Žiedų keliais [nr 165]

By skrandis, 2011/10/02

Puikus oras ir laisvas savaitgalis – puiki proga įgyvendinti norą pamatyti, kaip apžieduojami ne tik vyrai ir moterys, bet ir paukštukai.
Trasa palei Nemuną šiek tiek pageltusi, romantiška ir labai maloniai šilta. Judėjimo nedaug, kelias puikiai žinomas, važiuojame be sustojimų. Pravažiuojam Seredžiaus bažnyčią, Veliuonos piliakalnį

Tiltai, tilteliai, medžiai ir šešėliai

Pasiekę Šilutę, nusprendėme važiuoti ne greitesniu keliu, o trumpesniu ir įdomesniu – per Nemuno deltos regioninį parką, pro Aukštumalos pelkyną-durpyną. Čia radome Aukštumalos pažintinį taką (apie 1 km ilgio takas), vedantį tiesiai į pelkę. Takiukas prasideda labai mielame beržyne, kuriame išdėliota nemažai informacinių lentelių.

Pasiekę apžvalgos aikštelę likome visiškai apstulbę grožio ir spalvų derinio, kurio fotografijos niekaip neperduos… Šilta ir jauku. Kažkur tolumoje klegėjo skrydžiams besiruošiantys paukščiai.
Aukštumalos aukštapelkė, kaip ir visa Nemuno delta, jau seniai domino įvairių sričių specialistus. 1900 m. vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis visapusiškai ištyrė šią aukštapelkę ir 1902 metais išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros knygą – monografiją “Vegetation und Entstehung des Hochmoors von Augstumal”, kuri 2002 m. buvo išversta į anglų kalbą ir pakartotinai išleista pavadinimu “C.A. Weber and the Raised Bog of Augstumal” (K.A. Vėberis ir Aukštumalos aukštapelkė). Todėl Aukštumalos pelkę drąsiai galima vadinti pelkėtyros mokslo lopšiu.

Eiti iš šios vietos visiškai nesinorėjo. Kvapai, vaizdas, skambesiai, oras… visa tai viliojo likti kuo ilgiau. Tačiau mūsų tikslas buvo pamatyti, kaip apžieduojami paukštukai Ventės rage. Tad sėdome į Clio ir patraukėme tiesiai link tikslo. Ventės rage žiedavimo procesas pasibaigė kaip tik mums prieš nosį, tad išsiaiškinę, kada ryt pradeda, nukėlėme savo norą dar vienai dienai ir tiesiog apsižvalgėme, kokia situacija gaudynėse yra dabar, ne darbo metu.

Užėjome į muziejų, kuriame yra Kauno T.Ivanausko zoologijos muziejaus ekspozicija, susijusi su paukštukais, jų emigracija ir žiedavimo istorija.

Nuo apžvalgos bokšto padarėme keletą fotografijų, pasigrožėjome vaizdais ir pajudėjome link Palangos.

Pakeliui dar sustojome Lankupių šliuzo – vienintelio šliuzo Lietuvoje, kuris yra paskelbtas technikos paminklu. Tiesą sakant, nežinojome, kad tokio gėrio esti ir Lietuvoje.

Atvykę į Palangą nespėjome palydėti saulės, bet susitikome su mėnuliu.

Kitą dieną, spalio 02, patraukėme atgal link Ventės rago. Skaidrus rytinis oras atvėrė vaizdus į kitą Kuršių marių pusę. Vienoje pusėje puikiai matėsi Nida ir Parnidžio kopos, kitoje – Pervalka ir Pilkosios kopos.

Tuo tarpu virš galvos skrido Gulbės Giesmininkės (Cygnus cygnus)

Silkiniai Stebintieji Kirai (Larus fuscus) stebėjo mases žioplių, atėjusių į žiedavimo akciją

Strazdas Išsigandusysis blaškėsi tinkle ir niekaip nerado ramybės

Juodoji Įsikabinusioji Zylė (Parus ater) kirto žiopliui į leteną

Strazdas Smailiasnapis neatsiliko nuo zylės ir perkando pirštą. Tuo tarpu Strazdas Pagautasysis buvo užspaustas delne ir nieko negalėjo padaryti (Strazdas Giesmininkas – Turdus philomelos)

Juodajai Ramiajai Zylei dzin-budizmo pamokos nepraėjo veltui.

Šildančioji Liepsnelė (Erithacus rubecula) tiesiog ‘prišildė’ į rankas

Mėlynoji Suspaustoji Zylė (Parus caeruleus) spruko pirmai progai pasitaikius

Išdidžioji Karetaitė (Troglodytes troglodytes) apsimetė nieko nesuprantanti.

Prabuvę virš trijų valandų Ventės Rage, patraukėme į Mingės etnokultūrinį kaimą.

Stovėjimo aikštelėje pasitiko gandras, pražiopsojęs Baltramiejų :]

Miniją, Mingės kaimo gatvę, apsėdę žvejojo gausybė žvejų.

1918-1939 metų Lietuvos žemės riba, visai šalia Mingės kaimo stovėjimo aikštelės.
Rusnės sala ir Uostadvario vandens kėlimo stotis (garo turbina, susiurbianti pievų vandens perteklių ir nukreipianti jį link Nemuno deltos, dabar polderių muziejus), ir švyturys (nebeveikia, yra kaip apžvalgos aikštelė).