Kelias link Molėtų [nr 177]

By skrandis, 2012/06/09

Tas įsitikinimas, kad Lietuva yra maža šalis, yra gerokai klaidingas. Ypač tuo atveju, kai bandai aplankyti įvairius Lietuvos kampelius ir pamatyti kuo daugiau gamtos, miestų ar kitokių lankytinų objektų.
Tenka planuotis kryptingai, pamąsčius, gerai pasiruošus. Nes kitu atveju nuvažiuotas kilometražas neatneš laukiamų rezultatų ir per visą dieną spėsi sugaudyti ne visus numatytus objektus. Nerasi kokio piliakalnio, pražiopsosi kokį šventą akmenį su devyniom duobutėm ar pan. Visgi, ne visada yra laiko planuotis, ne visada yra noro ruoštis. Tiesiog nustatai kryptį ir mini ton pusėn.
Būtent taip padarėme šį kartą – improvizuotai susitarę su Tomu, patraukėme link Molėtų pusės. Pirmasis sustojimas – Želvos miestukas, kaip Antazelve minima nuo 1373 m. (Livonijos ordino kronikos), ir joje esanti medinukė kaimiška Želvos Šv. Ignaco Lojolos bažnytukė.

Nuo XIX a. pabaigos Želva garsėjo dideliais arklių turgumis, sovietmečiu – arklių lenktynėmis. Iki Antrojo pasaulinio karo daugumą miestelio gyventojų sudarė žydai (1939 m. jų čia gyveno 400). 1979 m. atidarius hipodromą, Želvoje vykdavo respublikinės ristūnų lenktynės, iš čia kilo keletas žirgų sporto meistrų. 2000 m. patvirtintas Želvos herbas.
Netoliese pabandėm surasti Paželvių piliakalnį, tačiau keliukas nuvedė į sodybą, kur įkyriai lojo du maži ir kvaili šuniokai. Nusprendę saugoti savo kojas, patraukėme per pievas tuo pačiu keliuku atgal ir netyčia radom Paželvių senkapį.

Siesartis sudomino savo vandens malūnu. Akivaizdu, kad dar nesenai čia būta ar tai kavinės, ar viešbučio. Tačiau šiuo metu durys užrakintos, langai nenuvalyti ir malūno turinys nežinomas. O ir informacijos rasti pasirodė neįmanoma.

Lubinai – smėlynų auksas. Skamba netikėtai, betLubinai nuo seno buvo vieni iš svarbiausių ankštinių augalų, gelbstintys sukultūrinant dirvas ir padidinantys jų natūralų derlingumą. Devynioliktame amžiuje jie buvo gausiai auginami Vokietijoje smėlingų dirvų derlingumui padidinti. Dėl šios savybės lubinai net buvo vadinami smėlynų auksu.”

Videniškiai – miestelis Molėtų rajone, prie kelio Molėtai–Ukmergė. Jame – Videniškių Šv. Lauryno bažnyčia su 42 metrų aukščio bokštu. Videniškių buvęs atgailos kanauninkų vienuolynas buvo svarbus šio ordino dvasinio gyvenimo centras. Čia gyveno provincijolas, o vėliau, kitose šalyse atgailos kanauninkų vienuolijai išnykus, ir ordino generolas. Vienuolyne veikė noviciatas ir teologijos studijos. Minima, kad XVII-XVIII a. prie vienuolyno veikė parapijos mokykla. Jos įkūrimo data gali būti laikoma 1600 m. vyskupo Merkelio Giedraičio (vienuolyno fundatoriaus brolio) mokyklai užrašyta fundacija. Brolių Giedraičių rūpesčiu bažnyčioje buvo išlaikoma profesionali giedotojų kapela.

Videniškiuose be Šv. Lauryno bažnyčios ir atgailos kanauninkų vienuolyno veikia Videniškių pagrindinė mokykla, biblioteka, augustiniečių vienuolynas, girininkija, paštas, medicinos punktas, parduotuvė ir ne vienas uab’as. Miestukas, kuris pastaraisiais dešmtmečiais auga, o ne mažėja. Ir akivaizdu, kad gražėja – namukai tvarkosi, kiemuose žolytė prižiūrėta, šaligatviai sutvarkyti, kultūros namai atnaujinti.
Vėliau aplankytas Liesėnų piliakalnis ir išgirstos istorijos apie švedų karžygių suplyšusius batus.

