Kelias tarp Kapčiamiesčio ir Kuldigos [nr 160]

By skrandis, 2011/07/20

Pasiderinę, susiplanavę ir susitarę patraukėme (3 mašinukės ir 7 žmogai) link Kapčiamiesčio, kuriame mūsų laukė Rasa ir Skomantas.
Kelias link Kapčiamiesčio mintinai žinomas, objektai pažįstami, sustojimai tradiciški. Prie karių galvų (kažkada buvo dvi) sustojama ne visada, bet tai daroma su smagumu. Juk gera užlipt sovietui ant galvos, numyžt jam sprandą ar kaip kitaip išreikšt savo nuomonę:]

Kompanijoje išdidžiausias buvo Baubas, važiavęs individualiai viena mašina. Užrietęs nosį į pasaulį žiūri, sasyska… :] Druskininkuose, be to, Baubas dar bandė pademonstruoti, kad didesnis avinas esti. Aš su malonumu iš jo to titulo neatėmiau :]

Pasivaikščioję po Druskininkus nusėdome “Kolonadoje”, kur lengvai ir skaniai užkandome.
Po Druskininkų patraukėme iki Liškiavos baroko stilistikos vienuolyno. Istorija pasakoja, kad 1699 m. Liškiavoje įsikūrė dominikonai ir 1704–1714 m. pastatė mūrinę švč. Trejybės bažnyčią, kuri sudaro vieningą kompleksą su vienuolynu. Bažnyčia yra graikiško kryžiaus plano, kupolinė, su dviem bokšteliais. Joje įrengti septyni puošnūs altoriai., šventorius apmūrytas. Jame yra vietos meistro Igno Zdanavičiaus 1881–1884 m. pastatyta medinė varpinė.

Liškiavos bažnyčios rūsyje saugomos senųjų vienuolių mumijos ir autentiški daiktai. Skomantui suderinus pavyko visa tai pamatyti ir dar pasiklausyti gidės pasakojimų.

Kalnas, ant kurio stovi vienuolynas, yra Liškiavos alkakalnis. Dėl nesunkiai suprantamų priežasčių, alkakalnis dar vadinamas Bažnyčios kalnu. Manoma čia buvus pagonių šventvietę, kurios vietoje po krikščionybės įvedimo Lietuvoje (1387 m.) pastatyta krikščionių bažnyčia. Alkakalnio papėdėje Nemune rastas mitologinis akmuo su jaučio pėda (26 cm ilgio ir 15 cm pločio).
Kol Skomantas ir Rasa horizontalizavosi, visi apsilankėme dar ir ant Liškiavos piliakalnio, ant kurio iki šiol esti nebaigtos pilies bokštas. Nustatyti 3 piliakalnio apgyvendinimo etapai, iš kurių ankstyviausias buvo I tūkst. pirmos pusės – vidurio, vidurinis – II tūkst. pradžios – XIV a. (?) ir trečias susijęs su minėtos mūrinės pilies statyba. Pagal istoriografijoje vyraujančią tradiciją Liškiavos mūrinė pilis pradėta statyti XV a. pradžioje prieš Žalgirio mūšį ir liko neužbaigta. Tiesioginių istorinių šaltinių duomenų apie ją nėra.

Netoliese yra legendiniai Mizarai, todėl pasinaudojome proga pažiūrėti ir į juos. Mizarų keramikos baras- Banaičių rojaus kampelis, kurį mielai nusipirkčiau ilgai negalvodamas. Deja, negaliu :]

Iki Kapčiamiesčio – karo laikais grįstas akmeninis Merkinė–Leipalingis–Kapčiamiestis kelias. XIX a. pabaigoje carinė Rusija, stiprindama vakarines sienas, baigė tiesti 83 km ilgio strateginės reikšmės plentą Alytus–Varėna–Valkininkai. Kelio darbai vyko Krosnos–Seinų, Ratnyčios–Merkinės–Alytaus ruožuose. Nusidriekė nauji plentai Beržininkai–Seirijai–Alytus, Merkinė–Varėna, Merkinė–Leipalingis–Kapčiamiestis, Seirijai–Leipalingis, Seirijai–Šipliškė, Krosna–Seinai, Ratnyčia–Merkinė, Alytus–Rumšiškės, Kalvarija–Krosna. Per Alytų ėjo tranzitinės reikšmės plentas Vilnius–Suvalkai.
Atvykę į Kapčiamiestį, pasidėjome daiktus, prigriebėme alaus, pintą kašioką ir patraukėme link ežero išsimaudyti ir pakeliui pagrybauti. “Grybaut” sekėsi gerai, o va grybų rasti – nelabai :]

