Kelias tarp Šatrijos ir Plokštinės [nr 186]

By skrandis, 2012/09/23

Išsipildė Alwydos svajonė aplankyti saviškes drauges…
Bet apie viską iš eilės. Oras nusimatė puikus, savaitgalis be darbų, o planai didžiuliai. Ne viskas gavosis taip, kaip planuota, bet esminiai kelionės tikslai pasiekti. Žemaitija mūsų sulauks dar ne kartą…
Nusukę nuo autostrados Kaunas-Klaipėda ir pavažiavę link Kelmės, pasukome į žvyro kelią. Vos kelis kilometrus pavažiavę radome Vileikių (Kriaučių) akmenį. Šis riedulys yra trečias pagal dydį Lietuvoje. Iki pat 1989 m jis buvo nenuspėjamas

Kražiuose man (Skrandžiui) teko būti esant mažam, kai dar negėriau alkoholio ir nebuvo sunku kovoti už blaivybę [buvau Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio narys]. Vaikystės atsiminimuose Kražiai išliko gan ryškiai, tad buvo smagu juos pamatyti dar kartą.
Kražių istorija labai turtinga ir didinga – Kražių žemė pirmąkart minima 1253 m. kaip Crase, Kražių pilis apie 1394 m. Nuo 1480 m. Kražiai vadinami miesteliu, yra 1529–1567 m. neprivilegijuotų Lietuvos miestų sąrašuose. XVI a. viduryje įsteigta pradžios mokykla. Nuo XV a. pradžios iki 1556 m. Kražius valdė Kęsgailos, po 1559 m. atiteko Radviloms. Mikalojus Radvila Juodasis 1565 m. pastatydino mūrinę pilį. Nuo 1566 m. pavieto centras, iki XVI a. pabaigos Kražiuose rinkdavosi Žemaičių bajorų seimeliai. XVII a. pradžioje Kražiai tapo kontrreformacijos židiniu; 1607 m. įsikūrė jėzuitų, 1639 m. – benediktinių vienuolynai. 1757–1763 m. pastatyta bažnyčia, dėl kurios 1893 m. įvyko Kražių skerdynės. 1758 m. įkurtas marijavičių vienuolynas. 1614 m. įsteigta jėzuitų Kražių kolegija – pagrindinis Žemaitijos ugdymo ir švietimo centras. Kražių kolegijos biblioteka, įsteigta 1608 m. jėzuitų misijoje, buvo viena didžiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bibliotekų. XVII a. – XVIII a. veikė Kražių mokyklos teatras…
Ir tai dar ne viskas – daugiau apie Kražius galima rasti čia.

Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas nuo Kražių pradėjo Žemaitijos krikštą. Tuos laikus primena kalnas, ant kurio Vytautas 1416 m. pastatė bažnyčią ir įkūrė pirmą krikščionišką parapiją Žemaitijoje. Šiuo metu tėra išlikę vedantys į kalną autentiški akmens riedulių laiptai, varpinė ir bažnyčios pamatai. O kalnas taip ir vadinamas Vytauto vardu.
Vytauto kalnas įsiterpęs tarp Kražantės, Dausyno ežero ir  Medžiokalnio. Istorikai ir archeologai teigia, jog čia, šio kalno papėdėje, buvusi sena gyvenvietė, čia gyvavusi dar prieš 4000 metų. O XII a. šiame kalne galėjusi stovėti karinė tvirtovė.

Ant Vytauto kalno tebestovi dar 1843 m. iš griūvančios jėzuitų bažnyčios sienų plytų statyta mūrinė varpinė.
Kražių Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus kultūros centras. XVII a. maždaug 4 ha plote buvo pastatyti net 24 įvairios paskirties jėzuitams priklausantys pastatai: vienuolyno – kolegijos pastatas (3 korpusai), bažnyčia, mokykla, ūkiniai pastatai, mūrinis malūnas, alaus darykla ir kt. Bažnyčia, kurios dabar išlikę tik pamatų akmenys, buvo puošniausia to meto Žemaitijos šventovė.

