Florencija, Siena ir Piza [nr 141]
Norėjosi žiemą palikti už nugarų, tad patraukėme į šiltesnę Europos pusę, link Italijos. Per Pisa oro uostą pasiekėme Italijos žemę, netrukus sėdom į traukinuką ir kartu su Džabu bei Agne (kurie Pisą pasiekė diena anksčiau) pajudėjome į Florenciją. Mudu Pisą jau buvom aplankę, tad reikalo trintis šiame mažame ir mielame miestelyje nebuvo.
Florencija pasitiko mus apsiniaukusi. Viešbutis nors ir vienos žvaigždutės, bet pačiame centre ir XVI amžiaus rūmuose Palazzo Ramirez-Montalvo (pastatyti 1568 ir priklausė Medici šeimos architektui bei skulptoriui Bartolomeo Ammannati). Kambarys teko palėpėje, iš kurio pro langą galėjome su malonumu grožėtis Florencijos stogais ir katedros kupolu, kurį, rodės, ranka galima pasiekti :]
Apsilankėme Piazza della Signoria aikštėje, kur be didžiulės erdvės stovi ir garsieji “palociai” Palazzo Vecchio – senoji miesto rotušė.
Siauromis gatvelėmis patraukėme link katedros. Tankus aukštų namų užstatymas nuteikė jaukiai. Begalybė kavinukių, mažų parduotuvėlių ar net viduramžiškai nuteikiančios skulptūrų dirbtuvės, su tikra ugnim ir tikrais meistrais.
Bazilika Santa Maria del Fiore yra Florencijos katedra, pradėta statyti 1296 architekto Arnolfo di Cambio ir baigta 1436 architekto Filippo Brunelleschi. Nuo katedros Giotto bokšto, 85 metrų aukščio, apžiūrėjome Florencijos stogus.
Seniausias pastatas Piazza del Duomo aikštėje – S.Giovanni krikštykla, pastatyta pagonių šventyklos vietoje ir pritaikyta prie krikščionių “konvertavimo” įstaigos funkcijų. Pietinės bronzinės durys su reljefiniais religiniais vaizdiniais stovi čia jau nuo 1452 metų.
Santa Maria Novella – apžiūrėta iš išorės, nes bažnyčia ketvirtadieniais veikia vos iki 16 val. Nuspręsta apsilankyti vėliau, nes ji verta dėmesio.
Lietus ėmė nervinti, tad sočiai ir prabangiai pavalgę smagiame restorančike, patraukėm į viešbutį džiovintis ir džiovinti batus. Lietus ir kelionės kažkaip nedera…
2011.02.18
Kita diena pasirodė esanti daug teisingesnė – jokio lietaus, daug saulės ir geros nuotaikos. Džabas, išlindęs pro viešbučio langą savo šypsena patvirtino – šiandien oras puikus :]
Vaizdas iš Degli Uffizi galerijos į Arno upę ir garsųjį tiltą Ponte Vecchio. Degli Uffizi – vienas seniausių kolekcionavimo pavyzdžių ir vienas garsiausių muziejų pasaulyje. Rūmų statyba buvo pradėta Giorgio Vasari’o 1560 metais ir 1581 metais tapo Florencijos teisėjų biurais. Dabar čia neperspaustas, bet ir labai turtingas muziejus. Kolekcijoje galima pamatyti Leonardo da Vinci, Sandro Botticelli, Giotto, Titian, Raphael, Caravaggio, Rembrandt Van Rijn ir kitų kūrinius. Vadovėliniai, matyti dailės pamokose ar menotyros studijų paskaitose – šiame muziejuje realiai kabo prieš akis. Gali beveik paliesti, visą akimis iščiupinėti :]
Galerijoje praleidę geras kelias valandas, prisižiūrėję vadovėlinio meno, patraukėme apžiūrėti pietietiškai saulės apšviestos Florencijos.
Katedra San Maria del Fiore ir Giotto bokštas. Katedros rūsiuose V amžiaus pastato likučiai (kolonos, mozaikos, grindinys.
Nuo katedros kupolo viršūnės
Judame link apžvalgos aikštės Piazzale Michelangelo
Apžvalgos aikštelė Piazzale Michelangelo. Atsiveria puikūs vaizdai į Arno upę ir senąją miesto dalį. Aikštėje
graži ir jauki San Miniato bažnyčia
Netrukus vėl susitikome su Džabu ir Agne, pavalgėme ir patraukėme kas į viešbutį, kas pasivaikščioti po naktinį miestą.
