2012 menai [saus-birž]

By skrandis, 2012/06/28

2012 menai [saus-birž]

2012.01.06
Šį šedevrą galite pamatyti ne muziejuje, ne Kaune ar sostinėje, o jaukioje ir sakais kvepiančioje Kazlų Rūdoje, karkasinės sporto salės foje.

 

2012.01.13
Penktadienį kino teatre „Romuva“ Sausio 13-osios proga buvo demonstruojamas Algio Kuzmicko filmas „Nežinomi didvyriai“, kuriame šiek tiek kitokiu žvilgsniu pasižiūrima į istorinius 1991-ųjų metų įvykius.
Filmą pristatė E2K prodiuserė Agnė Zalanskaitė ir režisierius Algis Kuzmickas.

Filmas nesujaudino, dokumentika nesukrėtė, istorijos nenustebino. Ir tai nėra blogai. Tiesiog filmas apie tai, kas jau daug metų įvairiai supažindinima, bet vis dar pilnai nepristatyta. Nes Sausio 13-osios įvykiuose dalyvavo ne vien politikai, ne vien žurnalistai, ne vien kovotojai-savanoriai, bet ir didžiulė masė žmonių, paprastų Lietuvos gyventojų, kurie turi savas istorijas, savas patirtis, savus žygius. Todėl gerai, kad tai rodoma, gerai, kad tai neišsemiama. Nes tai neleis nei man, nei mums užmiršti.

 

2012.01.13
Jazz’o palėpėje Arma suorganizavo įžanginį koncertą “Šerkšnas” (prieš festivalį “Speigas”, vyksiantį vasario 10-11d. Kaune ir Vilniuje). Sunkaus ambient / drone / eksperimental muzikos vakaras susidėjo iš trijų projektų, kurie lyg ir nenustebino, bet ir nenuvylė. Tai buvo muzika, kurią mudu galime klausytis tik gyvai – namuose ji mums netinka ir nesugula cd grotuve. Tačiau koncerte įspūdį gerina matomas kūrėjų darbas ir kūrybiškumas, procesas ir ieškojimai, todėl laikas praėjo greitai ir gerai.
Scenoje:
LAPOT (Vilnius/Kaunas) – bendras Pogrom ir Daina dieva projektas, koncerte pristatęs Sausio 13-osios įvykių balsus ir garso srauto masę.
Diskrepant (Švedija) – projektas, kuriuo tiriamos ribos tarp garso ir muzikos, ramumos ir isterijos, šviesos ir tamsos. Muzika su kontaktiniais mikrofonais, vibratoriais, efektais, kuriais formuojama trukšmingas, abstrakti, kartais isteriška muzika.
B°TONG (Šveicarija) – Chris Sigdell, eksperimentinės elektronikos muzikantas, save išreiškiantis per įvairių daiktų ir priemonių garso santykius. Galimybė matyti – būtina, nes garsai be vaizdo paskęsta ir kūrėjo ieškojimo procesas tampa kasdienišku ir neįdomiu.
Taip jaukiai ir gausiai renginys baigėsi. Vakaras pratęstas “Kultūroje”, kur plepalai liejosi laisvai.

 

2012.01.24
Pirmasis Kauno kino studijos blynas – dokumentinis filmas “Juodai baltas sapnas” – sučirškė labai garsiai. Gal dėl to, kad šaltoje Romuvos salėje sėdėjo karštai nusiteikė žiūrovai ir kritikai, gal dėl to, kad žiniasklaidos atstovai turėjo savų išankstinių užmanymų, o gal dėl to, kad įdėtos investicijos neatpirko žmonių lūkesčių. Kaip ten bebūtų, kaip kiekvienas sau asmeniškai bedėliotų mintis, filmas prisvilo.
TV reportažo formato dokumentinis filmas tebuvo žinios perdavimas. Kad vyko paroda, dviejų garsių Lietuvos fotografų (R. Rakauskas ir R. Požerskis), apie legendinį Kauno Žalgirį. Ne daugiau ir ne mažiau. Be jokios paslapties, be jokios intrigos, be jokios gilesnės minties. Tiesiog sausas, prėskas davinys.
O kadangi niekas neperspėjo, jog numatyta būtent tai, kadangi visi tikėjosi “bumbt”, daugeliui užstrigo gerklėje…

