Karmazinų keliu [nr 183]
Neries regioninis parkas suteikė dar viena trasą – 4 km Karmazinų pažintinį taką.
Mudu kartu su Tomu, su obuoliukais kuprinėje ir fotoaparatais rankose, patraukėme susipažinti su dar viena Giedriaus ir Astos rekomenduota pasivaikščiojimo trasa.
Takeliukas vedė mišku, pakol priėjome Karmazinų pilkapyną. Karmazinų pilkapynas – vienas iš didžiausių Rytų Lietuvoje. Jame yra net 140 pilkapių sampilų, iš kurių 3 – atkurti natūralus dydžio po archeologų kasinėjimų.
Netrukus priartėjome prie Neries upės, kuri šioje vietoje atlieka ne tik susisiekimo ar maitinimo vaidmenis, bet ir turi mitologinę reikšmę.
Pirmojo pasaulinio karo palikimas – apkasai.
“Šiandien sunku vienareikšmiškai paaiškinti, ką Neris reiškė mūsų protėviams, bet be, jokios abejonės, ši upė sietina su laidojimo papročiais. Vienas iš svarbiausių argumentų yra pilkapynų grupių (V–X a) Neries pakrantėse gausa. Svarstytina versija, kad II–IV a. didžiulių gyvenviečių prie Neries gyventojai nesudegintų mirusiųjų kūnus, galėjo laidoti leisdami į upę, nes šio laikotarpio gyvenviečių yra aptinkama, tačiau laidojimo vietų nerandama.” (plačiau)
Keliukas eina visai šalia Neries.
Staiga mediniai laiptukai šokteli virš miško ir atsiveria puikūs vaizdai Rytų pusėn. Skardis vadinamas Velniakampio skardžiu. Aukštis – 80 m. Nerimi 1857 metais plaukęs grafas K. Tiškevičius aprašė dešiniojo Neries kranto kalną, kur velniai sau kampą išsirinkę. Pasakojama, kad ant šio kalno raganos puotas keldavusios…
Priėjome lentelę su užrašu “Kertine miško buveine (KMB)”. Švedijoje kilęs pavadinimas skirtas natūralus miško plotui, kuriame dėl natūraliai susiklosčiusių gamtinių sąlygų bei nepalankių ūkinės veiklos sąlygų susidaro tinkamos buveinės retoms ir nykstančioms rūšims.
Parėję prie mašinos, nusprendėme patraukti iki Maišiagalos.
Maišiagaloje apžiūrėjome dvaro sodybą, bažnyčią. Bandėme rasti ir piliakalnį bei lauko akmenų kompoziciją Lietuvos kunigaikščiui Algirdui, bet kažkokiu būdu neradome.
Čia, žemiau esančioje fotografijoje, turėtų būti Gudulinės šventvietė, jei teisingai nustatėme. Turi ir kitą pavadinimą – Kukavietis. Yra nustatyta, kad Gudulinės kaimo ribose esančio Kukaveičio kalno teritorijoje buvo sudegintas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo kūnas.
Karvys ir Šv. Juozapo bažnyčia
Raudondvario dvaro sodybos lobynas. Lobynai dvarų sodybose – puošniausi pastatai po gyvenamojo (pono) namo. Dvaro sodyba sunyko, kai čia įsikūrė Gulbinų tarybinio ūkio centras.
Pajutę, kad temsta, nusprendėme padėti kojas ant paskutinio šiandienos taško – Europos geografinio centro.
Nors tokių Europos centrų esti ne vienas, bet šį nustatėme ne patys, o prancūzai (o tai reiškia objektyvumą ir jokių interesų nemaišymą), todėl galima teigti, jog būtent čia pats tikriausias, gryniausias, centriausias Europos centras.
Nors tiesą sakant, susiprasti kur tas centrų centras – sudėtinga. Ar akmuo, ant kurio užrašyta “centras”, ar aukščiau matoma raudona plytelė, ar iš granito plokščių sukurtos žvaigždės centras, ar kolona su karūna…
Kadangi beveik visur padėjome koją, tai kaip ir bet kuriuo atveju esame atsižymėję. Europos centre mes buvom!
Na, užlipom ir ant Bernotų piliakalalnio. O toliau – kelias namo, ir kaip dažniausiai, Grizzly grill.
What do you think?