2010 menai Liuksemburge [liep-gruo]

By skrandis, 2010/12/17

2010 menai Liuksemburge [liep-gruo]

2010.07.04
Rock am Knuedler – nuo 1991 metų vykstantis tradicinis rock festivalis Liuksemburgo miesto centre, Place Guillaume II aikštėje. Tiesą sakant, taip per visą istoriją nieko rimto ir nesugebėjo pakviest festivalio organizatoriai. Na bet ko tikėtis iš nemokamų renginių…
Mes apsilankėme paskutiniame pasirodyme, kai grojo Ben Harper. Ilgai neužsibuvome, daugiau plepėjome nei klausėmės, galų gale nesužavėti greitai ir išėjome.

2010.07.21
Geriau mažiau, bet kokybiškiau. Būtent taip yra su nauja MUDAM paroda “Sketches of space“, kurioje pristatyti vos 9 (o gal 10) darbai. Ir beveik visi labai kabinantys.
Simone Drecker dėžių ir konstrukcijų bokštas “Second life”, leidžiantis visai kitu kampu pažvelgt ir į MUDAM’ą pasiekusius meno kūrinių siuntinius, ir į patį muziejų. Tai kitokia galimybė pamatyti, apmąstyti ir įsijausti. Lyg ir neypatingas sprendimas, ale tiksliai pataikantis į dešimtuką.

Michael Beutler “Flip”. Vargas muziejininkams tokie menininkai, kai ima, prisuka prie sienos konstrukciją, o tada… nupjauna tą sieną ir sugriauna tradicinę, tvarkingą ir švarią muziejaus erdvę.
Ale žiūrovui sugriautos erdvės dažniausiai patinka. Gali praeiti ten, kur anksčiau gumbą galėjai įsitaisyt, gali matyti sieną, kuri tampa tarsi antromis lubomis, gali matyti erdvę taip, kaip kitu atveju reiktų įsivaizduoti. Smagus ir vizualus darbas.

Raffaella Spagna ir Andrea Caretto daugiau mokslinis, nei meninis projektas “Low energy transformations”, kur vanduo nuo stogo patenka į muziejaus erdvę, kur jis prafiltruojamas akvariume esančių gyvių, kur laisto salotas, kur vėliau tas pats vanduo ‘santykiauja’ su druska… amžinai kintantis procesas, amžinai kintantis objektas, suliejantis gamtos mokslus su menu. Tiesą sakant, gryno meno čia mažai. Gal tik iš deformuotų plytų sukurtas landšaftas daro įspūdį, bet visa kita… yra kita :]

Žilvinas Kempinas. Vien dėl šio žmogaus darbų verta eiti į muziejų ir mokėti penkis eurus už bilietą (mes nemokėjom, nes turim metinį abonentinį bilietą, be to trečiadienio vakarais papildomomis valandomis muziejus atviras ir nemokamas). O dar žinant, kad jis lietuvis, tiesiog PRIVALU apsilankyti ir pamatyti šiuos darbus.
O jie puikūs. Pirmasis, kurį pamatėm buvo “Ballroom”, tradiciškai su berods video juostomis, ventiliatoriais ir su besisukančiomis lempomis. Sienos padengtos lengvai pritvirtintomis judančiomis ir atspindinčiomis juostomis. Tikra diskoteka, į kurią patekus dėl šviesų ir judesio efekto dažnai prarandi orientaciją, tik šį kartą erdvėje šoka video juostų kilpos ir spalvotos lempos.

“White noise” – dar vienas minimalus ir tobulas Žilvino Kempino darbas. Vėlgi juostos ir ventiliatorius. Ir knibždesys, judesys, vaizdo ir garso triukšmas. Nėra ką ir ko daugiau skiesti. Tobulas kūrinys.

Vincent Lamouroux “Prodrome” – dar vienas puikus darbas, kuris juodo medžio dėka perdarė erdvę ir privertė kiekvieną lankytoją ją jausti pagal menininko suvokimą. Kaip kad ant balto lapo sudėliotos rašytojo juodos raidės.