 

2012.01.24
Galerijoje „Meno parkas“ atidaryta graži ir kukli paroda „Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą…“, skirta Kristijono Donelaičio 300 metų gimimo jubiliejui paminėti.
Parodą sudaro specialiai dvylikai menininkų šia tema užsakyti kūriniai, taip pat ir kitų norinčių dalyvauti parodoje tapytojų kūriniai.
Parodoje dalyvauja: Žygimantas Augustinas, Arvydas Baltrūnas, Ina Budrytė, Linas Cicėnas, Kunigunda Dineikaitė, Ričard Filistovič, Eglė Gineitytė, Patricija Jurkšaitytė, Paulius Juška, Dalia Kasčiūnaitė, Aistė Kirvelytė, Linas Liandzbergis, Sigita Maslauskaitė, Mantas Maziliauskas, Simonas Skrabulis, Arūnė Tornau

 

2012.01.24
Žaisminga, japoniška ir jaunatviška japonų fotografijos paroda Kauno foto galerijoje.
p.s. fotografuota su mobiliaku. Reiktų pripažinti, jog užknisa, kad daugelyje Lietuvos galerijų ir muziejų fotografavimas uždraustas arba reikalaujama gan didžiulių pinigų (apie 25 lt). Juk reprodukcijomis užsiimti negalima be leidimų, todėl ir be draudimų tokie veiksmai jau saugomi įstatymų, o reportažams skirtos foto tik didina infosklaidą, tad nauda apčiuopiama ne tik reportažininkui…

 

2012.01.24
Mudu su Kristina (dėkui jai už bilietų nupirkimą) nuėjome į Ilgąją Kauno dramos teatro salę, kur nepatogiai, bet su malonumu pasižiūrėjome ir pasiklausėme tikros, įdomios ir amžinos diskusijos apie gyvenimo prasmę ir apie (ne)esantį pomirtinį pasaulį (pagal Antono Čechovo kūrinius „Palata nr. 6“ ir „Juodasis vienuolis”)
Puiki R.Kazlo ir L.Laucevičiaus vaidyba, be atsakymo esantis amžinas filosofijos klausimas, prisiminimai apie paaugliškose kompanijose verdančias diskusijas nuteikė maloniai ir raminančiai. Šioje pasaulinėje psichų ligoninėje gera atrasti mąstantį žmogų, kad ir kitokį, kad ir kontrargumentuojantį, bet mąstantį savo galva. Raminančiai veikia žinia, kad tokių ligonių pažįstu ne vieną.

 

2012.01.30
Kol Kauno kino studija neįsitvirtina Lietuvos kultūriniame žemėlapyje ir niekaip neįgauna vertingo prekės ženklo statuso, joje bręsta idėjos. O kai kurie užmanymai netgi ir imasi realizuotis. Vienas jų – nauja-sena mintis sukurti Kauno kultūros žemėlapį, paremtą video medžiaga. Pirmasis realus praktinis žingsnis padarytas A.Kančo studijoje, kur nufilmintas interviu apie Kauno architektūrą ir Merkurijaus kritimas Laisvės alėjoje.

 

2012.02.06
Hmmmm :] Tai buvo kokybiškas, įspūdingas ir kaip visuomet karštas koncertas, kuriame smagumas ne tik klausytis, bet ir stebėti, šokti, siautėti ir išrėkti priedainius.
Karštis, ritmas, rockas, šou ir visi kiti geri kokybiškai sudėlioti elementai pagavo ir išlaikė nuo pradžios iki galo. Rammstein turi mažai galimybių atsibosti.
Ir tikras smagums pagaliau po koncerto ne važiuoti 100 ar 200 km iki namų, o tiesiog pareiti pėsčiomis. Faina, kad Žalgirio arena Kaune atkimšo tokio kalibro pramogų butelaitį.

