Labai sava Andalūzija [nr 147]
Alwyda pakišo DK Eyewitness knygą “Ispanija” ir popieriuką, kur ką verta peržiūrėti ir paskaityti. Po penkių minučių jau apžiūrinėjome Ryanair kainas ir datas, kada pasiekti piečiausią Ispanijos regioną Andalūziją.
2011.04.01 – Skrydis pas Malagą
Skrydis į Malagą truko apie tris valandas. Tik nusileidus oro uoste paėmėme mašinuką-kibiriuką Kia Picanto ir patraukėme į Malagos centrą, kur turėjome užsisakę nakvynę. Palikę nakčiai mašiną keistame parkinge (kur mašiną priparkuoja parkingo budėtojas, raktus pasilieka sau (mes nedavėm), lapelį-bilietuką ranka užrašo…), nuėjome iki viešbučio, palikome daiktus ir patraukėme miestan ieškoti maisto/miesto grožybių.
Miestas mus pasitiko raudonu kilimu. Išdidžiai juo pasivaikščioję, nulipome į šoną ir kaip paparaciai ėmėm fotografuoti miesto įžymybes.
Malagos katedra be abejo jau buvo uždaryta, tad apžiūrėjome ir nupaparacinome tik iš išorės.
Romėnų teatras, netoliese Malagos pilies (Alcazaba), rastas 1951 metais netyčia kasinėjant. Teatras buvo čia jau III amžiuje, bet, kaip rodo tyrinėjimai, daug medžiagos vėliau sunaudota statant maurų Alcazabą.
Einant link Plaza del Toros aptikome gražiai sutvarkytą parką, pėsčiųjų alėją ir Trijų gracijų fontaną.
Malagos bulių ir žmonių kautynių arena, įsispraudusi tarp naujų daugiaaukščių.
Kažkaip prieš išvažiuojant buvo prisiklausyta, kad Malaga didesnio dėmesio nėra verta, bet mums taip nepasirodė. Miestas turi ir senamiesčio gatvelių, ir gyvą centrą, gan daug įvairių istorinių objektų, aktyvų kultūrinį gyvenimą (kaip tik mieste vyko Malagos kino festivalio šurmulys). Ne šedevras, bet ir ne nuobodus didmiestis. Visgi planuose buvo tik vakaras, nes kitądien laukė kelionė į rytinę Andalūzijos pusę.
2011.04.02 – Europos balkonas ir Sierra Nevada
Balandžio 2-oji prasidėjo kelione iki Nerja miestelio, kuris yra stipriai prisitaikęs turistų srautui ir jų norui pabūti Europos balkone bei pažvelgti į Afriką, kurios nesimato :]
Visgi ant jo pabūti miela – sužavi įspūdingi panoraminiai vaizdai į Viduržemio jūrą ir gražius krantus.
Romėnų akvedukas, kuris kaip tyčia visas paslėptas po restauratorių tinklais…
Netoliese akveduko yra Nerja urvai, kuriuos ir aplankėm. Urvus mes lankom jau nebe pirmą ar penktą kartą, esam jų matę įvairių, bet kaskart visi jie kažkuom nustebina. Tai pasiplaukiojimu, tai kriokliu, tai jaukumu, tai dar kuo nors. Šis, turintis daugiau nei 5 km besitęsiančių urvų, nustebino didžiulėmis erdvėmis ir pritaikymu visuomenės poreikiams (joje yra įrengta koncertinė erdvė, su žiūrovams skirtais patogiais balkonais ir kėdėmis). Urvuose yra riebiausia kolona, kokia tik žinoma žemiečiams po žeme.
Erdvės labai didžiulės ir aukštos. Net tai, kad leidžiama pamatyti 1/3 visų urvų, nesumažina įspūdžio ir žavesio. Vieta tikrai verta apsilankymo.
Iškart po urvų patraukėme link Guadix miestelio. Kelias ėjo per Sierra Nevada kalnus .
Sierra Nevada mums iki šiol labiau priminė visai kitame žemyne (Š.Amerikoje) esantį kalnyną. Bet nuo šiandien situacija bus pasikeitusi – Sierra Nevada primins Europą, Ispaniją ir Andalūziją. Tiesą sakant, skrisdami į Andalūziją, piečiausią Ispanijos kraštą, nesitikėjome rasti sniego. Tačiau kelias per kalnus mus nustebino. Sniego radom ne tik viršūnėse, bet ir pakelėse.