Po maudynių subėgę atgal į Kapčiamiestį nusprendėme dar apsilankyti Veisiejuose. Miestas įsikūręs Ančios ežero pusiasalyje ir garsus savo urbanistiniu draustiniu.
Pagrindinis tikslas buvo pamatyti garsųjį Veisiejų fontaną. Jis matomas Ančios ežere nuo gražiai sutvarkyto Veisiejų miesto parko. Teigiama, jog fontanas su šviesos ir garso instaliacija yra vienintelis Lietuvoje. Kol nepamatėme antro tokio, niekas ginčytis nesiruošia.

2011.07.17
Sekmadienis buvo skirtas baidarėms ir Ančios upei. Smagumėlio buvo daug, juoko pakankamai, šnekų ir nervingumo taip pat, nuotykių, maudynių ir kitų gėrių – taip pat daug. Laikas prabėgo pasiutiškai greitai.

Pasiplaukiojimas baigėsi ties Lietuvos-Baltarusijos pasienio zona, po sudėtingesnio etapo tarp Ančios hidroelektrinės ir Nemuno. Subėgome į Niedos sodybą, kur smagiai su tinkliniu ir pirtele pabaigėme dieną.

2011.07.18
Pirmadienio paryčiais daugeliui grįžus Kaunan, Baubui patraukus į Druskininkus, mudu su Rasa su Skomantu patraukėme per visą Lietuvą į Latviją. Važiavimas per Alytų, Šakius, Jurbarką sulėtėjo ties Smalininkais.
Smalininkuose sustojome prie istorijos paminklo – senojo uosto. Prieplauka čia buvo nuo pat miestelio įsikūrimo. Tačiau norint apsaugoti laivus nuo pavasarinių potvynių nešamų ledų, 1837 m. įrengtas tikras žiemos uostas. Senoms baržoms jis tiko, tačiau XIX a. antroje pusėje Nemune pasirodė garlaiviai, uostas nebetenkino laivininkų, todėl 1886-1888 m. buvo perstatytas ir išplėstas. Buvo paaukštintas ir pailgintas iki 400 m pylimas, išgrįstos krantinės.

1811 m. Smalininkuose įrengta seniausia Lietuvoje ir pirmoji prie Nemuno vandens matavimo stotis. Pirmoji matuoklė neišliko. Dabar yra išlikę akmeniniai „laiptai“, sumūryti 1886 m. kurie buvo naudojami vandens lygiui matuoti. Šalia matuoklės yra stebėjimo bokštelis, statytas maždaug 1924-1926 m.
Beišvažiuojant iš Smalininkų link Viešvilės, kelią apsupa ąžuolų alėja. Tai įspūdingas gamtos paminklas, vienintelis toks Lietuvoje. Alėja tęsiasi 1,3 km. Šiuo metu alėjoje auga 186 drūti ąžuolai, kurių kamienų apimtis siekia 4 m. Šie medžiai sodinti maždaug XVIII a.– XIX a.

Jurbarkas-Šilutė kelias gausus gražiais raudonais namukais, baltais tilteliais ir mielais gamtovaizdžiais. Ties Vilkyškiais (dėkui jiems už paramą Žalgiriui bei skanius pieno produktus) pasukome į Rambyno regioninį parką, darydami kilpą šalia Nemuno.

Šereitlaukyje XX a. pradžioje įkurtas Šereitlaukio dvaras kartu su spirito gamykla, mišriojo tipo parkas ir tvenkinių sistema. Čia vykdavo medžioti Prūsijos didikai, čia buvo garsus žirgynas. Čia buvo ir puiki spirito varymo gamykla…
O netoliese yra ir dailiai sutvirtintas Opstainių (Vilkyškio) piliakalnis.

Aplankėm ir gražias Bitėnų kapinaites, kuriose po paskutinio mūsų apsilankymo, tvarkos esti dar daugiau.
Be gražių lietų kryžių čia galima rasti Martyno Jankaus, Vydūno, Valterio Kristupo Banaičio amžino poilsio vietas.

Šiek tiek toliau nuo Bitėnų kapinių sustojome ant Bitėnų (Rambyno) alkakalnio. Vaizdas į Tilžę atsiveria įspūdingas.

Spaudami link Dovilų, kur mus netikėtai prispausti Donatas ir Daiva sutiko priimti ir apnakvindinti, pamatėme daug ir gražių vaizdų saulei besileidžiant.
Doviluose vakaras tęsėsi prie vakarienės stalo, su ilgais ir maloniais pašnekesiais.

