Narcizai Lellingen take [nr 146]
Sekmadienio naktį papildomai pridėta valanda akivaizdžiai prailgino dieną – sugebėjom gerai išsimiegoti, smagiai ir labai gražiai pasivaikščioti ir dar su šviesa pradėjome gamintis pietus. Diena gavosi ilga, įdomi ir smagi.
Alwyda, paskaičiusi turistinę knygą apie Liuksemburgą, rado informacijos, jog ankstyvą pavasarį Liuksemburgo šalies šiaurėje šalia kaimiuko Lellingen yra begalė laukinių narcizų laukų/pievų/masių. Nusprendėme pagriebti trasą aplink šį kaimiuką ir patikrinti, ar tiesą turistams rašo knygos autorius.
Lellingen – žavus baltas kaimiukas, turintis tradicinių didžiulių namų su ūkiniais pastatais, dviejų mažų upelių santaką, daug simpatiškai susitvarkiusių kiemelių su gėlytėmis ir kažkokio mielo jaukumo.
Trasa 9 km. [Nr 24] gan sudėtinga, nes esti keli labai ilgi ir statūs lipimai į kalną. Be to užpuolė netikėtas pavasarinis karštis ir darėsi sunku kovoti su nereikalingos t.y. neteisingai pasirinktos aprangos pertekliumi.
Kelias, užkopus į netikėtai statų bet gražų kalną, ilgą laiką vingiavo aukštumomis.
Pavasaris matėsi ant kiekvieno žiedo.
Na ir praėję didžiąją dalį tako, artėjant vėl prie Lellingen, mes pamatėme tai, ko nesitikėjo rasti miške – narcizų pievas. Nuoširdžiai tikėjomės, kad jų reikės ieškoti atviroje erdvėje, kur tais pievoje ar laukuose. Tačiau narcizai netikėtai pasirodė kaip kokios lietuviškos žibutės – ant šlaitų, atsisukusios į maloniai nusiteikusią saulę.
Išeiti iš miško nesinorėjo, buvo apėmęs apžoriškumas pamatyti dar ir dar. Tad pasukome į kažkokią kitą trasą, su kitokiu žymėjimu, bet nurodančiu, jog jis apie gėles ir gamtą. Visgi praėję dar kelis kilometrus, užkopę į kalną, tokių vaizdų kaip mūsų trasoje neradome. Tad pasukome atgal link mašinos ir kartu įamžinom tolumoje matomą po medžių šakom gulintį geltonųjų narcizų kilimą.
What do you think?