Smėlingos pakrantės keliai [nr 157]
Vasarą pajūryje neteko būti nei daug, nei mažai – ketverius metus (o gal ir daugiau). Tiek pat laiko nesideginom ant lietuviško smėliuko (kuris, beje, nėra toks išskirtinis ir vienintelis, kaip šaukiama reklamose), tiek pat laiko nesimaudėm Baltijos jūroje (turbūt apskritai tiek laiko nesimaudėm jūroje). O ir šiaip mudu kartu Palangoje buvom paskutinį kartą 2008 metų vasario mėnesį (kada paplūdimys tikrai neviliojo). Tad gavę progą, susipakavome šmutkes ir patraukėme ant smėlingo kranto.
2011.06.22/23
Atvykę 21 dienos vakare į Palangą, trečiadienio rytą tiesiog saldžiai pramiegojome. Vos šiaip ne taip išsijudinę sėdome ant dviračių ir patraukėme link mūsų pamėgtos vietos – link Ošupio upelio (7 km nuo Palangos link Šventosios). Neprivažiavę upelio radome mielą vietelę ir tingiai įsitaisę pagriebėme knygas, kurias maloniai suskaitėm per šią išvyką, šiek tiek išsimaudėm ir pirmą kartą Saulutei parodėme savo baltus kūnus.
Ketvirtadienį degintis ir maudytis buvo mažai šansų – vėjas buvo labai stiprus, bangos didelės, o smėlis veržėsi visur, kur tik įmanoma. Tad šiek tiek paskaitę knygą pajūryje, sėdome ant dviračių ir patraukėme iki Šventosios, kuri nors ir šiek tiek pasitvarkiusi, vis dar baisi ir atgrasi.
Vakarop grįžome į Palangą, kur apsilankėme Tiškevičių rūmų parke (beje, šį ir Liuksemburgo miesto parką projektavo tas pats Edouardo André), įsitaisėme rožių sodelyje ir toliau ramiai vartėm knygų lapus.
2011.06.24
Penktadienį atvykome pas Donatą ir Daivą į Dovilus. Užkrimtę maistuko sėdome su šeimininkais ir jų sūnum Aisčiu bei dukra Saule į mašiną ir patraukėme pasiblaškyti po Mažąją Lietuvą.
Pirmasis kelionės sustojimas įvyko šalia V.Majoro sodybos. Šalia įvažiavimo į tautodailininko kiemą, kitoj kelio pusėje stovėjo medinis paminklas su užrašu “Gišion yr gyvenes Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas Martyns Reisgys 1886-1942”.
Martynas Reisgys – aktyvus visuomenės, politikos veikėjas, atstovavo Klaipėdos apskričiai Mažosios Lietuvos tautinėje taryboje, rinko lėšas lietuviškai veiklai plėsti. 1923 metais, prasidėjus Klaipėdos krašto sukilimui, M.Reisgys įsitraukė į sukilėlių Direktoriją, vėliau jai vadovavo. M. Reisgys – Dovilų šaulių būrio vadas, buvo Dovilų bažnyčios bei Stučių pradinės mokyklos tarybų narys, Jurgių kaimo seniūnas, dalyvavo “Sandoros” veikloje. Dabar nei M.Raisgio namo, nei kitų sodybos pastatų jo gyvenimo vietoje nebesimato…
Tuo tarpu prieš penkis metus mirusio Vytauto Majoro sodyba išlikusi tvarkinga ir turbūt tokia pat, kaip ir gyvenant tautodailininkui. Vidun užeiti nesiveržėm, tad kiek matėsi pro vartus, tiek pamatėm…
Donato dėka pamatėme labai gražias Kisinių kaimo etnografines kapines. Kapinaitėse palaidotas Lietuvos periodinės spaudos pradininkas Johanas Ferdinandas Kelkis (Kelch) (1801-1877), kilęs iš vokiečių, ilgainiui sulietuvėjęs. Daug rašęs (1832 m. išleido vieną iš pirmųjų žinomų periodinių leidinių lietuvių kalba: „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių“), daug vertęs, daug mokytojavęs. Kai po 1872-1876 m. lietuvių kalba iš mokyklų buvo pašalinta, siuntė peticijas Prūsijos karaliui ir Vokietijos imperatoriui Vilhelmui I, švietimo ir kulto ministrui, prašydamas bent tikybą mokyklose dėstyti lietuvių kalba. Ten pat palaidotas ir vienas iš 1831 m. sukilimo prieš carinės Rusijos valdžią vadų – Antanas Gelgaudas (1792-1831).