 

2012.02.09
Tikėdamasis pabendrauti su Gyčiu, atbėgau į jo parodos atidarymą Kaune, Kauno fotografijos galerijoje. Joje Gytis Skudžinskas pristatė fotografijų parodą „Regėjimo pratimai“.
Ekspozicijoje pristatomi trys fotografiniai ciklai: gerai nuteikiantis ir gilus ciklas „Tyla“ (2008-2011), nematyti „Vėliavos“ (2011) ir „Background“ (2011–2012). Pirmasis ir toliau lieka mano favoritu.
Taip ir neprasibrovęs pro gerbėjų ratą ir net nepasilabinęs patraukiau į susitikimą dėl Centro festivalio. Nemėgstu atidarymų.

 

2012.02.10
Arma ir vėl kviečia į Jazzo palėpę. Speigas – trečiasis kasmetinis postindustrial electronic muzikos festivalis, organizuojamas AGHARTA kompanijos.Ir nors sunku išsijudinti iš namų, ir nors lauke labai šalta ir beveik tikras speigas, mudu su Alwyda prisistatome koncerte ir įsitaisę prie židinio stebime sceną.
Joje per ilgai scenoje užsilaikę ir ne visus instrumentus įgarsinę/prijungę, momentais Anathema ar Pink Floyd priminę the Picturesque Episodes, pirmą kartą girdima ir turbūt įdomiausia vakaro atlikėja Daina Dieva, gera prasme pakvaišę ir vieno klausytojo suerzinti Brūzgynai bei svečias Feine Trinkers Bei Pinkels Daheim, užsižaidęs savais žaislais ir nepastebėjęs, jog šalia esti ir publiką. Būtent dėl pastarojo Sovijus liko ir nesulauktas…
Daina Dieva ir Feine Trinkers su Pinkels Daheim

 

2012.02.16
Kaip mes žaidėme revoliuciją” – tikrai gerai sukaltas dokumentinis filmas, labai gražiai sudėlioti kadrai ir gražus švarus operatoriaus darbas, labai gera tema ir keletas niekur nematytų kadrų tiek iš politinio gyvenimo, tiek iš muzikinio. Tačiau visumoje filmas atrodo šiek tiek per daug besiblaškantis – lyg ir apie žaidimą, pankizmą ir rocko įtaką sąjūdžiui, revoliucijai, tačiau antroje filmo pusėje visai pametantis šią temą, nuklystantis į tradicinius Nepriklausomybei skirtus dokumentinius filmus. Stebina ir tai, kad filmas lyg ir yra apie rocko maršus, apie revoliucijas ir žaidimus, bet vienintelis pakalbintas kūryboje dalyvavęs žmogus – Kaušpedienė. Ji labai šauni, įdomi ir pasako esmę, bet… žodžio neištaria nei Anties nariai, nei Bixai, nei Katedra, nei Atsuktuvas, matomas ne viename istoriniame kadre… Gal tokia dabartinė formuluotė labiau skirta užsienio žiūrovui, gal visiškai žaliam ir nesigaudančiam jaunimėliui… Visgi daugiau nei valanda kino teatre neprailgo. Džiaugiuos, kad pamačiau.

 

2012.02.18
Gerbiamo E.Stanciko kvietimu apsilankėme Gyčio Padegimo režisuotame spektaklyje „Stebuklingasis Tenesis“. Proga dviguba – Gyčiui Padegimui 60asis gimtadienis.
Spektaklis gytiškas, padegimiškas, melancholiškas ir liūdnas – apie tai, kaip mes užmirštam bendrauti, užmirštame pasakyti, ką galvojame ar jaučiame, apie tai, kaip tikimės, kad mus supras iš žvilgsnio, iš vieno ar pusės žodžio. Apie tai, kad sukuriame nesusikalbėjimo sienas, į kurias vėliau kvailai daužom galvas, aukojam savo sveikatą ar gyvenimą, ir… tikimės, jog įvyks stebuklas ir mes susikalbėsime nekalbėdami…

 