2011.07.19
Rytas prasidėjo skaniais Daivos gamintais pusryčiais, kava, bei dėjimais į kašę. Atsisveikinę su svetinga Bielkauskų šeimyna, patraukėme link Latvijos.

Kūlupėnų geležinkelio tiltas per Salantą pastatytas 1931 metais tiesiant Telšių-Kretingos geležinkelio liniją. Tilto ilgis – 113 m., aukštis – 27 m., plotis – vos 5,2 m. Tai vienas aukščiausių ir ilgiausių geležinkelio tiltų Žemaitijoje.

Neprivažiavę Salantų sustojome šalia Kalnalio kaimuko, kur šalia bažnyčios pastatytas metalinis 15 m aukščio apžvalgos bokštas, nuo kurio atsiveria Salanto upės slėnio bei Salantų, Imbarės, Kalnalio apylinkių panorama. Paieškoję internete išsiaiškinau, kad tų apžvalgos bokštų Lietuvoje ne taip jau ir mažai.

Kalnalio kaimuke kunigaikštis Oginskis 1777 m. pastatė Šv. Lauryno bažnyčią, kurioje 1801 m. vasario 17 d. (kovo 1 d.) buvo pakrikštytas būsimasis vyskupas Motiejus Valančius. 1882 m. bažnyčią sudegino žaibas. Kunigo S. Jucevičiaus ir parapijiečių rūpesčiu 1883 m. ji atstatyta, o priešais suręsta grakščių formų varpinė (1884 m.). Virš bažnyčios ir varpinės kyla ornamentuoti, ažūriniai kryžiai – XIX a. kryždirbystės paminklas
Šauklių riedulyno pažintinis takas, esantis netoli Šauklių ir Mosėdžio. prie tako įrengta poilsio aikštelė, vandens telkinys. Salantų regioninio parko direkcija Šauklių riedulyno pažintiniame gamtos take įrengė 300 m. ilgio medinės dangos pėsčiųjų taką, pritaikytą ir neįgaliems riedulyno lankytojams.

Šauklių draustinio akmenys, anot legendos, tai suakmenėję žuvėdų (švedų) kariai. Jie norėję pavergti Skuodo kraštą. Už tai į šias žemes įsiveržusius neprietelius pagonių dievai nubaudė – pavertė juos akmenimis. Ir klūpėsią jie čia sulinkę amžių amžius, kol jų viršūnės nepražydės… Tarp kitko, šie akmenys išties atkeliavę iš skandinavijos krašto. Ledyno dėka.

Nežinoję kaip ilgai atvira Orvidų sodyba, patraukėme į garsiąją, daugelio matytą, bet mano dar neapčiupinėtą vietą. Tiesą sakant, dėl įvairių kalbų, dėl savo vaizduotės, neypatingų fotografijų ar dar dėl kažko maniau, jog sodyba manęs nesužavės, nes bus daug kreivo chaoso ir neaiškių beprotiškų idėjų, svetimo mano būdui.
Visgi išankstinis įsivaizdavimas buvo neteisingas. Sodyba prižiūrėta, Orvidų menas ir idėjos suvokiamos ir savaip gražios. Dabar gailiuosi, kad neteko viso to pamatyti daug anksčiau, kai Orviduose dar gyveno tikrieji šeimininkai.

Mosėdis iki šiol man buvo negirdėtas ir nematytas. Skomantui ir Rasai rekomendavus, nutarėme nuvykti ir ten. Pirmiausiai apsilankėme Respublikiniame V.Into akmenų muziejuje. 1957 m. jį kaip akmenų kolekciją pradėjo kurti gydytojas Vaclovas Intas (1925-2007). 1979 m. oficialiai atidarytame Unikalių akmenų muziejuje buvo apie 5000 riedulių, suvežtų iš įvairių Lietuvos vietovių. Šiandien sename vandens malūne veikia ekspozicija, pasakojanti apie ledynmečius, riedulių kelionę į Lietuvą.

Gražiame ir labai tvarkingame Mosėdžio parke galima pamatyti Lietuvoje surinktus riedulius išdėstytus pagal kilmę, kurie sudaro natūralaus riedulyno vaizdą.

Mosėdžio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia stovi Mosėdžio miestelyje. Mosėdis 1421–1842 m. buvo Žemaičių vyskupų valda. Mosėdžio bažnyčia minima 1544 m. 1629 m. įsteigta, 1804 m. atkurta parapinė mokykla. 1773–1783 m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Jai 1811 m. pristatytas medinis, 1844 m. – mūriniai bokštai.