Poilsio minutė Trevélez miestuke, kuris yra 1476 metrų aukštyje
Nors vingiuotas ir visaip suraitytas, kelias nebuvo sudėtingas. Be to, ir eismas kuklus ir netrukdantis mėgautis vaizdais.
Tranzuotojos.
Aukščiausias taškas, kurį pasiekėme (Puerta de la Ragua) buvo 2000 metrų virš jūros lygio. Tuo tarpu aukščiausias kalnyno kalnas – Mulhacén (3478 m).
La Calahorra miestukas ir pilis, neaplankyta, bet pastebėta :]
Guadix pasitiko nedraugiškai (vėliau tai tapo norma, nes su adresais ir su žemėlapiais Andalūzijoje tikrai blogai) – gatvės, kuriomis turėjome pravažiuoti, užtvertos arba neegzistuoja, eismo tvarka pakeista, viešbučio adresas netikslus, vieta sunkiai pasiekiama. Visgi šiaip ne taip radę, apsidžiaugėme – gyvenome bute, kuris, kaip ir dauguma Guadix miesto namų, įtaisytas tiesiog uoloje ir teturi tik vieną pastatytą sieną.
Pats Guadix miestas nedidukas, turintis žmonių pamirštą, bet gražų senamiestį, gražias bažnyčias ir keletą įspūdingų rūmų.
Reikia paminėti, kad šioje Ispanijos dalyje teko gan dažnai kalbėtis ispanų kalba, nors jos ir nemokame. Gal tai turistų neypatingai lankomas kraštas (nors pagal suvenyrų parduotuvėlių kiekį galima būtų spręsti kitaip), gal ispanams anglų kalba negraži, bet labai dažnai tekdavo gestais ir bendromis frazėmis gelbėtis susikalbėjimo situacijose.
2011.04.03 – Maurai, Meksika, Laukiniai vakarai ir dykuma
Pernakvoję Guadix, padarėme dar keletą nakvynės vietos fotografijų ir patraukėme į Almeria, prie Viduržemio jūros esantį miestą. Dangus virš Sierra Nevada buvo labai niūrus ir žadantis gausų lietų, bet kadangi traukėme į karščiausią ir sausiausią Ispanijos regioną, tikėjomės lietaus kaip nors išvengti.
Guadix ir Almeria jungia labai graži autostrada, be didelio eismo, patogi ir tvarkinga. Niekas nelaksto, kelyje nesiautėja, važiuoja tvarkingai ir kažkaip įtartinai ne pietietiškai.
Almeria buvo pasirinkta dėl vieno objekto – Alcazaba, viduramžių tvirtovės, kuri buvo pradėta IX amžiuje maurų ir galutinai užbaigta XIII amžiuje Ispanijos monarchų, bet 1522 sunaikinta žemės drebėjimo. Šiuo metu galima pamatyti tris skirtingas šių įtvirtinimų dalis – gražiai sutvarkytą sodą žemiausioje dalyje, atkastus ir tvarkomą erdvę antroje pilies dalyje ir gražiai restauruotą aukščiausią ir jauniausią pilies dalį.
Tvirtovėje vyko graži fotosesija, tad nepasinaudoti proga ir neprisidėti prie fotografo būtų buvę neprotinga :]
Almeria gyvenamasis rajonas
La Chanca – gyvenamasis rajonas, kuriame gyvenamieji plotai yra tiesiog… uolos su durimis, kartais ir su langais. Šalia kitas “pobrangis” rajonėlis, su ožkom ant stogų, šiek tiek padoresnis gyvenamasis rajonas….
Knygose rašoma, kad rajonas nėra labai saugus, tad pasitenkinome žvilgsniu nuo įtvirtinimų viršūnės.
Sėdę į mašiną, patraukėme į vienintelę Europos dykumą ir į joje esančias vaikų žaidimo aikšteles t.y. į “Western Leone”.
