Juodkrantės keliais ir takeliais [nr 162]

By skrandis, 2011/08/22

Per kelis metus uždirbtas ir nepanaudotas uždarbis pasivertė į savaitėlę smagaus ir ramaus poilsio Juodkrantėje. Joje teko lankytis prieš 5-6 metus. Gal ir dar seniau. Tad pasikabinę dviračius ant Clio užupakalio, patraukėme į vakaringiausią Lietuvos kraštą.

2011.08.15
Jūra ir oras pasitiko nusiteikę vėsiai, tad sėdome ant dviračių ir nusprendėme susipažinti su dviratininkams skirta Nerijos infrastruktūra. 12 km link Pilkųjų kopų neprailgo. Lengvai, smagiai ir maloniai. Atvykus iki Pilkųjų kopų pažintinio tako mus apsupo pilkieji debesys. Tapo lyg ir akivaizdu, kad tai nieko gero nežada. Visgi nepasivaikščioti ir nepasidairyti šiame grožyje būtų buvus tikra nuodėmė. Juolab, kad žmonių mažai, dangus visai šalia, o kopos įtartinai ramios.

Naglių kaimo žymėjimas ant Agilos kopos. Agila (arba Senieji Nagliai) – XVII a. smėlio užpustytas kaimas Kuršių nerijoje, į šiaurę nuo Pervalkos.

Vaizdas ant ir nuo Agilos kopos.

Netrukus pilkas kopos susimaišė su pilku dangumi ir mudu patekome į ilgą ir lietingą vakarą. 12 km atgal iki Juodkrantės buvo lietuje, šlapume ir permirkime. Tą vakarą supratome, kad orų prognozė šiame Lietuvos krašte neegzistuoja.

2011.08.16
Toje pačioje Juodkrantėje, vos keli šimtai metrų nuo mūsų, atostogavo ir gerbiamų Bielkauskų šeima. Susitarę ir planus susidėlioję, sėdome į jų mašiną ir patraukėme link Nidos. Toji anoji (Nida) lankyta dar seniau nei Juodkrantė, maždaug prieš 10 metų.
Visų pirma aplankėme Parnidžio kopą ir atstatytą obeliską-saulės laikrodį. Parnidžio kopa gausiai lankoma turistų, bo ir vaizdai nuo jos gražūs, ir ji pati graži. Jos viršūnėje 1995 metų pastatytas Saulės laikrodis-kalendorius (12 metrų aukščio, 200 tonų svorio) krito 1999 m. gruodžio 4 d. praūžus uraganui „Anatolijus“. Nukritę senieji likučiai demonstruojami tiesiog ant žemės, o vietoj seno pastatytas tvirtesnis toks pats naujas.

Laikrodžio autorius Ričardas Krištopavičius. Nuo Parnidžio kopos atsiveria vaizdai į Pietų pusės XVIII a. žmogaus išprovokuotą „keliaujančių kopų“ virtinę bei į šiaurės pusės XIX a. žmogaus sodintą Didžiojo kopagūbrio žaliąją kalnapušių chebrą.

Unikali, vienintelė vieta Lietuvoje, kur saulė leidžiasi ir teka nuo vandens paviršiaus.
Trumpam nusėdome ir prie jūros, kur maloniai įkritome į vandenį ir smagiai pasipliuškenom. Vėliau vėl patraukėm į Nidą, norėdami pasivaikščioti miestelyje ir įvertinti aplinką.

Netoliese sutikom pažįstamus vietinius Nidos žvejus:]. Pastebėjome kurėną ir Nidos švyturį, apžiūrėjome žavius ir pasaulyje tokių nesančių vėtrungių, pasiklausėm maestro Kernagio dainų.

Atnaujinti krikštai – dar vienas įsimintinas Nidos krašto simbolis. Manoma, kad toks antkapių paprotys į Lietuvą atėjęs iš Rytprūsių. Panašių į krikštus antkapinių paminklų būta Latvijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje. Čia juos statė dažniausiai Prūsijos lietuviai protestantai.

2011.08.17
Vėl 12 km dviračiais ir vėl iki Pilkosios kopos. Šį kartą jau nebe vieni du, o su Tomu ir jo tėvuku. Be lietaus, su saulute. Vaizdas gerokai kitoks – erdvesnis, švelnesnis ir jaukesnis.

Ant Agilos kopos dar kartą susitikom su Donatu ir Daiva, kurie ton vieton atvyko su mašina, pasiruošę traukti namo į Dovilus.