Peter Kogler ir jo darbas be pavadinimo. Esame matę jo kitą darbą Casino galerijoje, su žaliais skruzdėliukais lakstančiais po sienas. Šį kartą menininkas imasi daug didesnės erdvės ir sudėtingesnio vaizdo, paversdamas žiūrovą savo kūrinio dalimi (ypač žvelgiant į kitą žiūrovą ir jo kontūrus). Ne pats nuostabiausias darbas, bet kabinantis.

Na ir viens silpniausių ir primityviausių Ann Veronica Janssens darbų “be pavadinimo”, projektuojant ir žaidžiant formomis ir šviesomis. Ši nuotrauka gal net geresnė nei pats darbas :]
Iš kitos pusės, tarp kitų stiprių šios parodos autorių išties sunku išlaikyt visiems aukštą lygį, tad gal ir normalu, kad kažkas yra prasčiau nei Kempinas ar Lamouroux. Tarp kitko, šios autorės kitą darbą esame jau matę prieš berods 4 metus, lankant Simą (jo gimtadienio proga) Liuksemburge.

2010.08.14
Kadangi šis savaitgalis nusimatė lietingas, nusprendėme niekur toli nevažiuoti ir dienas praleisti kultūringai. Pirmiausiai apsilankėme Jaunų kūrėjų trienalėje “Moving Worlds”. Darbai neįspūdingi, bet susipažinti ar pajusti jaunų kūrėjų (gimusių 1977 iki 1983 metais) tendencijas buvo visai įdomu. Nors tiesą sakant, nieko naujo šis jaunimas nepasako…

Harold Guerin “Sous la route” – vizualiai mielas darbas.

Vanessa Gandar “Bebour-Belouve” triptikas (ten buvo trys triptikai).

Daniela Bershan “Intracreaturistic Youtube” darbas primena MUDAM matytą darbą (R.Spagna ir A.Caretto “Low energy transformations”), kuriame taip pat žaidžiama su meno, mokslo ir gamtos elementais.

Cathy Weyders “Igloo de sauvetage”

Gaelle Dodain “Road map, Possible voyage” – labai panašus į lietuvių darbą apie Lietuvoje esančias vietoves (Londonas, Paryžius ir pan), bet šiek tiek kitoks. Smagus darbelis.

Nicolas Buissart “La banane bleue” ir šiuolaikinės visuomenės judėjimo tema.

EXIT07_CarréRotondes – buvusi gamykla, kurioje šiuo metu kasdien (išskyrus pirmadienį) veikia klubas ir dvi didžiulės ekspozicinės erdvės.

2010.08.14
Pamatę jaunųjų meninink darbus, patraukėme į Liuksemburgo centrą, kur gatvėse vyko kasmetinis gatvės pasirodymų festivalis “Street a(rt)nimation“. Prieš porą metų teko jame sudalyvauti ir jis paliko smagaus ir gyvo renginio įspūdį, o pernai šį renginį dėl kažkokių priežasčių (matyt, buvom išvažiavę) praleidom.  Gatvėse grojo muzikantai, siautėjo smagusis ledų pardavėjas, linksmino akrobatai ir gatvės lėlių teatriukai. Buvo daug šypsenų, šiek tiek lietaus ir ypatingų veidų, tinkančių fotografijoms :]