Tabernas dykuma panaši į laukinius Amerikos Vakarus, Šiaurės Afriką, mėnulio kraštovaizdį, todėl nuo 1950 metų šioje dykumoje vyko ne vienos kino juostos filmavimas. Kadangi aš jaučiu ypatingą meilę ‘spageti vesternams’, negalėjau atsispirti pagundai pabūti ten pat, kur Clint Eastwood ar Charles Bronson spardė blogiukams šiknas ar tiesiog juos ištaškydavo :]
“Western Leone” aikštelėje buvo nufilmuoti šie filmai: Once Upon a Time in the West (1968, su Henry Fonda, Claudia Cardinale, Charles Bronson) The Good, the Bad and the Ugly (1968, su Clint Eastwood, Lee Van Cleef, Eli Wallach) ir kiti šedevriukai. Lankomos yra dar dvi filmavimo aikštelės, bet kadangi jos labai jau sukomercializuotos, įspūdžių užteko ir iš šitos. Tarp kitko, dabar Laukiniuose Vakaruose gan ramu, karvėsberniukai trinasi aplink arklius ir tik iš neturėjimo ką veikti kabinėjasi prie svetimšalių. Miestelio aikštėje yra kartuvės, vis dar stovi, bet gyvybių neatiminėja. Visgi pagalvoti apie gyvenimo prasmę, tikrumą ir teisingumą priverčia…
Žmonių ne daug, meksikiečio nė vieno, tik Haziendos šeimininkė neramiai žvilgčiojo į tolius, stebėdama ar kas jos derliaus nevagia…
Išvykstant iš filmavimo aikštelės erdvėje skambėjo Ennio Morricone muzika ir širdį verianti lūpinė armonikėlė…
Tabernas dykuma, vienintelė dykuma Europoje, kuri turi daugiau kaip 3000 valandų saulės šviesos, metinis kritulių kiekis siekia vos apie 200 mm per metus ir temperatūra svyruoja nuo -5 ° C iki 48 ° C.
Geriausia būtų buvę pasivaikščioti po dykumą pėsčiųjų takais, skirti keletą dienų ir naktų, tačiau laiko neturint, dykumą apžvelgėm nuo Tabernas miestelyje esančios maurų pilies.
Kažkur ten toliuose, kurie atsivėrė nuo pilies, buvo filmuojamas italų vesternas “Compa, Carogna…Le Taglia Cresce“, amerikiečių nuotykių filmas “Indiana Jones and The Last Crusade“, trijų šalių “Queen of Swords“, vokiečių vesternas komedija “Der Schuh des Manitu“, amerikiečių karinis “Patton“. Buvo čia filmuojami ir amerikiečių “El Condor“, prancūzų komedija “Los Dalton contra Lucky Luke“, “Chato’s Land” su Bronsonu.
Ir nors Tabernas dykuma yra toji vieta, kurią Ispanijoje rečiausiai pasiekia lietus, mums teko didžiulė garbė sulaukti ir šito gėrio. Kad nemeluoju, būtinai parodau ant grindinio matomus lašus, kurie taip “gausiai” mus sulijo.
Patraukėme tuo pačiu keliu atgal link Guadix, tik jį pravažiavę pasukome link Gorafe miestuko. Artėjant prie tikslo dangus suartėjo su žeme ir galų gale įvažiavome į debesį. Drėgmė apsupo mus ir ne tik kad nepaleido iki pat Granados, bet vėliau net ir gausiai sulijo.
Tuo tarpu šalia Gorafe mus supo tik debesys ir pasiutiškai gražus slėnis, kuriame auga alyvmedžiai, o mes norėjome pamatyti vieną didžiausių Andalūzijos megalitų “parkų”. Kiekvieną kartą atsistojus šalia tokio ar kito megalito, dolmeno ir kito reikšmingo kapo ar akmens, galvoje atsiranda begalė klausimų – kaip, kodėl, kam, kokiu būdu… Vieta stebuklinga, net uolų sienoje slepiasi nepaaiškinami vaizdai (ar matote užmigusio žmogaus veidą?)
Slėnio aukštumoje esančiame rūke (debesyje) slepiasi išraiškingi medžiai. Visa aplinka skleidžia kažkokį nepaaiškinamą paslaptingumą…
Kelias iki Granados iš sunkiai matomo dėl rūko tapo sunkiai matomas dėl lietaus.
Vakare pasiekta Granada liko palikta ramybėje. Skaniai ir vieni du pasimaitinome artimiausiame restorančike ir ėjome miegot. Iki miesto centro geras pusvalandis pėsčiomis, be to lietus vis dar vaikščiojo netoliese, tad naktinio pasivaikščiojimo nedarėme.
2011.04.04 – Granada
Rytas, kaip ir žadėta meteorologų, buvo saulėtas. Šiek tiek pasiblaškėm pirmyn atgal užmiršę prigriebti išankstinius bilietus į Alhambrą, pagaliau pasiekėme Granados centrą.
Centre šiek tiek pasiblaškėme šalia katedros, užėjome vidun, apžiūrėjome dar keletą gražių ir istorija dvelkiančių pastatų.