Florencijoje modernaus meno miesto centre mažoka. Nei įspūdingų meno centrų ar muziejų, nei šiuolaikinio meno skulptūrų. Tad bet koks šiandienos menas yra lengvai pastebimas. Šiuo atveju neypatingai originalus, bet visgi smagus gatvės menas.
2011.02.19
Diena prasideda prie San Croce bažnyčios ir joje esančių tapybos bei kitų istorinių objektų (joje yra Dante, Michelangelo Buonarroti, Galileo Galilei ir kitų garsenybių kapai. Nors Dante iš tikrųjų palaidotas Ravenna mieste)
Susitikome su Saule ir Enriko ir bastėmės toliau.
Pallazo Pitti ir Giardino di Boboli sodai – šiek tiek dar miegantys, bet gražūs ir didžiuliai.
vakarui artėjant susirinkome šmutkes iš viešbučio, nusipirkome traukinio bilietus ir vakare jau buvo kitame Italijos mieste – Sienoje. Kaip ir Florencijos, tai ir Siena senamiestis įtrauktas į UNESCO garbės sąrašą. Ir pastarasis to tikrai vertas – pasiutiškai jaukus, įdomus, lankstus ir visoks kitoks senamiestis. Vienas lankomiausių turistų miestų, garsus savo virtuvės meistrų sugebėjimais, muziejais, katedra, centrine aikšte ir toje aikštėje du kartus per metus vykstančiomis arklių lenktynėmis.
Katedra Santa Maria Assunta – labai įdomi ir labai įspūdinga šventovė, išsidėsčiusi trim lygiais (viršutinis aukštas – katedra, vidurinis – kripta ir žemiausias lygis – krikštykla.
Vilkė (Sienos simbolis) per pilnatį
Mielas, tamsus, šiek tiek painus Siena miestas
2011.02.20
Rytas atėjo taip pat greitai, kaip ir praėjo vakar vakaras… XiV amžiaus Palazzo Salimbeni
Į devynis torto gabaliukus padalinta ir įdubusi Il Campo aikštė – vienas gražiausių traukos taškų ne tik Sienoje, bet ir visoje Italijoje.
Judame link katedros Santa Maria Assunta, apie kurią būtina pasiskaityti daugiau – viena įspūdingiausių katedrų pasaulyje. Ypač grindys. Bet ir struktūra. Nepakartojama.
Sienos katedros krikštykla.
Vaizdas nuo pradėtos bet nepastatytos naujosios katedros sienos, dabar Muziejaus Dell Opera (muziejuje be gausybės skulptūrų ir tapybos darbų, saugoja ir katedros fasado Pisano sukurtas originalias statulas. Panoraminis taškas pasiekiamas lipant labai siaurais laiptukais, bet vaizdas vertas pastangų – atsiveria fantastiškas į visas puses.
Džabas ir Agnė laukia, kol katedroje baigsis mišios ir galės apžiūrėti katedrą iš vidaus.
Miesto gatvės, kabliai, skalbinukai bei pliūdrės…
Sienoje egzistuoja vienas smagiai aršus nacionalizmo formatas – mieste yra 17-ika besivaržančių Contrade‘ų (rajonų/seniūnijų). Kulminacija – arklių lenktynės Palio di Siena pagrindinėje miesto aikštėjė Del Campo, vykstančios kasmet du kartus nuo XIV amiaus. Contrade’ai pavadinti pagal gyvūnų vardus, turi savo simbolį su savo ilga istorija ir sudėtingais heraldikos aiškinimais bei mitais.
Norint suprasti viso to reikšmę, verta paskaityti “75 pergalės sekundės“. Reikės ir Žaliaklaniui imtis šio mininacionalizmo :]
Atsisveikiname su Saule ir Enriko.
Bazilika di San Franseco. Vakaras vėl sušlapo, kartu pasiglemždamas ir batus. Šį kartą lietus nebenervino taip, kaip Florencijoje, bet visgi po truputį įveikė – pasukome link viešbučio, kur laukė šiluma, miegas ir išvykimas atgal į Pisą.
2011.02.21
Atvykę iki Pisos, supratome, jog turime dar pusantros valandos, tad ramiai ir tingiai nusibastėme iki Pisos įžymybių. Pasigrožėjome ir patraukėme atgal į stotį, kur traukinuku pavažiavome gal kokius 5 km ir pasiekėme oro uostą. O iš ten atgal į žiemą ir sniegą…
Beskrisdami dar pasigrožėjome Alpėmis ir garsiaisiais Matterhorn (fotografijos viduryje esanti piramidė) ir Mont Blanc (horizonte dešiniau esantys aukščiausi kalnai) kalnais. Gražusis savaitgalis baigėsi. Atgal į realybę :]
What do you think?