Išgyvenimo kelias upe ir miškais [nr 170]
Tikra žiema ir tikras sniegas išgelbėjo seną planą-chuliganą ir metų žygį (“metų”, kol dar nesumąstėme ko nors didingesnio…) – pasiautėti gamtoje žiemą naktiniame žygyje. Tad penktadienio vakare susipakavau turistinę kuprinę, apsiaviau kerzus, prieš tai sukišęs kojas į šiltas kojines, apsirengiau keliais sluoksniais ir su tokiais pat pakvaišėliais patraukiau į pietinę Lietuvos pusę (Alwydą saugiai palikęs namuose).
Septyniese nuo Kauno ir trys nuo Kapčiamiesčio susitikome Niedos sodyboje. Greitai persidėlioję daiktus, prisistatėme prie pirmojo etapo pradžios.
Pijus, Marijus, aš, Arūnas, Baubas, Vynis, Skoma, Andrius, Mindė, Dramblys – nusifotogravome visi kartu, pasidalinome poromis, nugriebėm po baidarę ir nuleidę jas sniegu į Baltąją Ančią pradėjom pirmąjį žygio etapą.
Daugelio buvo manyta, kad naktį plaukti bus sudėtinga ir pavojinga (kad nėra šalta, jau žinome po praeitų metų dieninio/žieminio prasiplaukimo ten pat), nes tikėjomes prasto matomumo, daug klastingų šakų ir nenuspėjamo tamsaus vandens su pavojingais akmenimis ar kliūtimis. Tačiau didesni baubai nei gamta buvome mes patys.
Atsisveikinome su baidarėmis, išsitraukėme kuprines ir dar kartą įsiamžinome visi kartu.
Antrame etape vadovavimas buvo perduotas Mindaugui. Ar dėl jo kūrybiškumo, ar dėl jo netikėtos meilės gamtai, vietoj vieno kilometro pražingsniavome gal kokius tris :] Ne kartą praeidami ir savo paties pėdas iš naujo ir iš naujo…
Visgi klastingas upelis, kuris atrodė, jog uždarė mus į salą, prasivėrė ir leido pasiekti vietą, kurioje vadovauti ir iniciatyvos imtis buvo patikėta Marijui.
Beveik 10 metrų pločio upelį pereiti buvo galima arba per vandenį (kur gylis daugiau nei virš bambos), arba medžiu, kurį pasiekti ir ant kurio užlipti reikėjo pasidarius virvines kopėčias. Drąsiai pirmasis tai padaręs Marijus mus visus įkvėpė nepakartojamam nuotykiui.
Šypsenos veiduose nedingo, bet ir susikaupimo buvo pilnos kelnės – šiaip ne taip užlipus reikėjo dar ir įveikti keletą šakų (kurios patogumų tikrai nekėlė), nusliuogti tuos 10 metrų nenukritus ar kaip kitaip nepamerkus kojų į šaltą Baltąją Ančią.
Procesas kartu su visų kuprinių pertempimu trosais užėmė daugiau nei valandą. Bet tai buvo įvykis, kuris dar ilgai visų mūsų galvose kirbėjo.
Vadovavimą perėmė berods Pijus, kurio tikslas buvo mus nuvesti iki numatytos stovyklavietės vietos. Keletas kilometrų, per žoles, per pelkėtas vietas, per mišką…
Pasiekus vietą Baubo paliepti ėmėmes laužo įdegimo, malkų paieškų, tento įtempimo, sniego tirpdinimo, buljono gaminimo ir poilsio. Apie 5:00 nakties įlindau į miegmaišį ir palūžau kietai ir stipriai.
Trijų valandų miego man užteko pilnai. Vieni šiek tiek sušalo, kiti buvo kankinami krentančių snaigių, treti budėjo prie laužo. Bet ryte visi buvo žvalūs ir vėl nusiteikę nuotykiams.
Praėjusią vasarą kaip tik čia plaukdami su baidarėmis sustojome išsimaudyti ir pašokinėti nuo kranto. Šį kartą tiesiogiai bendrauti su vandeniu norėjosi kuo mažiau.
Neviedžio miškais ėjome link Vainiūnų miško. Minusinė temperatūra nieko nereiškė – žygeiviai kaito ir prakaitavo.
Ekstremalams norėjosi atsivėsinti, tad Neviedės upelį perėjo pusnuogiai.
Pakeliui aplankėm Vainiūno miško gynybinius įtvirtinimus. Jų ten buvo ne vienas.
Kelias link Kapčiamiesčio grįstas akmenimis atrodė gan ilgokas.
Apie 15 kilometrų įveikėme šiek tiek sunkiau nei tikėjomes. Lyg ir buvo manyta, kad visas sunkumas bus plaukime baidarėmis, tačiau didžiausiai sunkumai prasidėjo pajutus svorius ant pečių ir batų netinkamumą tokiems žygiams.
Visgi finišas buvo pasiektas net su vėjeliu (niekas nenorėjo būti paskutinis, todėl sodybą pasiekėm bėgte) ir su plačiomis šypsenomis. Buvo gera žinoti, kad nusipelnėme pirtelės, kubiliuko, šašlykiuko ir alaus. Išgyvenimo žygis pasirodė esąs tiesiog smagus žygis gamtoj netradiciniu metu. Todėl kitą dieną važiuojant namo galvoje tik ir kirbėjo mintys, ką dar galima būtų Tokio nuveikti.
Laukti liko nebedaug… :]
What do you think?