Gan sunkiai susiradome informacijos centrą (nes nuorodos arba netikslios, arba išvis sunkiai surandamos), atsispausdinom bilietus ir ilgai nelaukę patraukėme ten, kur keliauja visi turistai – į Alhambrą.
Pro Puerta de la Justicia vartus pasiekėme Alhambros kompleksą.
Pirmiausiai patekome į Nasrid rūmus. Pasakojama, jog 1250 metais, kai ispanų krikščionys monarchai buvo nelabai vykę, netrukus juos Granadoje apdaužė musulmonų giminė Nasrid’ai. Įsitaisydami Granadoje jie pasistatė rūmus Alhambra (lyg ir reiškia “Raudona”, turint galvoje raudonas plytas). Tiek tos trumpos įžangos, o išsamią istoriją, planus ir aprašymus galima rasti čia. Akis paganyti galima ir internete, ir čia, bet tas grožis ir tie meistrų darbai nebus suvokiami tol, kol nepamatysite gyvai. Tai – tikras meno, filosofijos, visatos, kultūros šedevras ir stebuklas. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų.
Pagal musulmonų taisykles, mene negalima vaizduoti nei žmonių ar gyvūnų (su tam tikrom išimtim), todėl visi raižiniai susideda iš augalijos, arabiškų raidžių ir geometrinių figūrų.
Alhambros Palacio de Carlos IV – muziejus, konferencijų centras.
Nuo Alhambros matomas Albayzin rajonas, kurį vėliau gerai išvaikščiojom ir ištyrinėjom.
Alcazara – viena seniausių Alhambros dalių, skirta gynybai ir karinei amunicijai.
Generalife – sodai ir rūmai, kur Granados valdovai bėgo nuo kasdienybės ir rutinos. Nekuklu visai.
Prasibastę apie penkias valandas ir apstulbę nuo musulmonų meistrų sugebėjimų, patraukėme į kitą įdomų ir gražų Granados rajoną. Albayzín – patrauklus ir turistų pamėgtas rajonas. Istorikai turi įrodymų, jog čia jau nuo senų senovės gyveno labai įvairūs piliečiai. Labiau apgyvendintas tapo 1013 m., kai miestą apstatė gynybine siena. Žavus dėl siaurų gatvių, baltų namukų, jaukių kiemelių ir netikėtų aikščių, rajonas išvaikščiotas iki pat nakties. Buvo keista sutikti tai visai tuščius kampiukus, tai gausiai jaunimo ir muzikuojančių ispanų hipių apsėstą aikštę, ar tyliai panoraminiais vaizdais besigrožėjančią minią šalia bažnyčios, ar pavalgyti aikštėje, kurioje gyvenimas atrodo gerokai nutolęs nuo didmiesčio ir primena visiškai lokalų ir laike sustingusį kaimelį.
2011.04.05 – Juneskiniai Ubeda ir Baeza, Medina Azahara
Nuo Granados pajudėjom link Cordobos.
Pakeliui aplankėm keletą UNESCO sąrašuose esančių miestelių. Visų pirma aplankėm Ubeda. Miestas nedidelis, su 36 tūkst gyventojų, kažkuom labai panašus į Prancūzijos miestus (Metz, Reims ir pan). UNESCO sąrašuose atsidūrė dėl renesansinės architektūros, kurios šiame mieste išties daug ir ji verta dėmesio.
Sacra Capilla del Salvador bažnyčia ir Dean Ortega rūmai
Po Ubedos apsilankėme kaimyniniame mieste Baeza. Kaip ir Ubeda, taip ir Baeza UNESCO sąrašuose esti dėl tos pačios priežasties – renesansinių pastatų ir palikimo. Dėl nežinomų priežasčių, daug pastatų Andalūzijoje turi gražius plytinės spalvos raštus ant sienų. Šiuo atveju ant San Felipe Neri seminarijos fasado. O štai Baeza katedra Santa Maria yra pastatyta (kaip ir dauguma šio regiono krikščioniškų pastatų) ant maurų mečetės pamatų.
Pasibastę po šiuos du miestus, patraukėme link Cordoba miesto ir netoliese esančio Medina Azahara. Medina Azahara pasiekėme likus kelioms valandoms iki uždarymo, tad nusipirkę muziejuje bilietus pirmiausia nuskubėjom į kasinėjimų ir buvusio miesto vietą. Muziejų palikom pabaigai, tikėdamiesi bent kažkiek pasilikti laiko jo apžiūrai. Iki istorinio miesto Medina Azahara nuvežė specialiai kursuojantis autobusas.