Medžiokalnis – tai kalva, apaugusi lapuočių mišku, kuriame vyrauja ąžuolai. Medžiokalnis apipintas legendomis bei pasakojimais, pasiekusiais mūsų dienas. Menamas šventasis ąžuolas – iš po kurio šaknų tryškęs šventas vanduo, netoli jo kūrenosi šventoji ugnis ir stovėjusi deivės Medeinės statula. Anot tautosakininko L. Jucevičiaus, rašiusio 1874 m., iš kalno ėję požemiai į Kražius ir Linkaučius. Čia ilsėdavosi ir medžiojo karalius Žygimantas Augustas, kunigaikščiai Kęsgailos, Radvilos, Chodkevičiai.
Tik priėjus laiptelius, kurie tarsi kolonomis apstatyti ąžuolais, sielą apima kažkoks pakylėtumas, išnyksta visos abejonės, jog ši vieta yra nepaprasta.

Medžiokalnio miškas iš tolėliau – 900 m. ilgio ir 550 m. pločio, šlaitai statoki – iki 12 – 15 m. Jis užima 79 ha plotą.  Čia auga 335 augalų rūšys, iš kurių 12 rūšių yra saugoma. Nuo 1960 m. ši kalva buvo paskelbta botaniniu draustiniu.

Linkaučių koplyčia – tradicinis “politikų” pavyzdys. kai prikalbama ir prižadama daug (kad tik blogybės, badas ir švedai atsitrauktų), bet bėdoms vos tik atsitraukus, visi pažadai užmirštami (turėjo būti pastatyta dar 7 koplyčios ir vienuolynas)….

Užventis ir Užvenčio Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia – didelė, liaudies architektūros formų, turi barokinius bokštelius.

Užvenčio dvaras t.y. tai, kas iš jo liko – svirnas ir šalia esantis ponų namas (medinis, pailgas, su dviem įėjimais pagrindiniame fasade). Šalia gražiai sutvarkytas parkelis.

Bevažiuojant link Šatrijos kalno pasijutome kaip Islandijoje – kelią pastojo avių banda, besiaiškinusi santykius tiesiog ant kelio vidurio.

Ant Šatrijos kalno buvau labai senai, o Alwydos išvis nesilankyta. Tad pamatyti tiek kalną, tiek saviškes raganaites Alwydai labai rūpėjo.
Apie kalno pavadinimą vietiniai žmonės pasakoja: kartą ėjęs milžinas, prisipylęs kišenes žemės, ir pavargęs. Tada jis atsigulęs pailsėti ir užmigęs, o pelės jo kišenes pragraužusios. Milžinas atsibudęs, pamatęs kad jo kišenės kiauros, labai supykęs ir sušukęs: ,,Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!”. Nuo to ir kilęs Šatrijos pavadinimas.
Taip pat kalbama, jog Šatrija – mėgstamiausia visų Žemaitijos raganų susirinkimo vieta. Jos kažkada apipylusios žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią. Taip atsiradęs kalnas, o po kiek laiko, bažnyčiai ėmus pūti, jo viršus įlinkęs.

Šatrija – vienas žymiausių archeologinių paminklų ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. Apie tai liudija gausūs archeologiniai radiniai: IX-XII a. degintiniai kapai, laidojimo urnos, ašariniai puodeliai, dubeniuoti akmenys, gintaro ir stiklo papuošalai, akmens kirvukai. Archeologų manymu, kalvos viršuje yra stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonės gyveno jau nuo II a. prieš Kristų. Manoma, čia buvus vieno svarbiausių  senojo lietuvių tikėjimo centrų, sunaikintų įvedus Žemaitijoje krikščionybę. Apie tai, jog pirmieji Žemaičių vyskupystės kunigai rezidavo Luokėje,o ne vyspupystės sostinėje Varniuose, kad prižiūrėtų pagonių šventvietę, savo veikaluose rašė Simonas Daukantas bei Motiejus Valančius.

Pasimėgavę gera raganų kompanija, patraukėme toliau pro Luokę, kur stovi medinė simpatiška Visų Šventųjų bažnyčia.

Biržuvėnų 1764 koplyčia

I Biržuvėnus užsukt nusprendėm improvizuodami. Ir esam dėl to labai patenkinti – mus pasitiko gražiai sutvarkyta aplinka, puikiai atnaujintas dvaras. Biržuvėnai – viena iš seniausių Žemaitijos gyvenviečių, kuri rašytiniuose šaltiniuose paminėta dar 1253 m. XVI a. Biržuvėnai buvo valsčiaus centras.
Šioje gyvenvietėje grafai Gorskiai turėjo dvarą, kurį juosė gražiai tvarkomas parkas. 1720 m. Augustas II Biržuvėnams oficialiai leido rengti turgus. 1909-1938 metais čia veikė kartono fabrikas (matomas fotografijoje). Dabar šiame fabrike yra įtaisyta hidroelektrinė.

