Pro-olandiškais keliais [nr 176]
Olandiškasis pavadinimas gimė netyčia – dėl aptiktų malūnų ir ypatingai olandiško Burbiškio dvaro, su savo kanaliukais ir tulpių festivaliais. Tačiau apie viską iš eilės.
Pirmiausiai sustojome Baisogaloje. Pavadinimas nors ir baisus, bet miestelis labai mielas, besitvarkantis ir turtingas istoriniu palikimu. Vien tai, kad pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėtas XIII a., daro įspūdį, bet kai sužinai, kad 1537 m. miestelis turėjo 24 alaus smukles, pakelia šį vardą dar aukščiau… :]
Baisogalos Švč. Trejybės bažnyčia – gražiai sutvarkyta istoristinė, šiek tiek neoromaninio stiliaus, neogotikos, neorenesanso architektūros bruožų.
Yra ir baisogališkai baisaus “meno” šiame mieste…
Baisogalos dvaras – vienas gražiausių Lietuvoje sutvarkytų dvarų. Pradėtas statyti XVIII a. viduryje, baigtas statyti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Centriniams rūmams būdingi iš Peterburgo architektūros mokyklos atkeliavę rusų ampyro (Rusijos vėlyvasis klasicizmas) bruožai, yra secesijos dekoro elementų. Šiuo metu Baisogalos dvare bazuojasi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gyvulininkystės technologijos institutas ir užsiima įdomiais projektais, tokiais kaip Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsauga ir pan.
Dauguma Komarų (paskutinių dvarininkų) statytų pastatų išliko iki šiol. Rūmai su ratine-žirgynu ir virtuve-sandėliu sudaro “U” raidės kompozicijos ansamblį, apie kurį grupuojasi kiti pastatai: oranžerija, šulinys, ledainė, kumetynas, tvartas su diendaržiu. Dvaro pastatai tvarkomi, dažomi ir visaip kitaip gražinami.
O čia netikėtai sutikti ir į Alwydos kolekcią patekę liūtai :]
Vienas iš gražiausių ūkinių pastatų – vėjo malūnas. Jis olandiško arba kepurinio tipo, trijų aukštų, su cokoline dalimi, tinkuotomis aštuoniakampėmis piramidės formos sienomis, puoštomis įvairių formų arkomis. Mūro sienos dekoro elementuose įvairūs pseudostiliai: I aukštas – klasicistinio, II – renesansinio, III – gotikinio. Tikriausiai statytas taip pat XIX a. viduryje. Jis veikė iki 1954 m. Dar nesenai buvęs apleistas, dabar nutinkuotas, prižiūrėtas ir užkonservuotas.
Dvaro oficina, arklidė su ratine bei su sustojusiu laikrodžiu ir oranžerija.
Baisogalos geležinkelio stotis, simpatiška, jauki ir reikalinga/veiksminga tik du kartus per savaitę. Šalia vandens bokštas..
Pakiršinio dvaro sodyba. Ansamblis kurtas XVIII a. vid. – XX a. pr. Išlikę 10 buvusio dvaro pastatų ir jo fragmentų. Sutvarkytame dvare dabar įsikūręs etnokultūros centras.
1905 metais statytas Šeduvos vėjo malūnas. Jau nuo sovietinių laikų garsėja kaip užeiga. Trys aukštai, skirti baliams ar šiaip apsilankymui. Maistas nepasirodė ypatingas, bet aplinka tikrai miela. Tiek lauke, kur daug dėmesio ir vaikams, tiek šalia, kur veiklos skirta ir suaugusiems (šalia esti motelis, konferencijų salė, baseinas).
Pasistiprinę Šeduvos malūne, apsilankėme ir pačioje Šeduvoje. Pirmą kartą Šeduvos vardas užtinkamas 1378 m. Livonijos riterių žygių į Lietuvą aprašyme. Įvairiu metu Šeduva buvo vadinama tokiais vardais: Sandeniskes, Šiauduva, Šaduva, Šėduva, ir jau 1908 m. – Šeduva. Šeduvoje gyvena kiek daugiau nei 3000 gyventojų. Turi renesansinę Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią.
Šeduva turi ir technikos paminklą – Vilnų karšyklos įrangą. Ji esti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje statytame raudonų plytų pastate. Į šitą pastatą ji perkelta XX a. šeštajame dešimtmetyje, o iki tol čia būta teismo. Apie pirmąjį verpyklos savininką žinoma tik tiek, kad jis buvo… žydas :]. Įranga veikė dar ir po 1990 m. (dabar sustabdyta). Pati įranga datuojama XIX a. pabaigai – XX a. pradžiai. Smagiausia tai, kad šis unikalus įrengimų kompleksas yra pilnai veikiantis (nors šiuo metu ir nenaudojamas). Daugiau apie vilną galite pasiskaityti čia :]
Netoliese nuo Šeduvos aplankėme ir Raudondvarį, mažą 300 žmogų miestuką. Ant Daugyvenės upės kranto stovi XIX a. pirmojoje pusėje statyti gotiško stiliaus barono Teodoro fon Ropo dvaro rūmai. Privatūs, apleisti, stogas ir perdangos įgriuvę. Ir taip jau maždaug nuo 2008 metų…
O dvaras įspūdingas, neįprastos formos ir stiliaus, išties būtų gražus pasakų dvarelis, jei protingesniam į letenas būtų patekęs. Tarp kitko, verta pasiskaityti apie naglą baroną, buvusį šio dvaro šeimininką.