Medina Azahara (verčiant “nuostabusis miestas”) – fortifikuoto viduramžių miesto-pilies (įkūrėjas Abd-ar-Rahman III al-Nasir) griuvėsiai. Tai buvo arabų viduramžių miestas ir beveik kaip ir sostinė iberijos kalifatų sostinė. Pradėtas statyti 996 metais miestas pasipuošė mečetėmis, erdvėmis ceremonijoms, administraciniais ir valdovų pastatais, sodais, barakais, dirbtuvėmis, pirtimis, gyvenamaisiais pastatais, akveduku.
Ir viskas buvo daroma tik dėl to, kad kalifas norėjo jo valdžią ir galią simbuolizuojančio statinio.
Šiuo metu atkasta tik 10 procentų viso miesto, lankytojams leidžiama apvaikščioti 5 procentus. Tai tik dar labiau stebina ir verčia susimąstyti apie tuometinių valdovų užmojus, grožio suvokimą ir pasaulėjautą. Ant grindinio matomi pilki gabaliukai nėra niekas kitas, kaip atkasti įvairiausi puošybos likučiai, raštai, dėlionės, kurias anksčiau ar vėliau restauratoriams reikės sudėlioti ir surinkti taip, kaip buvo prieš daugiau nei 1000 metų. Darbo archeologai ir restauratoriai Andalūzijoje turės dar labai ilgai.
Likus 15 minučių įsiveržėme ir į muziejų, kur prabėgomis apžiūrėjome ekspoziciją. Modernus pastatas įkastas į žemę tik dar labiau pabrėžia skirtingų laikotarpių architektūrinę vertę ir iššūkius.
Pasiekę arti esantį miestą Cordobą, vėl eilinį kartą sunkiai radome viešbutį, kur pasidėję daiktus nupėdinome link miesto centro apžiūrėti ar miestas apeinamas bus lengvai, kaip jam nusiteikti ir ko tikėtis. Rytojus skirtas tik Cordobai.
2011.04.06 – Milijoninė Cordoba
Córdoba – Iberijos ir Romos laikų vienas pagrindinių miestų. Viduramžiais tapo Islamo kalifatų sostine.
Istorija šioje vietovėje skaičiuojama jau nuo labai senai – 32 000 BC čia jau gyveno neandartaliečiai, VIII amžiuje prieš Kr. čia jau formavosi gyvenvietė. Pirmas paminėjimas visgi buvo 206 pr.Kr. metais. Žinoma, jog jau 113 BC čia buvo romėnų forumas. Cezario laikais Cordoba tapo Hispania Ulterior Baetica provincijos sostine. Iš čia kilo tokie didingi žmonės kaip filosofas Lucius Annaeus Seneca jaunesnysis, oratorius Seneca vyresnysis ar poetas Lucan. 552–572 Cordoba valdė vestgotai (Visigoths).
Córdoba arabams atiteko 711 metais ir netrukus prasidėjo miesto augimas. 766 miestas tapo Kalifato sostine ir ėmė plėstis nesustabdomai. 1000 metais Córdoba turėjo virš 500’000 gyventojų, nors svarstoma ar negalėjo siekti ir milijono. Valdant kalifui Al-Hakam II Cordoba turėjo 3000 mečečių, begalę rūmų, 300 viešų pirčių ir tuo metu didžiausią biblioteką, kur saugojo nuo 400’000 iki milijono leidinių.
Alcazar de los Reyes Christianos – tvirtovė, kaip visada su jaukiais fontaniukais, baseinėliais, gėlytėmis ir kitais grožiais. Bei su visoje šalyje skambančiais žvirblių čirškėjimais. Pastarųjų buvo tiek daug, kad dabar reikia laiko priprast dabar prie Liuksemburge esančios tylos :]
Pasivaikščioję po Alcazar, nupėdinome į netoliese esančias Califales Banes pirtis.
Vėliau maloniai ir tankiai išvaikščiojome miesto gatveles ir visas senamiesčio įžymybes.
Capilla de San Bartolome – labai graži ir jauki koplyčia, išpuošta ne tik reljefiniais raštais, bet ir žaismingomis plytelėmis.
Sinagoga. Ne tokia didelė, kokios tikėjomės. Ir ne tokia žydiška, kokią pamatėme.
Gėlių gatvė Calleja y Plaza de las Flores. Gėlių gatvėse galima rasti ne tik šioje turizmo knygų išreklamuotoje.