Pasiekti Molėtai. Juose nusipirkom alelio, aplankėm Molėtų šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos bažnyčią, pasižvalgėm pagrindinėje gatvėje ir ilgai nedelsę patraukėme toliau.

Kulionyse aplankėm etnokultūrinę sodybą, kurios likę ne tiek ir daug, kad būtų verta lankyti, bei romuviečių šventvietę. Kažkada Alwydos aplankyta vieta buvusi gerokai šventesnė, mistiškesnė ir jautresnė, dabar pasirodė nupiginta ir neskoningai. Čia pat mėtėsi pigios maximinės žvakutės ir fakelai, po eglėmis suslėptos visokios plastmasinės buitinės priemonės švarai palaikyti ir pan. Nesijautė nei šventumo, nei subtilumo, nei kontakto su gamtos dievais.

Molėtų observatorija ir aplink ją esančios riedulių bei akmenų su dubenimis ekspozicijos.

Kulionių piliakalnis ir uodų maitinimas

Važiuojant toliau nuo Molėtų Giedraičių link, pakelėje aplankėme dvarvietę, nemažo parko ir tvenkinių likučius. Čia kažkada gyveno grafai Didžiokai. Jų buvusių įspūdingų dvaro rūmų nebėra, likęs tik vienas kitas statinys, parko likučiai.

Kitapus dvarvietės ant kalnelio esti sena koplyčia – Didžiokų šeimos mauzoliejus. Ne kartą kovų ir pokarių metais koplyčia-mauzoliejus buvo išniekinti. Sovietmečiu šiame statinyje savo dirbtuves buvo įsirengęs skulptorius Aloyzas Smilingis, šičia akmenis tašė, kūrė ir Dailės akademijos studentai.

Giedraičiai. Rašytiniuose šaltiniuose Giedraičiai (Gedereiten) pirmą kartą paminėti 1338 m. kryžiuočių kronikose. Giedraičius 1373 ir 1375 m. nusiaubė kalavijuočiai. Tai buvęs vienas svarbiausių kunigaikščių Giedraičių kunigaikštijos centrų. 1410 m. pastatyta pirmoji bažnyčia. Dabar stovi klasicistinė bebokštė Giedraičių Šv. Baltramiejaus bažnyčia.

Juodiškių dvaro istorija siekia XVI a. Tarpukario Lietuvos laikais (1918-1940) dvare veikė kalvė, vėliau ilgai veikė mokykla, dabar dvaras gyvenamas. 1992 m. Juodiškių dvaro sodybos fragmentai įtraukti į kultūros vertybių registrą. Sodybos kompleksą sudaro ponų namas, ledainė, parko fragmentai, pastato dalis, tvartas.

Labai simpatiška, beveik žaislinė Šešuolėlių Švč. Mergelės Marijos, Visų malonių Tarpininkės, bažnyčia.

Šešuolėlių dvaras, prie kurio taip ir nepriėjom. Užrašas “Privati valda” visgi veikia nesvetingai, o kadangi esame kultūringi, dažniausiais į privačią teritoriją nesiveržiam.
Kažkada Šešuolėlių dvaro žemės priklausė Radviloms, XIX a. dvarininkams Jasinskiams, o šie XIX a. pab. dalį valdos pardavė Končiams. Iki mūsų dienų išlikusius raudonų plytų moderno formų rūmus, reto mūsų krašte anglų kotedžo stiliaus, XIX a. pab. – XX a. pr. pasistatė Petras Povilas Končius. Tarpukario laiku dvarą nupirko Lietuvos kariuomenės pulkininkas Jonas Variakojis, kuris čia gyveno nuo 1938 m., o 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dvaras buvo grąžintas Končių ir Variakojų paveldėtojams, gyvenantiems JAV. Dabar dvaras priklauso Petrauskų šeimai ir yra įspūdingai sutvarkytas bei pritaikytas įvairioms paslaugoms.

Na ir pabaigai, neradę vieno piliakalnio, keleto šventų akmenų, nepatekę į dvaro teritoriją ir kažkaip vietomis nesėkmingai suturistavus, patraukėme į Staškūniškį, kur stovi nepaprastas bambalinis namas, paprasta namo tipo bažnyčia, o reklaminiame stende reklamuojasi DJ Stiopa ir DJ Tiute :]

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.