Kelias iki Mokų [nr 168]
Keliauti skatinanti knyga “Lietuva, 101 įdomiausia vieta” kvietė ir toliau dėlioti pliusukus. Šioje kelionėje tokius padėjom net du. Bet viskas nuo pradžių.
Šiek tiek už Jonavos, šalia Šventosios, sustojome miesteliuke Upninkai. Upninkų miestelis tarsi sulipdytas iš dviejų labai skirtingų dalių. Senieji Upninkai įsikūrę Šventosios slėnyje, kur kadaise buvo turgavietė, kelios smuklės, bajorų teismas. Dabar senąjį miestelį atstovauja bažnyčia, XIX a. pirmoje pusėje perstatyta iš akmeninio grūdų sandėlio ir keletas sodybų. Naujojoje dalyje stovi nykūs sovietiniai baltų plytų namai, kuriuose kažkada gausiai gyveno karjere dirbantys žmogeliukai.
Upninkų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia buvo įrengta akmenų mūro dvaro grūdų sandėlyje, 1844–1845 m., o 1859 m. pašventinta. 1863 m. leista atvykstantiems kunigams retkarčiais laikyti pamaldas. Iš pradžių pamaldos būdavo laikomos bažnyčios rūsyje, kuris anksčiau buvo naudojamas kaip dvaro ledainė.
Šiek tiek pasibuvę patraukėme toliau…
Šventosios ir Neries santakoje, prie legendinio upelio Lietauka, aptikome kito pasaulio dalelę – Perelozus. Šioje vietovėje yra įspūdingos sentikių kapinės ir labai gražiai aptvarkyti sentikių maldos namai.
Kapinės, išvirtusių medžių kelmai, seni akmeniniai antkapiai, laukai, šalia rusiškai šnekantys ir besitvarkantys vaikas bei moteris nukėlė mudu lyg į kitą pasaulį, kažkur gilyn į Rusijos imperijos gilumą…
XVIII a. Perelozo kaime įkurta sentikių parapija. Tuomet kaimas priklausė Vilniaus vaivadijai. XIX a. pradžioje jau būta cerkvės, amžiaus viduryje kaime gyveno apie 150 sentikių, jis priklausė Kauno gubernijai. 1905 m. pastatyta nauja (senoji sudegė), medinė Perelozų Viešpaties Kryžiaus cerkvė. 1923 m. kaime gyveno 225 gyventojai, 1937 m. buvo 793 parapijiečiai. 1949 m. buvo 850 parapijiečių. Vėliau parapija ėmė nykti, po 1980 m. cerkvėje nebelaikomos pamaldos, 1984 m. parapija panaikinta.
Šalia sutikom rusiškai šnekantį vyrioką, kurio moterį ir vaiką matėm besitvarkančius kapinėse. Pasiklausinėjo kas mes, iš kur, kodėl čia esam, kaip radom Perelozų cerkvę ir taip keistai savo lėtomis mintimis, pasakojimais dar labiau įvedė į kitą pasaulį…
Visgi kelionė tik prasidėjo, tad patikrinę savo rusų kalbos žinias, padėkoję už galimybę pažiūrėti į cerkvės vidų, pasitraukėme nuo sentikių ir patraukėme link Liukonių.
Pakeliui sustojome prie garsiojo upelio Lietauka (Lietava). Anot kalbininko K. Kuzavinio 1964 m. iškeltos hipotezės, vandenvardis Lietava esą davė vardą hipotetinei Lietuvos (<*Lietavos) žemei, o per jos „tarpininkavimą“ − ir visai Lietuvai (Lietuvos vardo hidroniminės kilmės galimybę dar 1958 m. buvo aptaręs geografas S. Tarvydas); pastaruoju metu K. Kuzavinio hipotezė aštriai kritikuojama kai kurių lietuvių istorikų ir kt. humanitarų, atsižvelgiančių, be kita ko, ir į archeologų konstatuojamą faktą, kad nei prie Lietavos, nei pelkėtame jos baseine nėra jokio piliakalnio, kurį galima būtų susieti su menamos „Lietavos žemės“ istorijos pradžia.
Liukonyse nesenai jau teko lankytis su tėvais, kur prie akmenimis grįsto kelio į Gelvonus, aptikome legendinius akmenis ir kryžių. Legendų pripasakota įvairių ir labai smagių, verta paskaityti (nuo 8 psl).
Kad ir ši: „Anksčiau čia gi miškas būdavo, medžiodavo. I dvaras buva, i liokajų. Buva tokie du, i vienam medžiot labai sekėsi, a kitam nesisekė. Nu, a jam už tai gi mokėdava. Kiek kas tų – a kiškį tinai nušauna, a ti antis kokis, kas. A šitas
kaip išeina – jam nieka. Tas jau klausia ano, ką tu darai,
ka tau teip sekasi. „Aš tau, – saka, – išduosiu paslaptį
takių, kad va, prieš Velykas ainam bažnyčian, paimk švenčiausį, parnešk namo ir ateik, kaip yra pušis, išpjauk ir įdek tą švenčiausį ir tadu reik šaut. Bet jeigu tu nešausi, aš tavį nušausiu. Nu va, jis įsidėjis šauti, jam pasirodė Marija su
kūdikiu ant rankų ir labai verkė. Jisai nešove, tas kitas
iššovė, i abudu pavirta akmenais. Ten akmenys tokie du
stovi. Nieks nebūtų sužinojį, ale dvaro vaikas, ans viską
girdėja, kaip jie kalbėja, kaip jau ti jam nesisekė tie šaudymai.
I tas vaikas viską pasakė, kaip jie akmenim pavirta.
A jau tada pradėja rodytis, žmonės negalėja praeit. I tadu,
kai jau teip pasidare, iš tos pušies drože šitų Kančių, va.
