Kreivas kelias namo į Kauną [nr 151]
Prisiruošti keliauti kaip nors ilgai ir kaip nors neįprastai po kelionės į Andalūziją buvo labai sunku. Tingėjosi dėlioti planą, tingėjosi ieškot nakvynės vietų ir apskritai buvo daug daugiau svarbesnių darbų, nei kelionės planavimas. Visgi susikaupę ir per keletą vakarų susidėlioję planą, balandžio 28 patraukėme namo į Kauną tiesiai per Belgiją, Olandiją, Vokietiją, Daniją, Švediją ir Klaipėdos kraštą.
2011.04.28 – Olandijos oro perspėjimas
Susipakavę žaislus skubiai kirtom Belgiją ir sustojome tik Olandijoje, Arcen pilyje. Čia tikslas buvo apžiūrėti gražiuosius sodus, kurie dar tik ruošėsi rožių žydėjimui, bet vis tiek labai dailiai atrodė.
Lankytojams buvo parodytas specialus paukščių šou. Na, tiesiog paukščiams leista paskraidyti virš lankytojų galvų, o lankytojams leista pasiklausyti specialistų pasakojimų apie šiuos paukščius.
Sodai tikrai gražūs ir tikrai neperpuošti, įdomiai pateikti (pvz kalnų augalija, Italijos augalija) ir lengvai apeinami.
Kol vaikščiojom po parką, pro šalį gausiai vaikščiojo juodi debesys ir karts nuo karto girdėjosi griausmai. Apie debesų turinį sužinojome netrukus – pakeliui link nacionalinio parko De Hoge Veluwe mus kelyje užklupo 10-15 minučių masinis krušos puolimas. Jei ne stogas, iškrušimas būtų garantuotas. Temperatūra akyse krito nuo +15 iki +4, gamta pasislėpė rūke, automobilių judėjimas sustojo, ledas maišėsi su nuo medžių nukirstais lapais ir šakomis.
Šis dangaus perspėjimas mums vėliau parodė, kad vasara atėjo dar ne visur :]
De Hoge Veluwe parką pasiekėme pavėluotai. Buvo likę ne daug laiko iki tamsos ir neverta buvo lįst gilyn (nors tame parke net nemokamai dviračius duoda pasivažinėti po teritoriją). Tad bevažiuodami link Ootmarsun šiaip stabtelėjome šalia smėlingos Olandijos gamtos. Lietaus lašai garavo, žolės ir medžiai kvepėjo. Nesinorėjo niekur skubėti ar kur nors veržtis.
Ootmarsun miestukas nedidelis, bet labai kūrybingai nusiteikęs. Kartais atrodė, kad kas trečias namas turi po meno galeriją, ant kiekvieno kampo vis kokia nors skulptūra, vis koks meno kūrinys. Net ir be viso šito miestas atrodė žavus ir mielas, bet su visomis skulptūromis jis atrodė dar žaismingiau “pačiuožęs”.
Palikome OOtmarsun ir patraukėme ne į tokį žavų, bet vis tiek mielą Olandijos miestą Tubbergen. Ten mūsų laukė nakvynė.
2011.04.29 – Vokietijos senienos
Dieną pradėjome kelione į Vokietiją ir pirmu sustojimu pasirinkome Cloppenburg etnografinį muziejų Museumsdorf Cloppenburg. Cloppenburg muziejus po atviru dangumi skirtas Lower Saxony kaimui ir kultūrai, jame esti 16-20 amžiaus pastatai, dūminės pirkios. Jaukus muziejus yra seniausias tokio tipo muziejus Vokietijoje.
Netrukus patraukėme link Bremeno, tačiau pakeliui panorom rasti įspūdinguosius Visbek megalitus
Brautwagen Visbek – akmenys gražiu pavadinimu “nuotakos vežimas”. Visbeker Braut – žinomiausias Vokietijoje, vienas iš įspūdingiausių mūsų matytų megalitų objektų. 80 metrų ilgio ir 7 m pločio žmogaus ir gamtos objektas, kurio paskirtis nežinoma iki šiol.