2012.03.15
Gražiam pusiaudieniui atėjus, kultūros veikėjai išėjo į Laisvės alėją ir pradėjo žaisti filmo statymą “Kaip valdžios napoleonai per kultūrą kėlėsi”. Protesto akcija, dedikuota valdžios skubotiems sprendimams, nelabai sudomino politikus. Kas visai nekeista ir buvo galima lengvai nuspėti. Bet akcija pavyko – tiek kultūros veikėjo vienoje vietoje pamatyti – reta galimybė. Tad kad ir kokie būtų valdžios sprendimai, kad ir kaip netinkamai jie pasiekė rezultatą, bet už kultūros veikėjų pažadinimą turime būti dėkingi. Per ilgai ta pelkė buvo užsistovėjusi.

 

2012.03.27
Kauno fotografijos galerijoje atidaryta Vytauto Pletkaus fotografijų paroda „Skaudėjimai”.
Ekspoziciją sudaro kūriniai iš dviejų autoriaus fotografijų ciklų: „Teritorijos” ir „Neperspektyvūs projektai”.
Tikra fotografija. Ir nieko daugiau apie tai neverta plepėti.

 

2012.03.15
101 galerijoje atidaryta feministiškai nuteikta moteriška paroda “Postidėja”. Vieni smagūs darbeliai, kiti – nelabai. Ale užeit buvo gerai.

 

2012.04.11-26
VII multimedijos meno ir muzikos festivalis “Centras” pirmą kartą praūžė pavasarį. Su nuotykiais, su savivaldybės kliurkomis, bet visgi sėkmingai ir ganėtinai tvarkingai. Gausiai, akademiškai ir ilgai.
Keletas foto iš mano aparatuko, stebint konferencijas, parodas, gyvus pasirodymus, video seansus, performansus ir visą kitą gėrį “Centre”:
Pasakojimų nebus. Kai tiek daug ten visko buvo veikta ir nuveikta, kalbėti apie tai nebesinori… Tiesiog daugiau info ir foto galima rasti čia arba čia.

 

2012.05.09
Kauno Kameriniame teatre vyko tarptautinis vieno aktoriaus festivalis Monobaltija.
Dėl C.Graužinio ir graikų kalbos, pasirinkome šiuo metu Graikijoje gyvenančio Cezario Graužinio 2010 m. „Eksarcheion” teatre (Atėnai) kartu su aktore Maria Papadopoulou pastatytą monospektaklį „De Sadas – Žiustinai”.
Daug teksto, daug juodo jumoro, purvino sekso, iškrypusio pasaulio, politikos ir maišto bei pasipriešinimo – monologas iš vienos aktorės atvėrė daug, kas dažnai jau nebematoma (arba ignoruojama) mūsuose pasauliuose. Pasprinkite, kiaulės!

 

2012.05.11
101 galerijoje pristatyta paroda „Nebyli komuna: Kauno pantomima 1966-1972“ apie legendinę Kauno pantomimos trupę ir jos bohemiškumą, kurio senai nė kvapo nebelikę…
Parodoje Pantomimos trupės kūrybos video vaizdai, fotografijos, legendinis ir nematytas sienlaikraštis, originali kūrybiškumo išraiška sovietinėje aplinkoje….

 

2012.05.11
Kaunan perkelta Fluxus ministerija atidaryta. Ne visa, ne pilnai, su politiniu kvapeliu, bet atidaryta. Dar viena vieta menui ir kultūrai nepakenks, tad smagu, kad judesio ir galimybių vis daugiau.

 

2012.05.11
Forum cinemas Kaunas įvyko premjera. Vėl graikiškas prieskonis – mitas apie Narcizą ir debiutantas-aktorius graikas A.Vlachopoulos.
Šešerius metus kurtas režisierės Dovilės Gasiūnaitės pirmasis pilnametražis filmas „Narcizas“ penktadienį pasiekė žiūrovus. Pasak režisierės, filmo esmė – graikas violončelininkas Amvrosios Vlachopoulos filme įkūnija nelaimingą perfekcionistą, ieškantį nepasiekiamos tobulybės. Tačiau kad ir kaip įsigilintum į tobulybės prasmę ir paiešką, kad ir ką besistengtų papasakoti režisierė, ekrane matosi kita Narcizo reikšmė – Narcizas – tiesiog žmogus savimyla. Ir filme to paneigti nepavyko…
O kitkas… graži kamera, gražūs kadrai, spalvos, malonus akiai aktorių darbas… bet ir vėl lietuviška tyla ir ilgos pertraukos, nelaimėliai ir rudai juodai purvina giluma…