Perkaitę nuo saulės (+35 karščio) nusprendėme atvėsti muziejuje – apsilankėme Archeologijos muziejuje, kuris stovi tiesiai virš senojo romėnų amfiteatro. Ekspozicija nedidelė, bet turtinga ir įdomiai išdėstyta, puikiai supažindinanti su įvairiomis gyvenimo sritimis.
San Francisco bažnyčia ir vienuolynas
Plaza de la Corredera
Mieste yra gausybė labai mielų mažų vidinių kiemelių, kurie nors ir uždari, bet labai intriguojantys ir dailūs.
Cordoba išties verta dėmesio. Vienas gražiausių miestų, kuriuos mes esam matę. Akivaizdu, kad istorija paliko jai labai daug dovanų. Deja, anksčiau ar vėliau balius baigiasi. Taip ir su Cordoba miesto klestėjimu. Miestui vėl atitekus ispanų monarchams (užkariavo karalius Ferdinand III), savo ekonominį, religinį bei kultūrinį “svorį” perleido Sevilijai.
Dabar miestas stengiasi sugrįžti į elitą ir siekia 2016 metų Eropos kultūros sostinės vardo (konkuruoja su kitais Ispanijos miestais, tokiaisi kaip Burgos, San Sebastián, Las Palmas de Gran Canaria, Segovia ir Zaragoza). Miestas akivaizdžiai tuo gyvena ir 100 proc tiki savo sugrįžimu.
Teko lankytis Atėnuose (sostine buvo 1985), Florence (1986), Amsterdam 1987, Berlin 1988, Dublin 1991, Antwerp 1993, Lisbon 1994, Luxembourg 1996, Thessaloniki 1997 (Alwydai), Brussels, Prague, Reykjavík, Rotterdam, Porto, Bruges, Vilniuje, Linz , Tallinn, Guimarães (kuris sostine taps 2012 metais). Sąrašas pildomas tiek ES, tiek ir mūsų… :]
2011.04.07 – Negyvas ir gyvas pasaulis
Taip jau sutapo, kad per dieną aplankėm du skirtingus pasaulius. Pirmiausia mirusiųjų kapus, vėliau gyvybinguosius Donana parko gyventojus.
Carmona necropolis – Carmona miestelyje esančios labai senos (I-II amžiaus) kapinės, kurias netikėtai rado XIX amžiuje.
Keista vieta, nes laidojami žmonės pirmiausia sudeginami, vėliau supilami į urnas, vėliau sudedami kapuose, kurie yra iškalti kietoje žemėje (uolose) ir kartais sudaro tarsi daugiakapius apartamentus (kai kur keturios patalpos po 8-12 vietų urnoms, kai kur mažiau, kai kur daugiau). Kas dėjosi tuo metu žmonių galvose, kodėl jie taip laidojo, kodėl sumąstė būtent taip sudėtingai ir kartu didžiai, neturėjome atsakymo.
Už beveik kelių šimtų kilometrų, pravažiavę pro Seviliją, atsidūrėme gerokai gyvybingesnėje vietovėje – Parque Nacional de Donana.
Doñana nacionalinis parkas užima 543 km², iš kurių 135 km² yra griežtai saugoma teritorija. Parkas susidaro iš pelkių, seklių vietovių ir kopų Guadalquivir upės deltos regione, kur ji įteka į Atlanto vandenyną.
Pirmiausiai aplankėme El Acebuche aikštelę ir specialiai žvalgybai skirtus namukus, iš kurių galima stebėt laukinę gamtą. Visgi karštis, netinkamas dienos laikas neleido pasimėgauti paukščių ir žvėrių aktyvesniu gyvenimu. Tad ilgai netrukę patraukėme į El Rocio, kur buvom užsisakę pasivažinėjimą po parką kartu su gidu.
Tarp kitko, 2011 m. archeologų komanda išsakė mintį, kad dingęs miestas Atlantida, sunaikinta cunamio, išties kažkada buvo įsikūrusi būtent šio parko teritorijoje,kur dabar yra Doñana nacionalinio parko pelkės. Dėl laiko stokos, šitos teorijos nepatikrinom.