Kapinėse paplitę kelių tipų antkapiniai paminklai: ornamentuoti, kaltiniai, lietiniai. Yra išlikusių medinių krikštų. Kapinaitės sutvarkytos ir labai gražios, tarsi muziejaus dalis po lietingu dangumi.
Atvykus į Agluonėnų etnografinę sodybą radome nemažą kiekį žmonių, kurie kartu su svečiais iš Latvijos šventė Rasas. Sodyba yra viena iš nedaugelio išlikusių Mažosios Lietuvos medinės architektūros pavyzdžių. Tai tipiška Klaipėdos krašto nedidelio ūkio savininko (iki 10 ha žemės) sodyba.
Sodyba vieno kiemo, kurį riboja gyvenamasis namas, tvartas, kluonas ir sodas. Kiemo centre svertinis šulinys. Dabar sodyba rekonstruota ir atrodo per daug šviežiai, bet su laiku ji atgaus tikresnį veidą…
Priekulės kepyklėlėje sukirtome skanių bandelių, išgėrėm kavos, šiek tiek pasivaikščiojom ir patraukėm link Ventės Rago.
Pakeliui sustojome prie Karaliaus Vilhelmo kanalo. 25,3 km ilgio ir 2-3 m. gylio kanalas prasideda ties Lankupių kaimu įrengtu šliuzu, o baigiasi Klaipėdos uosto Malkų įlankoje. Kanalo statybos tikslas kadaise buvo apsaugoti laivus ir plukdomus sielius nuo pavojingų audrų, kildavusių Kuršių mariose, prie Ventės rago, kur dažniausiai buvo apdaužomi mariomis plukdomi sieliai, laivai. 1863-73 m. kanalą kastuvais iškasė prancūzai karo belaisviai, kuriems kanalo žiotyse Klaipėdoje yra pastatytas paminklas. Siekiant išlyginti vandens lygio skirtumą, kanalo pradžioje (Lankupių kaime) buvo pastatytas kanalo šliuzas. Lankupių šliuzas – vienintelis šliuzas Lietuvoje, kuris yra paskelbtas technikos paminklu.
Aplankėme dar vieną etnografinę sodybą Drevernoj, kur vystant vandens turizmą, vandens turizmo kelius ir objektų panaudojimą, rekonstruota Jono Gižo etnografinė laivadirbio žvejo sodyba ir pritaikyta kultūros reikmėms.
Kintuose Girininkijos sodelyje sustojome prie didžiausios Lietuvos tujos. Teigiama, jog Europoje didesnė žinoma tik Šveicarijoje. Kintų tujos aukštis 18 metrų, kamieno apimtis – 2,8 metro.
Ventės Ragas pasitiko gerokai apsitvarkęs, su gražia aikštele, tuliku ir kioskeliu :] Tradiciškai nueita iki molo, užlipta į švyturį, apžiūrėti tinklai. Ir suplanuota atvykti paukščiams migruojant į vieną ar kitą pusę, prisijungus prie ornitologų draugijos.
Ventė pažymėta ne viename senųjų laikų žemėlapyje kaip pati pavojingiausia vieta – „tikras visų laivininkų siaubas“, nes palei Ventės ragą nusitęsusi pavojinga akmenuota sekluma. Dėl to pačiame rage nuo seno stovi Ventės švyturys. Pirmasis dar buvo medinis ir apšviestas alyva kūrenama lempa. Šalia švyturio dar 1880 m. buvo pastatyta vandens matavimo stotis. 1929 m. Ventės rage profesoriaus T. Ivanausko iniciatyva įsteigta ornitologinė stotis, nes kiekvieną pavasarį ir rudenį Ventėje nutupia pailsėti daugiau kaip 5 mln. paukščių.
Galų gale baigėm savo žygį ir patraukėme į Klaipėdą, kur Laikrodžių muziejuje vyko Rasų šventė. Susitikom su Kristijonu, Živile ir jų mergaite Izabele. Smagiai paplepėjom, maloniai pasiklausėm ir sudalyvavom šventėje.
