Kelias iki Dūkštos tako [nr 182]
Neries regioninis parkas turtingas lankytinų vietų ir pažintinių takų. Tad susitarę su Giedrium ir Asta pasivaikščioti kartu, patraukėme link Dūkštos gyvenvietės.
Pakeliui sustojome pažiūrėti į Panerių dvaro sodybą, kurioje berods šiuo metu įtaisyta mokykla.
XVIII a. Panerių dvarą kūrė karališkojo dvaro šambelionas (tvarkytojas) Simonas Liudvikas Gutakovskis (1783–1811). XVIII a. pabaigoje jis dvarą pardavė kitam karališkosios tarnybos tarnautojui, buvusiam karaliaus sekretoriui S. Puzinai, kuris 1819 m. testamentu dvarą perdavė dukrai Aleksandrai, ištekėjusiai už J. Riomerio. Po to dvarą valdė jų sūnus Stanislovas Riomeris, o po jo vėl perėjo į moteriškas rankas – jo dukra Marija ištekėjo už A. Chrapovickio nuo Dotnuvos. Marijos dukra Evelina Lubeneckienė-Gostomskienė (1851–1922) su vaikais iš pirmosios santuokos buvo paskutiniai dvaro valdytojai, kadangi dvaras per žemės reformą 1922 m. išparceliuotas.
Kol Giedrius su Asta dar tik pajudėjo link susitikimo vietos, mes nusprendėme keletą kilometrų pavažiuoti atgal ir aplankyti Kairiojo Neries kranto turistinės trasos apžvalgos bokštą. Pats bokštas nedidelis, bet toliai atsiveria įspūdingi.
Susitikę aikštelėje netoli Dūkštos, Musnininkų-Vilniaus kelyje, su Asta ir Giedriumi patraukėme Dūkštos pažintiniu taku.
Bradeliškių piliakalnis geriausiai ištirtas Neries regioninio parko piliakalnis. Jis buvo apgyvendintas jau prieš 2,5 tūkst. metų ir naudotas iki XIV amžiaus. Iš 8 Neries regioninio parko teritorijoje esančių piliakalnių, šis buvo apgyvendintas ilgiausiai.
Įspūdinga Dūkštų atodanga yra maždaug 14 – 15 m aukščio. Upės vandens srautui vingyje ties buvusia užtvanka išgraužus šlaito apačią, dalis šlaito nuslinko į upę ir susiformavo atodanga.
Kairiame viršutiniame kampe matosi kitas piliakalnis (Buivydų)
Takiukas vingiuoja miškeliais…
…kol pasiekia Karmazinų piliakalnį. Tai nedidelis piliakalnis, todėl manoma, kad jis nebuvo nuolat apgyvendintas, o naudotas kaip slėptuvė gelbėtis nuo užpuolusių priešų. Archeologų manymu, Karmazinų piliakalnis nuo VI a. prarado gynybinę funkciją ir tapo šventviete – alkakalniu, kuriame vykdavo apeigos dievų garbei.
Grįžę prie upelio ir šiaip ne taip radę vietą kaip nors pereiti per jį, pasiekėme kita Dūkštos upelio pusę ir patraukėme atgal.
Šventasis Daubų ąžuolas – gamtos paminklas, tikra Dūkštos slėnio miškų puošmena. Tai pats storiausias šių apylinkių ąžuolas (kamieno skersmuo 1,57 m, kamieno apimtis – 4,95 m). Ąžuolo amžius apie 300 metų.
Buivydų piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Dūkštos upelio kairiajame krante. Nuo piliakalnio viršaus atsiveria ypatingai gražūs vaizdai į Dūkštos upelio slėnį link Bradeliškių ir Karmazinų piliakalnių.
Per pievą ir mes vėl ant piliakalnio
Šį kartą ant Bradeliškių. Nuo jo puikiai matosi Buivydų piliakalnis. Taip pat atsiveria vaizdas į Dūkštų atodangą.
Bradeliškių piliakalnis, dar vadinamas Pakilta.
Kadangi laiko turėjom, o Dūkštos pažintinis takas nuteikė labai maloniai, nusprendėme visi keturi praeiti ir dar vieną taką, kuris bus vos keli šimtai metrų nuo Dūkštos pažintinio tako.
Dūkštos ąžuolyno pažintinis takas – vos 2,3 km ilgio. Takas pritaikytas neįgaliesiems (medinių lentų danga), vaikams, pagyvenusiems lankytojams, sudaryta galimybė kirsti kampus ir eiti mažiau. Šalia tako pastatyta virš 38 skulptūrų (nelabai jau gražių ar įdomių), vaizduojančių lietuvių legendų ir mitologijos personažus.
Dūkštų ąžuolyne stūksantis paslaptingasis Airėnų akmuo su ženklais – vienintelis toks ne tik Neries regioniniame parke, bet ir aplinkinėse teritorijose.
Manoma, kad šis akmuo galėjo būti žemių riboženklis. Lietuvoje ant ribas ženklinančių akmenų dažnai buvo iškalami lygiakraščiai kryžiai. Ką galėtų reikšti ant akmens iškalti rašmenys, iki šiol nėra patikimos hipotezės. Kai kas juos laiko runomis, kiti – dviejų žmonių vardų ir pavardžių pirmosiomis raidėmis. Tuo tarpu aplinkiniai žmonės mano, kad akmens nesuprantamai užrašyta, jog čia paslėptas lobis. Nuo seno po akmeniu daug kas bandė pasikasti, ieškodami pinigų.
Kadangi takas trumpas, o dar ir uodai ėmė pulti, prasiėjimas gavosis labai greitas. Sugrįžę prie mašinų, atsisveikinę su Asta ir Giedriumi, patraukėme kas Vilniop, kas Kaunan.
Artėjant prie Neries dangus ėmė maišytis su miškais. Vaizdas buvo netikėtas, mistiškai nuteikiantis, be galo žavus ir labai trumpalaikis.
Autostradoje patekome į liūtį, kuri nuo Vakarų traukė į Rytus.
Saulė vėl grįžo ir už nugaros, ties Elektrėnais pasimatė ypatingai ryški vaivorykštė.
Sustojome Žiežmariuose ir ilgai bei nenuobodžiai grožėjomės ryškia, kartais net dviguba vaivorykšte.
What do you think?