2010.08.15
Malbrouck pilyje, Prancūzijoje, nuo balandžio 1 d. iki rugpjūčio 29 d. vyksta neeilinė Niki de Saint Phalle paroda. Iki šiol dažniausiai matėme tik šios menininkės storų moteriškaičių skulptūras (simpatiškas, žavias, žaismingas ir labai fainas), kurios yra labai populiarios šiame Europos krašte. Kaip ir iki šiol manėme, kad tokias moteris gali kurti tik vyras. Tačiau pamatytoje labai išsamioje parodoje (video darbai, eskizai, instaliacijos, skulptūros, paveikslai, koliažai) atradome, kad ne vien storos ir papingos moteriškaitės yra vaizduojamos ir kad visa tai sukūrėvisgi ne vyras svajojantis apie platų glėbį, bet kūda moteriškaitė. Darbų gausa ir įvairovė mus labai nudžiugino. Ir nors žmonių gausa (iki šiol aplankė virš 80 000 žmonių) šiek tiek trukdė apžiūrėti parodą, likome patenkinti susipažinę su šios autorės darbais, kurie drąsiai galėtų puošti Barseloną kartu su ten jau esančiu Gaudi :]

2010.08.15
Ketvirtame pagal dydį Liuksemburgo mieste Dudelange CNA kultūros centre veikia August Sander paroda “Ikonen aus dem portratwerk“, kurioje yra virš pusšimčio senų ir įspūdingų foto portretų. Nuotrauka su CNA kultūros centru parodo, kokį dėmesį kultūrai skiria Liuksemburgo šalyje miestai ir miestukai (Dudelange gyventojų skaičius sukasi apie 18 tūkst).

2010.08.25
Keista, kai pirmiau lietuvio darbus pamatai užsienyje, o tik tada Lietuvoje. Bet būtent taip įvyko su A.Valiaugos fotografijos darbais, kuriuos pirmiau pamatėme Liuksemburgo “Casino” galerijoje, o tik vėliau Kauno fotografijos galerijoje.

2010.08.25
Mėnuo Juodaragis 2010
Festivalis, kuris sutraukia teisingus žmones ir velnius į vieną vietą :]
Jurgis, Liukas, Kristijonas, Alwyda, Skr, Donatas, Ugnius, Egidijus Jurbarkinis, Evkonas, Tadas, Pečiulis, Edas, Aušra, McKaras, Gintarė, Lina, Remigijus ir Eglė, ir kiti. Gausiai kiti.

2010.09.08
Ramiai nuo pat ryto su tėvuku besiblaškydami po Liuksemburgą, užėjome į dažnai lankytus Casematus, kurie yra įsitaisę iškart po Liuksemburgo pilimi (t.y. pilies griūvėsiais), dar vadinama Bock. Pilis stovėjo jau 963 metais, tačiau 1459 buvo sugriauta ir beliko tik rūsiai.
Casemates eina ir po pilies rūsiais. Pirmieji tuneliai padaryti 1644 metais. Po 40 metų jie prailginti iki 23 km uolose išmuštų galerijų, kuriuos sumanė padidinti/pailginti garsusis prancūzų karo inžinierius Vauban, kuris Liuksemburge paliko ryškią žymę. Gynybiniai praėjimai yra suprojektuoti skirtingais aukščiais ir žemiausias tunelis yra 40 metrų žemiau, nei aukščiausias. Iki šiol puikiai išsilaikiusios uolos naudojamos įvairiais tikslais – ekspozicijoms, banko saugykloms.

Vėliau apsilankėme Thungen forte, kuriame šiuo metu yra istorijos muziejus. Deja, daugelis ekspozicijų, galerijų ir kitų įdomių dalykų parodoma tik su gidais ir tik tam tikru metu, tad mes atėję ne visai laiku pamatėme mažai. Forto ir apskritai Liuksemburgo fortifikacijų likę labai mažai, nes pagal 1867 metų Londono sutartį Liuksemburgo miesto fortifikacijos privalomuoju būdu išardytos. Ardymo darbai tęsėsi 16 metų, kainavo 1,5 milijonų auksinių frankų, buvo demilitarizuoti 24 km požeminių gynybinių galerijų, 40 000 kvadratinių metrų baterijų, barakų ir pan. Žinant, kad dabar yra likę vos iki 10 proc visų fortifikacijų, galime lengvai suprast, kodėl Liuksemburgas buvo vadinamas Šiaurės Gibraltaru.