Aplink pastatus – nemažas peizažinis parkas. 1859 metais dvare veikė spirito varykla ir vėjo malūnas, buvo įrengta XVIII a. dailininkų paveikslų galerija. Dabar dvaro pastatuose įsikūrusi Šeduvos aukštesnioji žemės ūkio mokykla, svečius priima viešbutis.Raudondvaryje veikia žirgynas, Antrojo pasaulinio karo laikų aerodrome įsikūrusi Šiaulių sportinės aviacijos bazė.
Toliau – Kleboniškių kaimo vėjo malūnas, Daugyvenės upės kairiajame krante, ant kalvelės, šalia kelio Pakalniškiai-Rozalimas. Malūnas medinis, aštuonkampis, kepurinės konstrukcįjos – olandiško tipo su lauko akmenų pamatais.
Aplankę malūną, patraukėme ieškoti Kleboniškio akmens su 35 duobutėm, tačiau jo neradę užtikom Raginėnų piliakalnį ir pilkapynus.
Iš rytų piliakalnį juosia Daugyvenės upė, iš pietų ir vakarų – dauba, šiaurinėje pusėje yra griovys ir pylimas. Piliakalnis netyrinėtas, tebesaugo savo paslaptis. O paslaptingumo jam suteikia ir legendos, kuriomis šis kalnas garsėja. Nemažai jų dar neseniai žinojo vyresnio amžiaus vietiniai gyventojai. Iki šiol taip akivaizdžiai matomų pilkapių akmenų ir formos Lietuvoje neteko matyti. Vietos gyventojai piliakalnį vadina Raganų kalnu :]
Pabandę dar keletą kartų paieškot akmens su 35 duobutėm, nusprendėm traukti link Alwydos išsvajoto dvaro.
Burbiškio dvaras. Mus ypač domino maži balti katukai ant tiltelio, bet buvo įdomus ir gražus ir visas dvaro ansamblis. Dvaro parkas pasižymi įspūdingais tvenkiniais, kuriuose yra 15 salų. Dvaro parke atstatyti tiltukai, atkurti senieji parko keliai ir takai, sutvarkyti želdynai. Beveik visiškai atkurtas dvaro architektūrinis ansamblis.
Burbiškio dubenuotas akmuo
XIX pabaigos – XX amž. pradžios dvaro ansamblis, mums labai priminęs jaukius Olandijos dvarelius.
20 amž. pradžioje akmens mūro svirnas rekonstruojamas į gyvenamąjį namą, prie kurio pristatyti kiti pastatai, kaip savotiška romantinio stiliaus tvirtovė, sudaranti uždarą kiemą.
Iš visų Radviliškio rajone esančių dvarų Burbiškio dvare XX a. pr. buvo sukaupta bene daugiausia meno vertybių. Burbiškio dvaras pasižymėjo senosios bajoriškos dvarų kultūros puoselėjimu. Dvaro savininkai Baženskiai kūrė didelį ir puošnų parką, jame statė paminklus, skulptūras, kaupė archyvą ir biblioteką.
Rūmų teritorijoje išlikusios skulptūros Vytautui Didžiajam, poetui A. Mickevičiui, Švč. Mergelei Marijai. Didžiojo tvenkinio saloje ir ant jo kranto įrengtos apžvalgos kalvelės, šalia rūmų – nedidelė valčių prieplauka. Parke auga 23 rūšių ir formų atvežtiniai augalai: kazokinis kadagys, europinis maumedis, didžioji pociūgė ir kt. Jame gyvena apie 40 paukščių rūšių, kurių beveik nesutikom.
Burbiškio dvaras primena Olandiją ne tik dėl dvaro stilistikos ar gausybės tiltelių, bet ir dėl olandiškos šventės – gegužę Burbiškio dvaro parke pražysta per 400 tulpių rūšių. Ta proga daugiau nei 10 metų organizuojama Tulpių žydėjimo šventė, pritraukianti daugiau kaip 15 000 žmonių. Dalyvauti neteko, bet ateityje lietuvišką Keukenhofą pamatyti bus smagu :] Dabar buvo smagu pamatyti LIŪTUS :]]
Dambavos Dievo Apvaizdos bažnyčia su šalia esančiu “Muziejuku” :]
Smilgių šv. Jurgio bažnyčia su XIX a. pabaigoje pastatyta originalia bažnyčios varpine. Spaudos draudimo metais varpinėje knygnešiai slėpdavo lietuviškąją spaudą.
Liaudies architektūros formų Upytės Šv. Karolio Baromiejaus bažnyčia ir medinė 3 tarpsnių varpinė.
Stultiškių vėjo malūnas su Linų muziejumi. Įsikūręs šalia Upytės kaimo, nutolusio vos už dešimties kilometrų nuo Panevėžio. Čia vyksta įvairūs susiėjimai, bendruomenės šventės, parodos ir kiti kultūriniai įvykiai.
Žvirblių akmuo su “velnio kulnimis”, šalia Ėriškių kaimo. Dydis 2,5 x 1,0 m dydžio, apie 2,0 m aukščio. Akmenyje yra keli natūralūs įdubimai, vadinami “velnio kulnimis”. Pasak padavimo velnias saugojęs paslėptus pono pinigus, stovėdamas ant akmens. Taip ir likę jo pėdsakai. Anksčiau akmuo buvo Žvirblių kaime, pamiškėje. Melioruojant
laukus atvežtas į Ėriškius.
Štai taip ir baigėsi mūsų pasivažinėjimas. Šoktelėjom į Via Baltica kelią ir parspaudėm namo, pakeliui užšokę pasimaitinti Grizlyje.
What do you think?