Biržuvėnuose grafai Gorskiai turėjo dvarą, kurį juosė gražiai tvarkomas parkas. Šiame dvare buvo įrengta muziejinė ekspozicija, tačiau po baliavonių ir gaisro, ekspozicija perkelta į mokyklą, kur ir liko. Dabar dvaras atrestauruotas ir pritaikomas turizmui.

Beje, besibastant po Biržuvėnus sutikta moteriškė netikėtai pakvietė į muziejų. Biržuvėnų etnografinis muziejus įsitaisęs popieriaus fabriko inžinieriui skirto namo priestate, kuriame kurį tai laiką veikė mokykla.
Muziejus turtingas viskuom, tiek buitiniais etnografiniais daiktais, tiek grafų Gorskių istorine medžiaga, tiek diplomais karvei Kvietkei ir kumelei Audronei, tiek sovietine atributika ir garsiais tevisadšviečiasaulė šūkiais.
Moteriškaitė, kaip tikra muziejininkė viską parodė, viską papasakojo, skyrė savo laisvą laiką ir daug dėmesio. Va taip kartais maži atsitiktinumai papuošia pasaulį.

Netoli Biržuvėnų, miške yra legendomis apipinta „Laumės pėda“. Anot padavimų, čia trykštančių šaltinių vanduo yra stebuklingas – jis gali sugrąžinti jaunystę ir sveikatą. Kitos legendos sako, kad vakare vyriokams čia geriau nevaikščioti. Bet kadangi Alwyda visą laiką laikė už rankos, jaučiausi gan saugiai.

Šeštadienio kelionę baigėm Palangoje, kur nusipirkę maisto griuvom į lovą ir saldžiai miegodami perėjom į sekmadienį.
Sekmadienį oras buvo permainingas ir gan grėsmingas, bet nepamatyti jūros būtų buvus nuodėmė, tad net ir lietaus gavę pasimėgavome jūros ošimu.

Vėl mašinukas ir vėl keliaujame. Šį kartą link Platelių ir į šalia Platelių esančius Plokščius. Trumpam sustojome prie paties Platelių ežero.

Platelių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia

Ir paskutinis kelionės tikslas – Plokštinės miške esanti branduolinių raketų sovietinė bazė.
Šaltojo karo muziejus nenoriai įsileido, nes klientūrą sudarėme tik mudu, bet kai šiek tiek pasipiktinome, kad galėjo ir perspėt kai telefonu klausėm dėl lankymo laiko, gidė atsileido ir ekskursiją mums padarė.
Šaltojo karo muziejus veikia tik nuo šių metų sezono pradžios. Ir tai daro sėkmingai – vos nuo balandžio veikiantis muziejus sutraukė jau virš 21 tūkst lankytojų.
Šaltojo karo muziejus įsikūręs Plokštinės miške, buvusioje sovietinės armijos požeminėje termobranduolinių raketų paleidimo aikštelėje, pastatytoje 1962 m.
Plokščių kaime 1960 m. rugsėjo mėn. pradėta statyti pirmoji Sovietų šalyje požeminė raketinė bazė. Platelių ežero pakrantės, Plokštinės miškas labai tiko karinės bazės statybai: pakankamai didelis aukštis virš jūros lygio (beveik 160 m.), lengvi gruntai (smėlis), mažai gyventojų. Netoliese buvo keli vienkiemiai, kuriuose gyveno neturtingi žmonės. Jiems už nukeltas sodybas sumokėjo 4,5 tūkst. rublių.

Muziejus nedidukas, bet puikiai įrengtas ir paprastai, bet konceptualiai pateikiantis šaltojo karo istoriją. Ir nors iš bazės išvogta viskas, kas išvagiama, muziejus turi ką parodyti ir puikiai atspindi tuometinės istorijos nuotaikas.

Šalia požeminės bazės buvo ir mažas karinis miestelis, kuriame gyveno daugiausiai eiliniai kareivėliai. Dabar kariniame miestelyje yra Plokštinės ekologinio ugdymo centras

Apsilankyti verta. Ir ne kartą. Tad progai esant būtinai apsilankysime čionais dar kartą.
Štai taip ir baigę savo savaitgalinę išvyką, tradiciškai sustojome ant Muravos sankryžos Kaune :]

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.