Lietuvos centro keliais [nr 155]
Judam. Su chebrantais Edu ir Linu. Susitarimas įvyko greitai. Keli skambučiai, planas ir 12 val. jau susitikimo vietoje – Vytauto karo muziejaus sodelyje.
Šauliai veteranai iškilmingai kelia vėliavą. Pažiūrėję į šią atgaivintą tradiciją, sėdome į mašiną ir patraukėme į Lietuvos centrą.
Geografinis Lietuvos centras – 55°19′47″N 23°54′20″E. 1995 metais Lietuvos žemėtvarkos instituto specialistai pagal palydovų duomenis Kėdainių rajone Ruoščių kaime nustatė Lietuvos geografinį vidurį. Dabar toje vietoje pastatytas akmuo. Kiek vėliau, pagal architekto Vytauto Kundroto projektą, atgabenti dar du akmenys simbolizuojantys Aukštaitiją ir Žemaitiją. Prie akmenų 2008 m. buvo pritvirtinta trikampė granito plokštė. Beje, kalbant sąžiningai, centras yra tarp šios skulptūros ir horizonte matomo ąžuolo, šiek tiek kairiau.
Kaip ten bebūtų dėl to tikslumo, varnelė pažymėta, pliusas pasidėtas, Lietuvos centre buvom.
Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. Vladas Bžostovskis ir jo žmona Konstancija Mlečkaitė 1701 m. įsteigė bernardinų vienuolyną. Jų sūnus Juozapas 1727 m. vienuolynui skyrė 3 valakus ir 4 margus žemės, 10 000 auksinų.
Vienuoliai 1768 m. pastatė mūrinį vienuolyną, 1773–1810 m. – mūrinę bažnyčią. Iš senosios bažnyčios perkelti 5 altoriai. Dotnuvoje 1990 m. įsikūrė vienuoliai kapucinai (1991 m. gyveno 3).
Dotnuvos dvaras įsikūręs maždaug už 3 km į šiaurę nuo Dotnuvos miestelio. XVI a. pastatytas Akademijos miestelio vietoje. Miestelis pavadinimą gavo dėl 1924 m. čia įsteigtos Žemės ūkio akademijos, o ilgainiui Akademija imtas vadinti ir pats dvaras. Šis pavadinimas liko ir po to, kai 1945 m. Žemės ūkio akademija buvo iškelta į Kauną. Čia šalia esančiuose pastatuose gyveno dėstytojai, akademijoje dirbęs personalas su šeimomis, darbininkai, studentai. Dvaravietė tapo lyg atskiras miestelis, kuriame buvo valgykla, parduotuvė, smulkaus kredito draugija. Centre stovėjo didieji akademijos rūmai, juose buvo mokymo įstaigos, kabinetai, auditorijos, laboratorijos, skaitykla, biblioteka, studentų bendrabutis, virtuvė ir valgykla. Tuomet čia mokėsi 300-400 studentų.
Terespolio dvaro rūmai statyti XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Rūmus įkūrė Chrapovickiai. Dvaras modernaus stiliaus. Chrapovickiai buvo labai turtingi – dvare turėjo banką, kuriame aplinkiniai žmonės laikė savo pinigus. Jie taip pat turėjo banką ir Kėdainiuose. Rūmus supa bene gražiausias Kėdainių rajone peizažinio tipo parkas.
Paberžę išgarsino tarybiniais metais čia klebonavęs kunigas tėvas Stanislovas (Mykolas Dobrovolskis). Tėvas Stanislovas klebonijoje sukaupė unikalią liturginių drabužių ir ritualinių reikmenų kolekciją. Mus pasitikęs kunigėlis mus maloniai pašnekino ir maksimaliai išnaudojęs laiką iki vestuvininkų atvykimo pripasakojo ir apie Stanislovą, ir apie pastangas sujungti baltų ir krikščionių religinius stabus, ir apie Brazausko pažado vykdymą, ir apie menininkų bei ekspijokėlių susirinkimus.
Vinco Svirskio (1835-1916), lietuvių dievdirbio, liaudies menininko, vieno žymiausių XIX amžiaus kryžių skaptuotojo, kurio kryžių išlikę Lietuvos muziejuose, kai kur miesteliuose ar kaimuose, palikimas.
Čia taip pat galite pamatyti įspūdingą liturginių drabužių ekspoziciją, kryžių, raktų, varpų…
Paberžės dvaro sodyboje – vienintelis Lietuvoje 1863 m. sukilimo muziejus. Šioje ekspozicijoje daug savo pastangų ir įdirbio paliko ir Edas [kaip vertėjas]. Muziejų supa gražus parkas, kuriame stūkso tautodailininko Genriko Galvanausko sukurtos medžio skulptūros, skirtos žuvusiems sukilėliams iš Paberžės apylinkių.
Namas, kuriame gyveno Stanislovas, buvo smagu rasti bičiulio Gintaro Česonio fotografijas.
Judame toliau. Pakeliui sustojame prie nepataisomai apleisto ir per vėlos tvoras neprieinamo Kalnaberžės dvaro. Rūmai buvo neogotikinio stiliaus. Fasado akcentas rizalitas, per visą aukštį atsikišusi dalis, papuošta laiptais ir dviejų kolonų portikais. Dvarą supo mišraus tipo parkas (15 ha), kuris įkurtas XIX amžiaus viduryje.
Sirutiškio dvaras iki XVIII a. vadintas Panevėžiu. XVIII a. pradžioje dvarą įsigijo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kariuomenės atsargos karininkas Simonas Sirutis, kuris praminė dvarą Sirutiškiu. XIX a. pabaigoje dvaras atiteko grafui A. Komarovskiui, kuris iš dvaro teritorijoje eksploatuojamo žvyro karjero gaunamų pajamų pastatydino modernaus stiliaus rūmus – dviejų aukštų mūrinius, secesinio stiliaus. Juos supo spygliuočių ir lapuočių medžių mišraus tipo parkas (6 ha), kurio pagrindinė dalis su prieiga į rūmus yra ant aukštos Nevėžio terasos. Parke gausu senų medžių – ąžuolų, europinių maumedžių, uosių, klevų. Šiaurinėje parko dalyje eglių alėja veda į dvaro kapines, kur palaidoti jo savininkai. Dvarą įsigijo Viktoras Uspaskichas. Deja, šmikis su turtu elgtis nemoka…
Pabaigai pasilikome Kėdainius, kuriuos sėkmingai ir gausiai išvaikščioti neturėjom laiko. Tad pasibastę šiek tiek po miestą, prisėdome kavinukėje ir maloniai pabendravę patraukėme Kaunan.
Lietuvos centras pačiupinėtas, tačiau objektų jame nematytų liko dar labai daug. Grįžti reikės.
What do you think?