Nesugebėję perprasti anų laikų žmonių, nulėkėme pas Bremeno muzikantus. Kažkada mąstėm, kad būtų buvę visai smagu iš Kauno nulėkt į į Bremeną savaitgaliui, naudojantis pigiųjų skrydžių Ryanair paslaugomis. Tačiau pabuvę keletą valandų, supratome, kad šis miestas nors ir simpatiškas, bet yra “vienos dienos” miestas. Savaitgalį praleisti šiam miestui būtų per daug.
Bottcherstrasse – pėsčiųjų gatvė, nei miela, nei simpatiška. Šiek tiek labiau net kičinė.
Mielas senamiestis Schnoor, netyčia išgyvenęs per II pas karą.
Po Bremeno patraukėme į Luneburgą, kuris, tiesą sakant, daug fainesnis nei Bremenas. Tai turbūt vienas gražiausių Vokietijos miestų, kuriame teko būti. Daug gražių fasadų, daug mielų namukų, renesansinių ir gotikinių detalių, kanalų ir gražių bokštų – labai simpatiškas ir kitoks nei daugelis Vokietijos miestų.
Gaila, kad patekome į šį miestuką jau temstant. Jis vertas tikrai daug daugiau laiko ir apsižvalgymų.
2011.04.30 – Danijos [ne]įdomumai
Daugelis keliaujančių žmonių teigia, jog Danija neverta turistų dėmesio. Lyg ir nėra ten ką matyti ir ką aplankyti, jog maža ir nuobodi šalis, dar ir brangi. Kad brangi, tenka sutikti, bet kad neįdomi…
Jau vien apsilankymas pirmame objekte, Givskud Zoo, vertas specialios kelionės į Daniją. Juk šiame zoologijos sode gyvena didžiausia Europoje liūtų chebra!
Tiesą sakant, tvarka sode mums pasirodė paini, nes zoologijos sodo teritorija nėra skirta vaikščioti (nes daug ko nepamatysi), o skirta su automobiliais atvykti ir žioplinėti. Tikras safari. Riedi takais ir stebi pro langą netoliese esančius gyvius. O jų ten įvairiausių galima rasti.
Ir visgi smagiausia buvo ten, kur liūtai maklinėja po teritoriją laisvai. Na, dalis buvo atskirta nuo vyriausiojo [kad mažių nesuėstų], bet laisvai judančių, miegančių ar ėdančių buvo pakankamai. Gaila, kad nebuvo galima išlipti ir su kokiu nors vienu liūtu nusifotografuoti. Na dėl Alwydos kolekcijos :]
Pasigrožėję mielais mažais katinukais ir kitais gyviais, patraukėme į mirusiųjų pasaulį.
Jelling miestelis ir pilkapis, kurių yra du. Tarp jų stovi senieji keltų akmenys su runomis ir ornamentika. Ant vieno iš jų pavaizduotas nukryžiuotas Jėzus, ant kito užrašyti Danijai brangūs ir svarbūs žodžiai (pirmą kartą užrašytas Danijos vardas).
Perskaitę, kas parašyta runomis :], patraukėme į nakvynės vietą. Iš ten planavome vykti į Odino miestą Odense, kuris esti vos už 30 km nuo nakvynės vietos. Visgi viešbutuko šeimininkai rekomendavo netoliese, vos už 10 km esantį Bogense miestuką, esanti ant kranto ir turintį skaniai gaminantį restorančiką.
Tik atvykę į Bogense, pasijutome ltarsi lietuviškame miestelyje. Maži namukai, nepastebimi vietiniai gyventojai, aktyvus vietinis kabokas bei keletas skulptūrų [briuselietiškas myžantis berniukas].
Ir nors veiksmo miestelyje nesimatė, akivaizdu, kad čia būti miela ir labai jauku. Puiki vieta praleisti atostogas ir tiesiog mėgautis galimybe tinginiauti.
Pavalgę, pasivaikščioję, pasigrožėję, labai džiaugėmės paklausę viešbučio šeimininkės rekomendacija. Bogense labai mielas miestukas, vertas užklydimo.
2011.05.01 – Danijos [ne]įdomumai #2
Rytas prasidėjo Ladbyskibet vikingo kapo aplankymu. Ladbyskibet vikingų vado kapavietė yra netoliese Ladby miestuko, Danijos Funen saloje. Ladbyskibet kapavietė yra vienintelė vikingo ir jo laivo kapavietė visoje Danijoje (950 AD), kuri davė daug atsakymų Danijos mokslininkams ir istorikams. Vikingų vadas išleistas į gyvenimą labai mandrai – palaidotas laive, kuriuo, pasak tyrinėtojų, pats ir plaukiojo ir naudojosi savo gyvenime.