2011.06.25
Šeštadienį pradėjom Daivos kvietimu papusryčiauti (gausiai vaišino mus skaniais blynais) ir žygiu link Švėkšnos.
Pirmiausiai aplankėm Skomantų piliakalnį, kurio beveik nesimatė dėl medžių gausybės. Jei ne V.Majoro skulptūros, rasti piliakalnį būtų buvę dar sudėtingiau.
Švėkšna pasitiko skulptūra, kuri taupiai pritaikyta visoms progoms (ant jos turbūt buvo apie 7-10 proginių lentelių ar datų, nelabai susijusių tarpusavyje). Lietuvos tūkstantmečiui ir tautos kančiai paminklas pastatytas 2009 metais.
Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia pastatyta po daugelio pasikeitimų ir draudimų. 1900 m. patvirtintas Karlo Eduardo Strandmano (jo projektuota ir Palangos bažnyčia) projektas. Švėkšnos ir Vilkėno dvarų savininkai grafai Adomas ir Aleksandras Pliateriai statybai skyrė 50 000 rb, ir davė visą statybinę miško medžiagą, jų plytinėse nemokamai buvo išdegintos statybai reikalingos plytos, čerpės. Pradžioje buvo pastatyti trys altoriai, vėliau padaryti kiti. Puošniausias yra didysis, atitinkantis bažnyčios stilių, pagamintas Purgerio gamykloje, Tirolyje.
,Netoli bažnyčios stovi žavi ir simpatiška Genovaitės vila. Pliateriai Švėkšnoje gyveno XVIII a. statytame dvare, kuris iš kitų panašių reprezentacinių pastatų niekuo labai neišsiskirdavo. Jis buvo nedidelis ir neišvaizdus. Todėl Adomas Pliateris XIX a. antroje pusėje šalia senojo dvaro pastatė vilą „Genovaitę”, kurią juosė parkas. Čia buvo įrengta puotų salė, keletas kambarių svečiams. Pastatyti ir parko vartai.
Šalia dvaro stovi kompleksui priklausanti “Saulės” gimnazija.
Švėkšnos turgaus aikštėje vyko turginis veiksmas, kurioje šį kartą buvo gerokai mažiau, nei rašoma čia. Iki 1925 m.gegužės 15 d. gaisro Švėkšnos miestelyje stovėjo 2 sinagogos, kurias gaisras sunaikino. Vėliau vietoj vienos buvo pastatyta mūrinė sinagoga, kuri stovi iki šiol. Švėkšnos sinagoga stovėjo miestelio pagrindinėje aikštėje – kituose miestuose ir miesteliuose tai buvo neįprasta.
Judame toliau – iki Vilkėno dvaro sodybos malūnas. Dvarą suformavo grafas A. Pliateris (1845-1922). Girioje, senais ąžuolais apaugusioje vietovėje, jis įrengė ir gražų angliško stiliaus parką. Iš visų išlikusių dvaro pastatų geriausiai dabar prižiūrimas malūnas ant Švėkšnalės upelio, prie 17 ha tvenkinio. 1843 m. šį malūną pastatė Pranciškus Pliateris. Dabar malūnas restauruotas. Jo dabartiniai šeimininkai dar nesenai maloniai kvietė pailsėti ir pasivaišinti Vilkėno apylinkėse mėgiamais patiekalais, tačiau šiuo metu restoranas uždarytas.
Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia
Etnografinė E.Padagienės sodyba – Veiviržėnų miestelyje išlikusios XIX a. vid. sodybos gyvenamas namas ir klėtis.
Grįžę į Dovilus Pas Donatą ir Daivą, sulaukėme Kristijono ir Živilės su Izabele, ant ugnelės pasikepėm šašlykiuką, smagiai iki vakaro pabendravom ir praleidom šeštadienio vakarą.
2011.06.26/27/28
Likusias tris dienas pajūryje praleidom lengvai ir tingiai. Tai ant dviračių, tai ant kranto smėlio, tai ant parko suoliuko, tai pas ukrainiečius restorane.