El Racio miestelis ir tvenkinyje esantys flamingai
Iš Alwydos “Pauksht” istorijų: “Donjanos (Doñana) nacionalinis parkas užima 543 km², iš kurių 135 km² yra saugoma teritorija. 1994 m. parkas paskelbtas UNESCO pasaulio paveldo objektu; UNESCO šią vietovę pripažįsta ir kaip biosferos rezervatą. Parkas garsėja išskirtine biologine įvairove, tačiau mus, prisipažįstame, labiausiai domino sparnuotoji tos įvairovės dalis. Be leidimo brautis į saugomą teritoriją, aišku, nevalia, todėl iš anksto užsisakę prisijungėme prie ekskursijos mikroautobusiuku su gide. Gidė, beje, kalbėjo tik ispaniškai, o ispaniškai sugebame suprasti tik tiek, kiek tai panašu į lotynų ar prancūzų kalbas, todėl sužinojome ne itin daug. (Tiesa, gidė nuoširdžiai stengėsi, kad nesijaustume visai nuošalyje, ir gestais ar rodydama paveikslėlius knygose bandė bent kažką papasakoti.) Tačiau pamatėme išties nemažai.”
Įspūdį paliko ir miestelis, iš kurio išvykome į parko teritoriją – El Rocio. Visų pirma jis pasiutiškai priminė Meksiką (nors joje niekad nebuvome), savo architektūra, karščiu ir smėlėtomis gatvėmis (nei vienos asfaltuotos gatvės per visą miestelį). Dulkės, basi vaikai, balti namukai, arkliams pririšti ir pagirdyti skirtos vietos, vienas kitas vežimas, džipai – jausmas apėmė, lyg išties patektume į kokį filmą. Ir šiek tiek nejauku, ir velniškai įdomu.
Dauguma namų visiškai tušti, nes miestukas atgyja tik vieną kartą per metus – per romería, Rocío pilgrimų šventę, kai miestą užpildo begalybė pasipuošusių, su arkliais atjojusių ar su vežimais atvažiavusių piligrimų. Būtent todėl miestas užimtas beveik vien hermandades’ų (piligrimų ar su piligrimyste susijusių žmonių/šeimų) ir paprastomis dienomis atrodo kaip iš filmų pavogtas meksikiečių miestas…
Toliau – Sevilija.
2011.04.08 – Andalūzijos didžiausia Sevilija
Išvakarėse trumpai apeita Sevilija leido suprasti – ir šis miestas nesunkiai įveikiamas. Vakare apsižiūrėję ką norime pamatyti, pirmiausiai patraukėme link šviežiausio Sevilijos pastato, kuris dar nebaigtas, bet jau “nuskaitomas”.
Sevilija siekia tapti patraukliu ne tik istorija miestu. Įvaizdį atnaujina su milžiniška medžio/grybo (voveraitės?) konstrukcijos pavėsinė „Metropol Parasol“, kurios rūsy bus/yra romėniškų mozaikų muziejus, žemės lygyje – turgus (jau veikia), o pačioje pavėsinėje – apžvalgai, restoranams ir matyt parodoms ir konferencijoms tinkamos patalpos. Ant stogo jau nutiestas takas, kuris gal bus skirtas ir aukščio bei gražių vaizdų mėgėjams. Plačiau skaitykite pas Pilotą.
Sevilijos kabokai rodo išskirtinį dėmesį gražioms turistėms ir pritaiko dizainą specialiai prie jų aprangos.
Iglesia del Salvador
Katedra, eilinį kartą pastatyta ant mečetės. Cordoba mieste buvo bene vienintelis padorus krikščionių tikėjimo lipimas ant musulmonų tikėjimo pastatų. Tačiau Sevilijoje krikščionys neiškentė ir užlipo totaliai ant galvos…
Toros de la Maestranza muziejus, kurį vėliau aplankėm
Reales Alcazares – tvirtovė su musulmoniškais ir krikščioniškais rūmais, gerokai grubesnis ir ne toks subtilus kaip Granados Alhambra, bet vis tiek gražus ir sutraukiantis daug laiko ir stebėjimo.
Alwyda ir Jardines de Murillo liūtas
Ispanijos aikštė Maria Luisa parke, pastatyta 1928 Ibero-American parodai 1929 metams, pabrėžiant ispanišką renesansinį stilių.