 

2012.05.18
Atidarydami slapto judėjimo Barvoras sezoną, nukreipėme savo dėmesį į senamiestyje Ryšių muziejuje atidarytą lauko užeigą “Ryšių kiemelis 837“. Kol grojo didžėjus, kiemelyje lėtai rinkosi slapto judėjimo ekspertai ir specialistai, bei kiti paprasti ir fotogeniški piliečiai.
Kažkiek vėluojant, scenoje pasirodė Happyendless. Kokybiškas popsiukas, maloniai nuteikiantis tiek klausytis, tiek plepėti jų muzikos fone. Albumo įsigyti noro nebuvo, o va klausytis gyvai ir dar tokioje jaukioje aplinkoje yra visai smagu. Be abejo, kai sugrojo keletą hitų, žavesio šiais profesionaliais grojikais atsiranda daugiau. Bet neilgam ir su saiku :]

 

2012.05.18
Nespėję pilnai išklausyti Happyendless, sėdom ant dviratukų ir Nemuno pakrante patraukėm iki buvusio garsaus klubo Amerika pirtyje, kurioje šiuo metu yra VDU Šiuolaikinių menų katedra.
Čiloutinėje erdvėje jau grojo Rasabasa ir visos sėdimos vietos buvo užimtos. Publikos menkai, bet tai erdvei buvo pats tas.
Su maloniais pašnekesiais, istorijomis ir pakikenimais vakaras vyko jaukiai ir lengvai.
Mielas lengvas akustinis popsiukas (na gal kiek ir rockelis). Žinant Rasos dalyvavimą realybės šou Dangus, man jos kuriamoje muzikoje gerokai trūksta energijos, kurios tikrai turi. Bet matyt jos pačios saviraiška yra daug švelnesnė, nei realybės šou prodiuserių. Buvo sugroti visi žinomi ir nežinomi EP diskų gabalai, kai kas pakartota ir taip netikėtai lengvai pasibaigta.

 

2012.05.19
Speciali karybos demonstracijų programa Vytauto Didžiojo karo muziejuje išprovokavo dalyvavimą Muziejų naktyje, kuri kasmet vyksta Muziejaus dienos proga. Šiemet esant kaip tik didžiajam jubiliejui (200 metų pirmam Lietuvos muziejui) praleisti tokį paminėjimą tiesiog negalėjom.
Prie muziejaus lengvus popsiukus ir liaudžiai prieinamas melodijas grojo Lietuvos karinių oro pajėgų orkestras.

Tuo tarpu Vytauto karo muziejuje vyko veiksmas. Didžiojoje salėje vyko skirtingų laikmečių karių pristatymai, scenoje kovėsi Vilkatlakai
Nors muziejuje fotografuoti paprastai draudžiama, tokiomis dienomis pasitaiko gera proga atsipalaiduoti ir leisti kai ką įamžinti. Tenka prispažinti, kad šiame muziejuje lankytasi labai senai, tad atnaujintos (dar ne visos) ekspozicinės salės nuteikė labai maloniai. Nors kolekcijos ir nedidelės, bet pateiktos gražiai ir tvarkingai. O ir pati aplinka po remont gėdos nedaro.

Tuo tarpu kitame muziejuje, Istorinėje Prezidentūroje, vyko specialios ekskursijos. Jomis nepasinaudojome, tačiau kiemelyje esančią ekspoziciją „Svietelio marios plačiausios: Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos Kaune 1922 – 1936 m.“ apžiūrėjome įdėmiai.
Muziejaus sodelyje atidaryta paroda pasakoja apie laikinojoje sostinėje Pirmosios Lietuvos Respublikos metu rengtas žemės ūkio ir pramonės parodas, sutraukdavusias minias lankytojų iš visos šalies.

