelių, susidarė prieš 2300 metų išsiveržus didžiuliam bazalto kiekiui ir suformavus vulkaninę aplinką su mažais pseudokrateriukais ir lavos kalvom.

Visai netoli nuo Dimmuborgir ir Myvatn ežero yra ir Hverfjall krateris. Pasiutiškai didelis ir beveik senas (2300 metų amžiaus).

Po Myvatn parko aplankymo patraukėme link nakvynės – Akureyri miestuko.

Akureyri – antras pagal dydį Islandijos miestas, svarbus dėl žvejybos ir turintis apie 20 tūkst gyventojų. Nors gyventojų šioje vietoje buvo jau IX amžiuje, vietovė miestu tapo tik 1786 metais.

Štai ir baigėsi priešpaskutinė diena, sočiai pavalgius (valgyt gavome šiek tiek prieš 23 val vakaro) vietiniame kabake (kur jei užsisakai pagrindinį patiekalą, salotas ir sriubą gauni nemokamai bei gali pildytis lėkštes kiek norisi) ir šiek tiek pasivaikščiojus po miesto centrą.

2010.07.12 – Islandija (septinta diena)
Ryte pasivaikščioję po Akureyri parduotuvėles, paieškoję muzikos (nieko gero neradom t.y. pardavėjai nepasiūlė), patraukėme link Reikjaviko. Kad kelias neprailgtų, nusprendėme pakeliui padaryti sustojimus Vatnsnes pusiasalyje.

Sustojome šalia Hvitserkur uolos, kuri turi daug visokių įvardinimų (dramblys, raganosis, bla bla bla).

Vėliau sustojome apžiūrėti ruonių. Beeinant į jų poilsiavietę iki Illugastadir kranto mus užpuolė aršūs paukštukai – gindami teritoriją paukščiai baidė žmones kuo toliau nuo perinčių paukščių skraidydami LABAI arti galvų ir lyg kesindamiesi įgnybt į galvą.

Visgi ruonius mes pasiekėme ir pamatėme sveiki ir paukščių neužkapoti. Manoma, kad ruoniai yra Egipto karaliaus Faro kariai, sekę paskui Mozės žydus ir paskendę jūroje. Tada jie tapo ruoniais, jūrų žmonėmis, kurių akys ir charakteriai išlikę žmoniški. Manoma, kad tik vidurvasario naktį jie vėl atvirsta į žmones ir gali vaikščioti krantu ant savo kojų.

Pakrantės puošyba

Traukiam toliau link Reikjaviko, kur dar kartą paspaudėm rankas Viktorijai ir Steini ir jų pavaryti nulėkėm iki Blue Lagoon. Nors buvo likusios kelios valandos iki uždarymo, jie tiesiog liepte liepė ten pabūti.

Blue Lagoon (fotografijose matosi šalia SPA centro esančios apylinkės) yra ypatingai turistų ir islandų mylimas SPA centras, kur gelmių vanduo įsitaisęs tarp suakmenėjusios lavos ir sukuria maudymuisi tinkamą baseiną. Šiltas vanduo pilnas mineralų ir siekia 40 °C. Tai buvo pati fantastiškiausia kelionės pabaiga, kokią galėjome sugalvoti (dėkui Viktorijai, kad mus pasiuntė čionais). Nors prabuvome apie valandą mirkdami vandenyje be išlipimo (o ko lipt, kai lauko temperatūra tik +10), laikas prabėgo akimirksniu. Ir visos dienos, kelionės bei pravažiuotų kilometrų svoris tiesiog tirpte ištirpo, akimirksniu…

Atsigavę nuo malonumų nuvykome iki Keflavik miestelio, pamiegojom keturias valandas ir pristatę automobilį nuomos punktui, geriausiame Europos oro uoste laukėm savo skrydžio atgal į Liuksemburgą. Stebėjome reklaminius ekranus ir dar kartą permąstėme, kokia laimė teko pamatyti tą išprotėjusią šalį ir beprotiškai gražią gamtą.

Netrukus patogiai įsitaisę lėktuve palikome šią plyštančią žemę. Iki kitų apsilankymų. Grįžt bus privalu. Yra privalu.