Palacio de San Telmo
Torre del Oro – upės Guadalquivir vartai. Bokštai buvo du, tarp jų buvo ištiesta grandinė. Na o praplaukiantys pildė iždą :]
Royal Cavalry bulių kautynių arena. Netrukus, per Velykas kaip tik vyks pirmosios šių metų kautynės. Lyg ir įdomu būtų pamatyti, bet kartu viduje ir atmetimas vyksta …
Arenoje yra muziejus, po kurį ispaniškai ir angliškai pasakodama apvedžioja moteraitė, kuri pati atrodo galinti suvaldyti bulių. Trumpai dar pasivaikščioję po Seviliją, suvalgę ledų, susiradome parkingą ir sėdome į savo mašinę Kia, su kuria patraukėm link Arcos de la Frontera miestuko, nuo kurio kitą dieną numatytas mūsų žygis per Sierra Nevada kalnus Pueblos Blancos keliais…
Arcos de la Frontera pasitiko kaip visi Ispanijos miestai – klastingai. Viešbutį rasti buvo sudėtinga, bet kai radom, likom labai patenkinti. Viešbutis berods XVI amžiaus namas, budintis vyrukas – jaunas alternatyvus bičas, kuris mums nupasakojo kur ką verta pamatyti, kur pavalgyti, kur pasigrožėti vaizdais. Tenka pripažinti, kad paslaugesnio bičo neteko matyti per visą kelionę.
O miestukas turi ką parodyti. Neskaitant labai mielo, ant uolos įsitaisiusio senamiesčio ir baltų namukų siaurose gatvelėse, nuo jo atsiveria labai įspūdingi horizontai. Trumpai kalbant, miestukas tinkamoje vietoje ir tinkamos nuotaikos.
2011.04.08 – Atgal link Malagos pro Pueblos Blancos miestelius
Rytas pasitiko apsiniaukęs ir balti namukai susiliejo su dangaus baltumu. Nusprendėme dar šiek tiek pasibastyti po Arcos de la Frontera. Apeiginiai vyrukai, iki šiol avaikščiojantys per apeigas taip, kaip atrodo nuotraukose matomos skulptūros. Mums esant Andalūzijoje kaip tik teko keletą kartų stebėti, kaip vietiniai ruošiasi Velykoms ir jų tradiciniams žygiams (vyrukai treniravosi nešti bažnytinius simbolius, dažnai sveriančius tiek, kad nešt net dvylikai vyrų yra sunku)
Traukiam į Sierra Nevada kalnus link kitų baltųjų smagiųjų miestelių
Bevažiuodami keletą kartų sustojame. Trumpam. Nes norint lipti į kalnus ar eiti pasivaikščiojimo takais, reikia vietinės valdžios leidimo konkrečiai dienai konkretiems žmonėms.
1103 metrai aukščio, ties Puerto de el Boyar
Jau netoliese Zahara miesto
Zahara kaimelis esti ant kalno krašto, visas susimaišęs zigzaginėmis gatvėmis. Turi musulmonų pilį, kuri esti 511 m virš jūros lygio ir kurią mes gan lengvai užėmėm. Auka buvo vienintelė – Alwydos oda, kuri šiame miestelyje gerokai nudegė nuo kepinančios saulės. Beje, Zahara musulmonams patiko taip, kad ją buvo atsiėmę iš ispanų net keletą kartų.
Po gerų kelių valandų palikome šį jaukų ir mielą miestelį ant šlaito, ten kur ir radom, ir patraukėm į Pueblos Blancos miestelių sostinę – Ronda.
Ronda – didžiausias miestas aplankytų tarpe. Bet tiesą sakant, kad ir koks įdomus jis būtų, kiti miestai savo jaukumu ir lengvumu gerokai nurungė šį.
Corrida Goyesca – seniausia bulių kautynių arena Ispanijoje, pastatyta 1784 metais
Ronda turi tris tiltus – Puente Romano (romėnų tiltas), Puente Viejo (arabų statytas tiltas) ir Puente Nuevo (naujasis tiltas, kuris yra 120 metrų aukščio ir baigtas statyti 1751 metais). Būtent pastarąjį ir matom fotografijose.
Palikę Rondo, patraukėme į paskutinį mūsų numatytą objektą šioje kelionėje – į keistąjį Setenil de las Bodegas. Setenil de las Bodegas – labai keistas miestas, kurio beveik 70 proc namų yra prisitaikę prie slėnį sudarančių uolų. Dažnai uola tampa ne tik namo siena, bet ir stogu. Stebint namus, atrodo, jog visiškai niekas nenori statytis kur nors ant kalno ar atskirai nuo uolos. Tarsi būtų totaliai nelygis :]
Gatvė-tunelis, virš namų uola.
Dar keletas kadrų ir judame toliau
Palikome smagųjį ir keistąjį Setenil de las Bodegas ir patraukėme link Malagos, kur netoli oro uosto mūsų laukė nakvynė ir ankstyvas skrydis į Hahn. Atostogos baigėsi, kelionė baigėsi, bet prisiminimai apie keistą Europos kraštą liks ilgam.
What do you think?