2010.10.01
Centre, šalia paminklo Šarlotei, išdėliota fotografijų paroda, skirta apipasakoti Handicap International pastangas padėti skurstantiems ir po karo bandantiems atsigauti žmonėms. Fatal foot print galima pamatyti ir daugiau vaizdų bei pasakojimų. Nelinksmų, bet optimistinių.

2010.10.07
Tradiciškai, koridoriuje link lifto, kuris jungia Liuksemburgo viršutinę ir apatinę dalis, iškabinti ir pristatyti vaikų meno darbai. Simpatiški, spalvoti ir vaikiški

2010.10.07
Neumunsterio vienuolyno/kultūros centro erdvėje atidaryta vieša fotografijų ir objekto iš akmenukų (ant kiekvieno iš jų užrašytas buitiniuose konfliktuose nukentėjusios moters vardas) ekspozicija “Et Apres… And Afterwards…”.

2010.10.09
Muziejų naktis
Jau dešimtą kartą iš eilės kiekvienus metus Liuksemburgo muziejai rengia Muziejų naktis (“Minuit”), kurios metu galima iki vidurnakčio ir šiek tiek ilgiau trintis po muziejus ir dalyvauti visokiuose veiksmuose. Kadangi diena buvo įtempta ir pilna kitokių veiklų, apsistojome ties MUDAM nauja paroda ir specialia programa. Žmonių, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo daug. Kadangi mudu turime metinius abonementus į visus miesto muziejus, įėjimas mums nemokamas. Tuo tarpu kitiems kaina kasmet auga ir šiemet buvo berods 12-15 eurų. Beje, tarp muziejų šiemet judėjo ne tik senasis Transporto ir geležinkelio muziejaus autobusas, viešasis transportas, bet ir berods septynetas visiškai naujų Audi A8 automobilių, teikusių taksi ir gido paslaugas

2010.10.11
Kažkada senai senai agresyvi ir tamsi, “blogiui dedikuota” anatithēmi pirmadienio vakare koncertavo netoliese Liuksemburgo esančiame Vokietijos mieste Saarbrucken. Šiuo metu grupė Anathema gerokai lyriškesnė, švelnesnė ir melodingesnė. Bet koncerte vis prisimenantys savo šaknis ir jėgą, slypinčią būgnuose, gitarose ir vokale. Todėl koncertas gavosi ir kartu melodingas, ir kartu galingas. Po nemažos krūvelės senų hitų ištisai sugrotas naujas albumas skambėjo gerokai kitaip, nei senoji kūryba, bet gražiai.

Koncertas buvo jaukus, bo aplink malėsi nepilni 200 klausytojų, klubas paprastas, nuotaika visų gera, rūkančių nebuvo, garsas tinkamas, gabalai puikūs… Žodž, viskas buvo tiesiog labai gerai. Ir nors nesugrojo koverių, jie skambėjo pinkfloidiškai :]

2010.10.13
Liuksemburge įvyko dar vienas lietuviškas poezijos vakaras. Šįkart teatralizuoto ir muzikinio poezijos vakaro autoriai buvo pasiutiškai mėgstamas talentingasis aktorius Rolandas Kazlas ir muzikantai S.Auglys (vibrafonas) bei G.Savkovas (akordeonas).

R.Kazlas, prisipažinęs, kad pirmoji pažintis su poeto tekstais buvo pusbrolio režisieriaus I.Jonyno statome spektaklyje “Sirano”, poezijos vakare skambėjo lyg ir linksmai, bet išties velniškai liūdnai. Tarsi tai būtų jo paties poezija, jo teatrinių herojų ar jo vidiniai žodžiai, sakomi tiesiog čia ir dabar… Liūdni, gilūs, žmogiški, pažeidžiami ir artimi…
Užsinorėjau vėl pamatyti tą patį “Sirano”, “Memuarus”, “Don Kichotą”… Bet ką, kas yra teatre ir susiję su R.Kazlu. Padėka organizatoriams :]