Ir nors kapas buvo išdraskytas (yra skirtingų teorijų, bet viena netikėta – teigiama, jog tai ne lobių ieškotojai, o kitos religijos atstovai paniekino konkurentus), daug laivo ir jame esančio turto išnyko dėl cheminių reakcijų, jame visgi rado nemažai geležies detalių, 11 arklių ir berods 8 šunų kauliukus, kurie buvo nužudyti ir įdėti į kapą kartu su vadeiva. Smagi kompanija pomirtiniame gyvenime….
Patraukėme link Kopenhagos. Pakeliui grožėjomės mielomis vienodomis/panašiomis bažnyčiomis.
Sustojimą padarėme ties Storebaelt tiltu, kuris jungia Funen ir Zealand salas. Tiltas yra dviejų lygių: automobiliai viršuje, traukinys po greitkeliu. Tiltas yra dviejų dalių, lynais įtempta yra trečia pasaulyje pagal ilgį (1.6 km) ir ilgiausia Europoje. Suprojektavo danų architektų komanda Dissing+Weitling.
Tik už tilto pasukome link Trelleborg Slagelse. Trelleborg – bendrinis vikingų forto pavadinimas. Fortai pasižymi apskritimo forma, visiškai vienoda struktūra ir gabaritais, įsikūrę Danijoje ir pietinėje šiuolaikinėje Švedijoje. Penkios iš jų buvo nuo Haroldo “Bluetooth” Danijos karalystės (mirė 986) laikų. Trelleborg šalia Slagelse iškastas 1936-1941. Visas fortas gyvenamuoju plotu aprūpindavo apie 1300 žmonių. Fortai kariniams tikslams taip ir nebuvo panaudoti, nes naujasis vadovas neturėjo vidinių priešų ir fortai neteko prasmės.
Neskubėdami į Kopenhagą, kuriai buvome numatę kitą dieną, patraukėme dar prie kranto, pasižiūrėti link Klaipėdos krašto, pamojuoti Lietuvai ir pasigrožėti Danijos krantais. Hojerup bažnyčia, po jūros skalavimo neteko dalies pastato – nugarmėjo 30 metrų žemyn į jūros pasaulį. 30 metrų aukščio krantai, išsiskiria balta spalva (kalkinės uolos). Tolumoje, nuo Kopenhagos, vis slankiojo lietaus debesys. Karts nuo karto pasirodydavo ir vaivorykštė.
Kranto baltumas, kurio nesimato fotografijose, buvo labai keistas. Ypač dėl to, kad ant žemės vandenyje gulėjo ne balti akmenys, o maži ir mieli juodi akmenukai.
Pasibuvom, pasimėgavom ir netrukus patraukėme link Kopenhagos, kuri mus pasitiko lietumi, labai vėsiu vėju ir +3 laipsniais.
2011.05.02 – Danijos [ne]įdomumai #3
Palikę mašiną viešbutyje, sėdom į vietinį transportą ir per 30 minučių pasiekėme Kopenhagos centrą. Po viso pasibastymo, galime pasakyti, jog miestas nepasirodė toks įspūdingas, jaukus ir mielas, kokio galima buvo tikėtis iš skandinavų. Didybės yra, bet ji per daug standartinė, nejauki. Net olandiškasis rajoniukas, pro kurį praplaukėm turistine barža ir vėliau pasivaikščiojom, neatrodė toks olandiškas, kokio galima buvo tikėtis. Ir visgi, gerai, kad pamatėme, gerai, kad apsilankėme. Ir jei ne šaltas vėjas, būtume pasidžiaugę šiuo miestu šiek tiek nuoširdžiau :]
Nyhavn kanalas, gausiai aplipęs kabokais.
Sargyba prie Amalienborg pilies, kur gyvena karališkoji Danijos šeima.
Marmokirken, dar žinoma kaip Frederikskirken.
Vaizdas nuo Aaliehaven parko į operdomą
Deivė Gefion su savo sūnumis aria būsimuosius savo laukus.