Dieną palydėjom aplankę Birštvyno iškyšulį ir Pervalkos švyturį.

2011.08.18
Ramus poilsis Juodkrantėje šį kartą buvo gausiai papuoštas draugais. 18 dienos vidudienį į Juodkrantę vienai parai atvyko Saulė, trumpam grįžusi iš Italijos. Išsinuomavom dviračius ir patraukėm link Klaipėdos pusės.

Pakeliui sustojome prie 2006 metais prarastų pušynų – gaisro metu apdegusios Meškos galvos kalvos.

Baltijos jūra nuo Meškos galvos kalvos. Išsimaudžius ties Meškadaube, patraukėme dviračiais atgal.

Gintaro įlankoje apžiūrėjome uostą bei ugnies skulptūras [laukiančias ugnies]..

2011.08.19
Naujai dienai išaušus, gero oro nesulaukę ir Saulei planuojant mus palikti, patraukėme pasibastyti po Juodkrantės apylinkes. Juodkrantės dendrologiniame pažintiniame take susipažinome su įvairia augalija. 16 stendų su paaiškinimais, aprašymais ir faktais. Pažintiniame take auga ir mažutė liepa. Kadaise jos vietoje augo didžiulė liepa, apie kurią daug pasakojimų yra išlikę ir vadino ją Griekų liepa.

Dar šiek tiek pasivaikščioję po Juodkrantę, įsodinome Saulę į autobusą ir patys patraukėme iki Raganų kalno. Nuo 1979 m Raganų kalnas apstatytas raganų ir velnių skulptūromis, todėl kalnas įgavo dabartinį vardą. Iki tol XIX a.-XX a. pr. lietuvininkai ant kalno švęsdavo Rasas arba Jonines (todėl kalnas dar vadinamas Jono). Čia pasilinksminti iki Pirmojo pasaulinio karo susirinkdavo muzikantai ir chorai iš Tilžės, Rusnės bei Klaipėdos.

Po Raganų kalno patraukėme pėsčiomis per mišką iki garnių ir kormoranų kolonijos vietos. Tenka pripažinti, kad garnių nesutikta, o kormoranų atrodė labai labai mažai. Kažkada, prieš 5 ar 6 metus jų ten buvo pasiutiškai daug ir net buvo nedrąsu eiti po jų lizdais. Dabar, nors miškas ir miręs, medžiai be lapų, lizdų vis dar daug, bet pačių kormoranų vos 20-30 vienetų.

Pajutę artėjantį lietų, patraukėme atgal iki Juodkrantės. Žvejų gyvenvietėje Karvaičiai trumpam sustojom krapnojančiai fotosesijai.

2011.08.20
Kadangi oras pasitaikė bjaurus nuo pat ryto, mudu susiruošėme link Klaipėdos ir Jūrų muziejaus. Tik vaikystėje matytas Lietuvos jūrų muziejus vėl aplankytas lietingą ir vėjuotą dieną, kai nei maudytis jūroje, nei mėgautis gamta Kuršių nerijos regioniniame parke nesigauna. Tenka pripažinti, kad nors šis muziejus ir šiek tiek aptriušęs ir pagyvenęs, visgi nėra nuobodus ar “silpnas”. Daug įvairių žuvyčių, kriauklyčių, paukščių, laivų ir jūrininkystės ekspozicija (tiesą sakant, gerokai neatnaujinta, bet…). Išties įdomus ir vertas apsilankymo.

Vėliau persikėlėme su keltu į Klaipėdos pusę ir iškart uoste įsitraukėme į miesto šventę “The Culture 2011 Tall Ships Regatta“, kurioje buvo gausu didžiųjų burlaivių.

2011.08.21
Saulė vėl užklupo mus savo šiluma, tad su dviratukais nuvykome iki žvejų kaimo Karvaičių. Ten įvyko šilta, žvejinga fotosesija :]

Fotosesijoje sudalyvavo ir daniška undinėlė Kor Moran

Aplankėme Juodkrantės kapinaites, pasivaikščiojome po Lapnugario mišką.

Nusipirkome ką tik išrūkytos žuvies, skaniai vieną sudorojome ir patraukėme link jūros pasimėgauti vasariška nuotaika ir maloniomis maudynėmis.

2011.08.22
Pirmadienis vėl mus pasitiko debesimis ir lietučiu, tad susirinkę šmutkes, patraukėme į namučius.

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.