Mėginom dviračiaisnuvažiuoti iki Karklės, bet jos nepasiekėm, nes strigom ties Plazės ežeru ir Pajūrio regioninio parko pievomis. Plazės ežeras yra rezervate, migruojančių paukščių poilsio vieta, šalia jo pastatytas paukščių stebėjimo namelis. Daugiausiai čia esti ančių. Ta proga pasveikinom vieną garsią mūsų pažįstamą Kreksę su gimtadieniu. Gyvai paukščių nepamatę, patraukėme atgal link Palangos.
Sustojome šalia Nemirsetos senosios laivų gelbėjimo stoties (XIX a. pab.). Nemirseta šiuo metu yra Palangos miesto dalis. Bet kažkada „Nemirseta, tai vieta kur baigiasi Reichas (Vokietija)“ – vietovė buvo šiauriausia Vokietijos gyvenvietė prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
Vakarą praleidom bastydamiesi po Palangos ramias gatveles ir parkelius, vengdami masių ir Basanavičiaus gatvės. Didžiuosiuose ekranuose jaunimėlis žiūrėjo jaunimo krepšinį [lietuviai mušė amerikonus].
Apžiūrinėjom paminklus, gatveles, ramius kiemus ar skveruose esančias skulptūras. Į kadrą pateko Daliutės Matulaitės skulptūra Palangos skulptūrų parkelyje. Autorė žinoma dėl įvairių jos darbų ir dėl ypatingo “dalyvavimo” Kunigundos festivalyje
Parke aplankėm velniukus ir liūtuką.
Vėliau (ir kitomis dienomis) vyko viskas tradiciškai – daug miego, maudynės, dviračiai, knygos ir tiesiog poilsis.
2011.06.29
Pabaigę savo pramogas Palangoje, patraukėme namo į Kauną, kur mūsų laukė eilinis Kauno užeigų testavimas.
Pakeliui sustojome Rietave, kurioje stovi įspūdinga Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Dabartinė Rietavo mūrinė bažnyčia kunigaikščių Oginskių laikais pradėta statyti po to, kai buvo perstatyta Rietavo dvaro sodyba ir pertvarkyta miestelio centrinė dalis. Bažnyčios projektas parengtas kur kas anksčiau. Dar 1846 m. kunigaikštis Irenėjus Oginskis kreipėsi į Telšių vyskupą prašydamas išrūpinti leidimą bažnyčios statybai. Bažnyčios projekto autorius buvo Gonsavskis (Gąsowski), projektas parengtas Romoje (mums tai ypač pasimatė žvelgiant į bažnyčios bokštus).
XIX a. Rietavas buvo svarbus švietimo centras, kadangi 1812–1909 m. jis priklausė Oginskiams, puoselėjusiems kultūra ir švietimą. XIX a. pabaigoje tapo pažangių to meto technologijų diegimo pirmūnu – 1882 m. į Plungę (dar vienus Oginskių rūmus) nutiestas pirmoji Lietuvoje telefono linija. 1892 m. čia pradėjo veikti pirmoji elektrinė Lietuvoje, 1892 m. balandžio 17 d. per Velykas Rietavo dvare, parke ir bažnyčioje įžiebtos pirmosios Lietuvoje elektros lemputės.
Rietavas traukė mus ir dėl liūtų, kurie papildė Alwydos kolekciją.
Važiuodami senuoju Žemaičių plentu, apsilankėme ir Laukuvoje. Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia
Pabaigai sustojome šalia Bilionių piliakalnio, nuo kurio atsiveria puikūs vaizdai. Daug legendų apie šį piliakalnį esti. Bilionių piliakalnis dar vadinamas Švedkalniu ar Šventkalniu (kodėl taip vadinama, parašyta čia), yra netoli Laukuvos miesto. Mokslininkai yra iškėlę hipotezę, kad šis piliakalnis − buvusios Pilėnų pilies vieta. Ant piliakalnio iškirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai, todėl gerai matomos jo formos. Iš tolo atrodo, kad tai dvi viena ant kitos pastatytos piramidės suapvalintais kampais. Piliakalnį iš visų pusių juosia miškai ir pelkės.
Etnografinė Jono Rupšlaukio žemaitiška sodyba Bilionių piliakalnio papėdėje.
Vėliau ties Kryžkalniu grįžome į pagrindinį Lietuvos kelią ir besidairydami į įvairias ir labai gražias pievas, patraukėme tiesiog tiesiai namo.
What do you think?