Kur yra Kančia, jinai metras aštuoniasdešimt, didesnė kaip
žmogus…“”
Dubenėtas akmuo priešais Liukonių kryžių.
Lapšių dvaro sodyba, kurios savininkė architektė O. Buklienė per pastaruosius ketverius metus baigia atgaivinti dvaro rūmus. Restauravimo darbai vyksta griežtai pagal ikonografiją, rastus pastato fragmentus, naudojamos senos technologijos bei medžiagos. Šio objekto restauravimas ir tvarkymas – tai puikus dvarų tvarkymo pavyzdys, kuris pastaruoju metu gan dažnai sutinkamas ir labai džiugina.
Ankstyviausias rašytinis šaltinis, kuriame minimas Lapšių palivarkas, yra 1816 m. Ukmergės pavieto bajorų revizinis surašymas. Jame minimas dvaro savininkas Kauno karužas (vėliavininkas) Juozas Hermanovskis ir jo žmona Anelė Ulinskaitė.
Kalbama, kad netoliese esanti Narvydiškių dvaro sodyba taip pat priklauso tai pačiai O.Buklienės kompanijai. Kad ir kaip bebūtų, bet su turtu elgtis moka – išlikę dvaro rūmai su ūkiniais statiniais dabar intensyviai ir gražiai tvarkomi. Planuojama teikti turizmo paslaugas: 4 žvaigždučių viešbutis, restoranas, patalpų nuoma įv. renginiams ir su jų organizavimu susijusios paslaugos. Renginius galima organizuoti parke, tvenkinio saloje.
Musninkai – nuo 1422 m. priklausė Kristinui Astikui. Tuo metu ir vėliau Musninkų vardu apylinkėje buvo keli dvarai. Juos valdė Musnickiai, Misevičiai, Giedraičiai ir kiti, didumą – Astikų – Radvilų linijos didikai.
Musninkų Švč. Trejybės bažnyčia – neogotikinė, bet turinti ir įdomių musulmoniškų dekorų.
Karalienei Barborai Radvilaitei (1520–1551) atminti pastatyta baroko stiliaus mūrinė Barboros koplytėlė (XVIII a.). Pasakojama, kad Barboros koplytėlę užsakė pati Barbora Radvilaitė, stebuklingai išsigelbėjusi persikėlimo per patvinusią Musę metu.
Tarpukario laikais statytas Čiobiškio Dariaus ir Girėno tiltas.
Vėl pralėkę Liukonis, įsukome į Mikalajūnų etnografinį kaimą. Jame išliko XVI a. vidurio valakiniam kaimui būdingas gatvinis rėžinis planas su XIX a.- XX a. pirmos pusės etnografinėmis sodybomis ir pavieniais pastatais. Gatvinėse dvipusėse sodybose pirkios ir svirnai statyti galu į gatvę, už jų – tvartai, kitapus gatvės – kluonai (daug neišliko).
Dvidešimt dviejų sodybų gatvinis Mikalajūnų kaimas įrašytas į kultūros vertybių registrą
Gelvonai, kurie (Gelwen) minimi jau 1385 m. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose, pasitiko gražia aikšte, kurioje pastatytas paminklas Lietuvos partizanams.
Gelvonų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia pastatyta Gelvonų dvaro savininko grafo Pliaterio 1895–1897 m. Čia kelionė ėmė suktis į pabaigą. Anksti besileidžianti saulė pasislėpė horizonte, tad planus teko apkarpyti ir patraukėme tiesiai link pagrindinio kelionės tikslo – link Sukinių Mokų.
Bevažiuodami pievų ir miško keliukais netyčia užtaikėm rasti ir Žuvintės šaltinį – jis trykšta netoli Sukinių kaimo, Žuvintės upelio dešiniajame krante. Šaltinis beveik bedugnis – kone 5 metrų gylio. Jame “verda” smėlėtas vanduo. Šaltinis – respublikinės reikšmės hidrologinis gamtos paminklas
Sukinių kaimas turtingas valstybės saugomų gamtos, archeologijos paveldo objektų, įtrauktų į Kultūros vertybių registrą. Vienas žymiausių gamtos paveldo geologinis objektas – įspūdingo dydžio akmuo, vadinamas Moku. Sukinių Mokas jau 1580 m. minimas viename Deltuvos dvaro dokumentų. Matoma Moko akmens dalis yra apie 8,5 m ilgio, apie 6,3 m pločio ir apie 3,5 m aukščio. Šalia gulintis Mokiukas – 5,3×3,4 m dydžio, 1,7 m aukščio.
Istorijos institutas 1971 m. tyrė akmens aplinką ir buvo rastos 2 duobės: viena primenanti stulpavietę, kita – užpildyta akmenimis ir pelenais. Manoma, kad jos yra apeiginio pobūdžio. Be to, rasta lipdyto puodo brūkšniuotu paviršiumi šukė.
Moką gaubia įvairios legendos. Sako, kad kadaise visa Mokų šeima kėlėsi per upę. Mokas su Mokiuku sėkmingai įsiropštė į statų krantą, o Moko žmona likusi upėje.
Kalbama, kad Mokai ne tik gyvi, bet ir nepaprastai jautrūs, moka įsižeisti, sugeba kalbėti, skaldant iš jų tekąs kraujas. Tačiau svarbiausia, jog visi Mokai turi ypatingą žinojimo galią ir ja dalinasi su visais, kuriems jos trūksta ir kurie moka tinkamai paprašyti.
Šventosios upės krantai, gaubiami rūko ir saulėlydžio.
Pakol visai nesutemo, sėdome į mašiną ir patraukėme tradiciškai link Kaune esančio Grizlio :]
What do you think?