 

2010.11.05
Apocalyptica
Visai netikėtai ir gal ne pačiomis tinkamiausiomis sąlygomis (svarbu, kad būtų pabaiga gera) gavome bilietus į Apocalyptica koncertą (dėkui Džabui).
Koncertas vėlavo, tad atvykom dar prieš apšildančią grupę. Na dažniausiai jos nesinori labai klausytis, bet šį kartą londoniečiai Livingston neprailgo. Pristatantys naują albumą “Sign language” vyrukai skambėjo labai smagiai. Namie gal ir neklausytume, bet klube jie skambėjo puikiai. Stiprus vokalas, išraiškingos gitaros, tiesiog kokybiškas rockas. Sceninis elgesys kabinantys, bendravimas su publika malonus ir pastebimas kažkoks brandumas visame kame. Žodž, buvo gerai.
Apocalyptica scenoje matoma jau trečią kartą. Pirmo įspūdžio Vilniaus sporto rūmuose jie neperspjaus. Tąkart jie buvo tikriausi, gražiausi ir šviežiausi. Naujos jų skambesio versijos (pristatė naują albumą “7th Symphony”) nebe tokios klausomos, nors ir šį kartą buvo keletas grynai violančelėmis atliktų kūrinių. Nauji gabalai su vokalu labiau primena pigų epic metal nei Apocalyptica. Tačiau šį kartą daug geriau skambėjo būgnai, kuriuos valdantis tipas siautėjo labai galingai ir susimetęs su violančelėmis sukūrė tikrą pragarą. Apskritai koncertas gavosis kažkoks bardakinis, bo grojo daug skirtingų ir kažkaip belekaip sudėliotų gabalų. Ir nors viskas vyko labai pozityviai (tai Apocalypticos bičai sudalyvaudavo Livingston, tai Livingston bičai sudalyvaudavo headlinerių pasirodyme), buvo daug bendravimo su publika, daug publikos palaikymo, visgi koncertas liko beveik eiliniu.

 

2010.11.06
Šeštadienis pasirodė neįdomiai lietingas, tad vietoj gamtos ir gražaus rudens pasirinkome šiuolaikinius menus Casino galerijoje.
Paroda vadinasi “Chaos theory according to Bruno Peinado“. Šiek tiek žaisminga, šiek tiek įdomi, šiek tiek kabinanti, bet visumoje silpna :]

2010.11.06
Tindersticks
Po ilgai troškintos jautienos vyne, vakare laukė kitas malonumas – Tindersticks ir jų naujo albumo “Falling Down a Mountain” pristatymas klube Atelier.
Tindersticks – melancholiško rock’o grupsas iš Anglijos, su šiek tiek lounge, jazz ir gal net soul priemaišomis. Tikri Nick Cave muzikos kaimynai :]
Iki šiol tik CD klausyta muzika koncerte skambėjo taip pat gerai, kaip ir negyvai. Vokalistas, išraiškingiausias grupės simbolis, skambėjo be priekaištų. Ir nors visas koncertas buvo gal šiek tiek per tolygus, bet klausėsi labai maloniai ir brandžiai. Buvo gražu klausytis ir dėl to, kad šis rock band’as naudoja ir begalę instrumentų – violančelę, piano, metalofoną, vibrafoną, berods klarnetą, vargonus, būgnus ir krūvą skirtingų gitarų. Tiesiog gražus, solidus ir tikros muzikos koncertas.

2010.11.17
Kino centre Utopia žiūrėjome graikišką animaciją. 13os filmukų kolekciją, kuri prasideda maždaug 8-ame dešimtmetyje praeito amžiaus ir baigiasi naujausiu berods šių metų filmuku, sudarė Iordanis Ananiadis, vienas garsiausių Graikijos animatorių.
I.Ananiadis animacijos galima gausiai rasti ir Youtube.