 

2012.05.19
Kauno dienų fone vyko ir dar vienas renginys – Gatvės muzikos diena. Keistoka ji šiemet. Grojama scenose numatytu laiku pagal numatytą programą (visuose taškuose). Grojama uždarose patalpose, nors įvykis vadinasi “gatvės muzikos”. Kas buvo grojama gatvėse, baigėsi berods jau apie 22 val vakaro. Žinant, kad vyksta Kauno miesto dienos, taip anksti užraukti scenas atrodo visai nepadoru. Na, o visa kita skonio reikalas, kurio apdiskutuoti šį kartą nesinori. Nes ir taip keistumo per daug…
Laisvės alėjoje garažo rokeriai

Fluxus ministerijoje siautėjo pankovas jaunimėlis. Ardėsi nuoširdžiai, bet be šypsenos stebėti buvo sunku.

Pasinaudojome proga dar kartą ramiai apvaikščioti Fluxus ministerijos parodas ir patalpas. Stasio Žirgulio skulptūros darbų paroda – puiki. Atitolus nuo atidarymo, kuris vyko prieš keletą savaičių, kai akivaizdžiai kvepėjo zuokiška nuotaika, įžvelgti ir vertinti skulptūras pasirodė daug maloniau. Įspūdinga ir labai verta dėmesio Sauliaus Vaitiekūno instaliacija “Requiem orkestrui”.

 

2012.06.10
Kauno fotografijos galerijoje aplankyta fotomenininko Juliuszo Sokolowskio paroda “Dangus virš Varšuvos”. Minimaliai, aiškiom linijom ir formom atidengiama tai, kas esti virš Varšuvos architektūros.
Plačiau ir aiškiau pasiskaityti apie šią parodą galima Tomo Pub straipsnyje.

 

2012.06.10
Nepavykus patekti į Meno parko galeriją (sekmadieniais nedirba) ir apžiūrėti meno festivalio “Kaunas Mene” parodų (taip ir maniau, kad ėjimas į galerijas yra sunkus darbas, o sekmadieniais nedirbama…), patraukėme į labai senai lankytą Keramikos muziejų.
Jame mus pasitiko labai geranoriška darbuotoja ir maloniai apvedžiojo po patalpas, apipasakojo ekspozicijas, parodė savo žinias ir pasidžiaugė mūsų išsilavinimu. Buvo smagu, jauku ir faina patekti į gražų rūsį, kuriame jaučiamas malonumas dirbti savo darbą (gal dėl to ir atidaryta sekmadienį, nes darbas muziejuje kai kam visgi yra malonus…)

 

2012.06.13
Darbo reikalais užklydęs į VDU Šiuolaikinių menų katedra aptikau foto darbų ekspoziciją.

 

2012.06.15
Sėkmingai patekome į mažą, bet šaunią kompaniją – apsilankėme Kauno alaus darykloje. Joje tik ateityje numatoma padaryti alaus muziejų, bet jau dabar galima pasimėgauti ne tik puikiu alumi, bet ir ekskursijų dėka pasigėrėti šimtametėmis alaus gamybos įrangos ar gamyklos interjero detalėmis.

Belaukdami kompanijos grožėjomės ant Savanorių prospekto pradžios esančiu daugiabučiu. Sulaukę kompanijos, iškart patraukėme į alaus daryklą, kur maloniai ir aiškiai nupasakojo visą Kauno alaus gamybos procesą, savo privalumais ir paveldo objektais. Kauno alaus darykla turi kuo didžiuotis – kad ir išsaugotais XIX amžiaus užmaišymo ir virimo katilais.

Atvirai fermentuojamas alus. „Kauno alus” yra vienintelė stambesnė įmonė, alų fermentuojanti tokiu būdu.

Šalia senos įrangos švara ir blizgesiu išsiskiria nauja plieninė sistema. O šalia naujų grindų išsiskiria senasis grindinys. Pasimato ir  XIX a. alaus brandinimo talpos, kurios yra senuosiuose rūsiuose Žaliakalnio šlaituose. Naują keičia sena, seną keičia nauja.