Visas Mosėdžio miestelis išpuoštas akmenimis, gražiai, gan skoningai, gal šiek tiek provincialiai, bet nuoširdžiai. Pasivaikščiojus po tokį miestelį imi suvokt, kaip visgi vienas kažkiek sveikai “kvankšt” žmogelis gali įtakoti mūsų aplinką, žmones ir gyvenimo būdą. Ir kaip gaila, kad tokių žmonių mažai.

V.Into sodyba, kuriame ir gyveno tas šiek tiek “kvankšt” žmogelis. Dabar jo darbus tęsia irgi šiek tiek nuplaukęs sūnus [gerai, kai genai palieka savo ženklus]. Pasiklausę V.Into sūnaus pasakojimų, dar šiek tiek pasivaikščioję po Mosėdį, patraukėme į Latvijos pajūrį. Šiaip ne taip, ignoravę Liepojos kurortą, sustojome netoliese Akmenrago švyturio, pastatyto 1921 metais vietoj buvusio švyturio.

2011.07.20
Ryte išsimaudėme, pavalgėme, išgėrėme kavos, paplepėjome… Vanduo buvo šaltas, bet ramus ir labai gundantis.

Įkyrių vabalų pabaidyti, apie pusiaudienį išsijudinome nuo pajūrio ir patraukėme link Ventspilio. Venstpilis kartą jau buvo aplankytas, kartu su Džabu ir Agne. Tačiau tai buvo senai. Todėl dabar, vaikščiojant kitomis gatvėmis ir po tokios ilgos pertraukos miestas buvo apžiūrimas tarsi pirmą kartą. Visgi, kaip ir tada, taip ir dabar, miestas atrodė ramus, tvarkingas, gėlėtas, šiek tiek neišnaudotas, bet jaukus.

Pasibastę po Venstpilį, pavalgę nerimtoje kavinukėje, patraukėme link namų. Pakeliui numatėme dar vieną sustojimą, dėl kurio vėliau labai džiaugėmės. Kuldiga – kažkada rekomenduotas kaimynėlio Tomo, gražiai aprašytas kelionių vadovo “DK” ir smagiai apvaikščiotas mūsų visų keturių. Įsikūrusi vaizdingame Ventos upės krante, Kuldiga yra laikoma viena iš seniausių ir geriausiai išsaugotų miestų Latvijoje. Pirmą kartą paminėtas senovės dokumentuose 1242 metais, istoriją visgi skaičiuoja jau nuo IX amžiaus.

Miestukas tvarkomas ir artimiausiais metais bus vienas gražiausių miestų Baltijos šalyse. Jei tik neužsileis ant galvos verslo ar turistų. Ir jei užsipildys žmonėmis, kurių darbo dienos pabaigoje atrodė gerokai mažai.
Mieste yra vienas ilgiausių Europoje plytinių tiltų (164 metrai) ir… ant jo kraštelio stovintis namelis

Ventos slenkstis-krioklys, plačiausias Europoje, neleido laivams keliauti toliau, todėl Kuldiga tapo paskutine laivų stotele. Ši patogi aplinkybė leido miestui klestėti ir XIII amžiuje tapti pagrindiniu uostu ir prekybos centru. Po kelių šimtmečių miestas savo reikšme prisijungė prie kitų didžiųjų uostų, tokių kaip Hamburgas, Brėmenas, Ryga ir tapo Hanzos miestų sąjungos nariu.

Po Didžiojo Šiaurės karo (1700-1721) ir vėliau maro miestas buvo nusiaubtas. Nuo to laiko Kuldiga jau niekad niekad nebeatgavo savo buvusios didybės, bet išliko graži, istorinė, nepaliesta ir su didžiulėmis galimybėmis.

Palikę Kuldigą, su “geru skoniu burnoje” patraukėme namo. Keliai šioje Latvijos pusėje pasirodė baisūs, tad įvažiavę į Lietuvą, tik pravažiavę Mažeikius, apsidžiaugėme, kad dėl kelių kokybės kelionė tampa lengvesnė ir malonesnė. Grįžtant sumoje buvo apie 400 km kelio, vienas sustojimas degalinėje, daug žaibų ir griaustinių pietvakarinėje pusėje bei įdomios laidos per LRT.

Ilgasis savaitgalis gavosis įdomus, pilnas ir išties labai ilgas (skaičiuojant ir pagal kilometražą) :]