 

2010.11.09
CinEast kino festivalis
Liuksemburge tradiciškai rudenį vyksta Rytų šalių kino filmų festivalis “CinEast“. Šiais metais programa išsiplėtusi per įvairiausias kino erdves Liuksemburgo šalyje ir mieste festivalį mums pradėjo ir pabaigė filmu “Hranica” centre “Cinematheque”.
Cinematheque – paskutinė ir rimčiausia grandis Liuksemburgo miesto kino politikoje. Mieste dar yra Utopolis, skirtas popsoviausiems filmams ir visam tam, kas “ant bangos”, bei Utopia, kuri yra labiau alternatyvinė ir “second handinė” (populiariausi filmai rodomi už mažesnę kainą, bet gerokai vėliau nei debiutuoja Utopolyje).
“Hranica” – istorija apie Slovakų ir Ukrainos pasienio miestelį, kuri 1946 metais perskyrė į dvi dalis ir dešimtmečiams paliko išskirtas šeimas, istorijas ir likimus. Puikus dokumentinis filmas, neperspaustas nei “ant” dramų, nei “ant” komiškų situacijų, tiesiog atskleidęs tai, kas parodo karo kvailumą ir beprasmybę…
Daugiau filmų nepavyko pamatyti dėl netikėtai užklupusių ligų ir kitų planų…

 

2010.11.14
Kadangi oras pasirodė nykus ir šlapias, nusprendėme su Alwyda pasivaikščioti po MUDAM muziejų ir naująją parodą, kurią jau beveik matėm per Muziejų naktį. Pagrindinėje erdvėje pasitiko spalvotas muziejaus formų atkartojimas – Daniel Buren objektas, kuris vis kitame apšvietime žiūrisi vis kitaip.

Vengro Attila Csörgő “How to construct an orange?“. Šio kūrėjo eksperimentai išsibarstę po visą muziejų. Žaismingi, techniški, gal filosofiški…

Attila Csörgő  “Archimedean Point” – fotografijos, realizuotos fizikos išmanymu, techninėmis konstrukcijomis (viršuje matosi foto, apačioje prietaisas, kuris buvo fotografuojamas), mobiliomis struktūromis. Įspūdingi ir kartu labai paprasti sumanymai.

Attila Csörgő “Untitled” (1 tetrahedron + 1 cube + 1 octahedron = 1 icosahedron) – iš paprastų detalių, siūlų, pagaliukų ir varikliukų sukurtos amžinai besivystančios geometrinės formos ir struktūros.

Kita parodos dalis skirta moderniems menams.  N.Beier and M.Lund “The Object Lessons” – teatrališki, skulptūriški, sceniniai objektai.

Dar kitaip į menus pažvelgta privačioje kolekcijoje. Privati kolekcija “Just love me” ir kitoks požiūris į meno eksponavimą, atrinkimą, tiesiog į meno kuravimą.

Na ir dar tuo pačiu metu MUDAM muziejuje gavosis netikėtas giminės susibėgimas. Bevaikščiojant po muziejų mus kitoj lango pusėj užklupo Simas, Jurga ir Rugilė, su kuriais vėliau susitikom ir muziejaus viduje. Kuriam laikui pasivaikščiojus atskirai, susitikome muziejaus kavinėje, kur taip pat netikėtai prisijungė ir Džabas su Agne. Taip netikėtai ir įdomiais netyčia susiorganizvome susibėgimą :]

Tuo tarpu lauke toliau buvo šlapia, rudeniška ir vėsu. Na gal ne visiems – MUDAM parke svečiavosi naujos iki tol nematytos, kai kurios karštai nsuiteikusios, skulptūros.

 

2010.12.17
Tradiciškai Grundo tunelyje atidaryta nauja jaunimo meno paroda. šį kartą skulptūrų paroda “Sculpte – moi uns ours”  Parodas čia rengia CAPEL (Centre d’Animation Pédagogique et de Loisirs)