Įėjimas į Kastellet. Fortas pastatytas 1626-1663 metais ir iki šiol priklauso karinėms struktūroms, nors ir atviras lankytojams.
Garsioji mergytė undinėlė. Kodėl ji taip išgarsėjo, dabar jau sunku paaiškinti… Bet kad ji miela, tai faktas.
Rosenborg slot – karališkieji rūmai, dabar muziejus.
Tolumoje matosi garsusis tiltas, sujungęs Daniją su Švedija.
Rundetarn bokštas, susuktas taip, kad į 35 metrų aukščio bokštą galima privažiuoti ir su mašina. Bokštas įsitaisęs šalia bažnyčios, tad iš jo galima patekti į dvi ekspozicines erdves – bažnyčios palėpes.
Vor Frue kirke, katedros vidus.
Rotušė, atidaryta 1905 metais.
Christianborg slot
Pavargę slampinėti, paplaukiojome su turistine barža. Beplaukiodami pamatėme, jog beveik viską esame išžiūrėję.
Tad išlipę iš baržos, patraukėme į hipių ir narkašos rojų – Christiania.
Laisva šalis Christiania turi apie 1000 gyventojų, bohemiškų, keistų ir netradicinių tipų. Tenka pripažinti, kad rajonas būtų gal ir įdomus, tačiau gerokai nudrengtas ir purvinas. Kadangi teritorijoje atvirai pardavinėjama žolė ir kiti stipresni ar silpnesni kvaišalai, fotkinti neleidžiama. O ir noro nebuvo mosuotis fotoaparatu. Tiesą sakant, nei ten labai miela, nei jauku, nei bohemiška. Tiesiog pankinė aplinka, kuri kitokia ir dėl to gerokai įdomi.
Dar šiek tiek pasibąstę patraukėme pavalgyti, na o po to nebenorėdami šalti (visgi drabužiai mūsų buvo nepritaikyti prie +5 ir šalto vėjo), patraukėme į viešbutį.
2011.05.03 – Švedijos kraštukas
Kelionė namo tęsiama toliau – paskutinis užsienio taškas – Švedija ir Öresund tiltas. Dvigubas greitkelio ir geležinkelio tiltas sujungia Švediją su Danija. Jis yra ilgiausias Europos tiltas. Pirmiausia kelias eina tuneliu, vėliau iškyla į paviršių ir sujungia Skandinaviją su Europos žemynu. Tiltas suprojektuotas tų pačių danų, kaip ir Storabaelt tiltas – Dissing+Weitling.
Kadangi tiltas yra netoliese Kopenhagos oro uosto, nuspręsta pirmąją dalį sujungimo nuleisti po vandeniu į tunelį. Øresund tiltas 2002 IABSE gavo Outstanding Structure apdovanojimą.
Tik nusukę nuo tilto patraukėme link kito, Švedijoje esančio Trelleborg. Pasak reklaminės informacijos, čia turėjome rasti forto rekonstrukciją.
Deja, fortas rekonstruotas dalinai, atrodė nykiai ir nelabai vizualiai. Tad sėdome į mašiną ir patraukėme į studentišką miestuką Lund.
Pakeliui sustojome prie Skegriedosen dolmeno.
Lund miestas yra nedidelis, bet mielas ir turintis istorinį veidą (augt pradėjo maždaug 990 metais).
Miesto centre stovi Lund katedra, pastatyta 1090-1145. Miestas garsus ir Lund universitetu, kuris įkurtas 1666, ir veikia iki šiol, pritraukdamas apie 30 tūkst studentų. Mielai ir jaukiai sukritęs miestukas paliko malonų įspūdį. Ir nors turi open air muziejų pačiame centre, realiai į jį nereikia net eiti, norint pamatyti išskirtinius miesto simpatiškuosius namukus.
Kadangi laiko turėjome nedaug, pasibastėme kokią valandą ir patraukėme link Karlshamn, kur mūsų laukė keltas ir naktinis plaukimas į Lietuvą. Ten jau apsilankymas pas Donatą, Daivą ir jų vaikus, dar 200 km iki Kauno ir mieli, savi namai mums po kojomis.
Etapas, užsitęsęs 3 metus, užbaigtas. Prasideda nauji planai ir naujas sezonas.
What do you think?