Ant tarpukario laikų pastato yra išlikęs užrašas “Ragutis”. Tiek kartų stovėjau netoliese esančioje troleibusų stotelėje, o užrašo iki šiol niekad nepastebėjau…

Šalia stovi apleistas, bet perspektyvus muziejui ar kitokiai veiklai, pastatas.

Toliau ekskursiją tęsėm degustuodami puikiai pažįstamą alų, diskutavom apie gyvenimą ir alaus vietą mūsų pasaulyje. Buvo įdomu ne tik pamatyti, bet ir sužinoti Kauno alaus daryklos šeimininkų problemas, mintis ir patirtis.

 

2012.06.21
Kaune visą savaitę vyko man sunkokai suprantamo meno (performansų) festivalis “Creature“. Pirmasis blynas neprisvilo. Buvo verta apsilankyti ir pamatyti. Ne viską, bet verta.
Kimberley Bianca (AUS) performanso-opuso “Optimum Biomechanical System” pristatymas – nuobodus, tęstinis ir toks apie nieką. Na, idėja yra, bet rezultatas nei performatyvus, nei vizualus, nei kabliuojantis savo turiniu.

Joana Gelažytė (LT) performansas “Unfinished Red Poem” – tikra poema, kurią perskaityti gali kiekvienas ir suprasti gali savaip taip pat kiekvienas.

Vaida Tamoševičiūtė ir Daina Pupkevičiūtė (LT) performansas “Būti normalia”. Žmoniškas atsakymas visuomenei, pasauliui, taisyklėms. Negali tai įvardinti nei feministiniu, nei vyrišku performansu. Nei puolimu, nei gynyba. Bet pasakyta gan aiškiai.

Arma ir 4 mergaitės(LT) absurdo operetė “Nelaboji madmuazelė” . Juoku ir kvailionėmis pasakojami rimti dalykai. O kaip kas reaguos, jau asmeninis nuotaikos, išsilavinimo ar nusiteikimo reikalas.

Aistė Jančiūtė (LT) performansas “Nuo taško iki linijos” – neišbaigtas studentiškas multimedijos darbas.

Rose Staff (AUS) video žymėjimo (mappingas) instaliacija bei audio-vizualinis performansas”Memento Mori” – kukliai, bet gražiai ir vizualiai išraiškingai.

Benas Šarka (LT) performansas “Kiaurai” – stipriai, dėmesį kaustančiai ir labai tikrai. Ne veltui Benas Šarka – tikrasis performansų žvaigždžius.

Ramūnas Jaras ir jo psichodelika. Sunku buvo suprast. O ir greitai nustojau tai bandyti daryti.

Šveduks Per Åhlund, matytas jau Armos renginyje “Speigas”. Trumpai ir gerai. Tik garsas, jokios performanso.

Ir štai sulauktas senai, labai senai matytas ir girdėtas Sovijus. Puikus pasirodymas, primenantis MJR Sudeikiuose ir pirmuosius Dangaus leidinius MC formatu. Buvo verta laukti.

štai toks pirmasis apsilankymas pirmame performansų festivalyje “Creature”.

 

2012.06.28
Laisvės alėjoje vykstantis projektas Einam pakvietė į koncertą su Rasabasa grupe. Kadangi orai buvo nenuspėjami, koncertas perkeltas į Romuvos kino teatrą. Ir nors garsas buvo prastai sutvarkytas, atrodė kad tuoj tuoj pribaigs kolonėles net akustinės gitaros, muzikytė skambėjo jaukiai ir maloniai. Trūksta man dabartinėje Rasos muzikoje jos sugebėjimo kilstelt vokalą, bet žmogus groja ką nori ir tai daro gerai.
Tarp kitko, dalyvaujant jau antrame koncerte per du mėnesius ir girdint vienodą bendravimą ir tuos pačius bajeriukus darosi šiek tiek nejauku. Norėtųsi grynesnio bendravimo su publika, o ne pagal atkaltą sistemą…

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.