Rome in Luxembourg route [nr 190]

By skrandis, 2012/10/28

Koncertas – gera priežastis vykti daugiau nei 2000 km pirmyn ir dar tiek pat atgal ir vėl pamatyti mielą Luxembourg’o šalį ir miestą. Bet šalia šios priežasties, dar begalė kitų ne mažiau rimtų – aplankyti brolį ir jo šeimyną, trumpam pabėgti nuo kasdienybės, atvykti į miestą, kuriame turbūt niekada jau nebesijausime svečiais, pasikultūrinti pamėgtose galerijose ir muziejuose, išgert belgiško alaus, suvalgyt Lux Lait jogurto ir..

Ir štai mes mieste, vaikštom, žiūrim ir stebim kas vyksta aplinkui. O Liuksemburgas mielas tuom, kad čia beveik visada yra vietos menui ir kultūrai. Ne visos skulptūros, esančios įvairiose miesto erdvėse yra vertos dėmesio ar kažkuo įspūdingos, bet tas požiūris į kultūros objektus žavi ir verčia nukelt kepurę prieš miesto vadovus ar meno kuratorius.
Ši kartą įvairiose atvirose erdvėse gavome progą pamatyti labai įdomius Javier Marin kūrinius. Šiek tiek atgrasius, šiek tiek “purvinus”, alternatyvius ir kartu labai vizualius ir išraiškingus. Tarsi sustingę dievai, pagauti vėjo, liūdnos sustingusios pabaigos, tarsi užstrigęs žodis lūpose ir įsivaizduojamai girdima aimana…

Kovotojai. Atkaklūs ir nesustabdomi. Pavargę, bet amžini. Tokia išraiškinga skulptūra tiktų bet kuriam partizaniniui karui, kovotojui, šaliai, kuri krito, bet vis tiek atsikėlė ir ėjo tolyn dėl savo vardo.


Makabriškas kūrinys – žmonių suskilusių istorijų ratas, skausmo, nevilties ir tuštumos kilpa.

Tuo tarpu mieste gražus ir jaukus ruduo.

Emile Hamilius aikštės požeminės perėjos sienos atiduotos grafiti menininkams – netrukus čia bus viskas griaunama ir perėjos nebeliks. Keistas šių menininkų polinkis taip lengvai atiduoti savo kūrybą vietoms, kurios bus griaunamos, naikinamos ar kaip kitaip išnykstančios… Sunku suprast, ar tai paskutinės išpažinties besiklausančio nuodėmklausio pozicija, ar beveik nekrofilijos mėgėjų pozicija?

Kaip ten bebūtų su jų polinkiais, kokybiškas grafiti visada tinka mirštančioms erdvėms…
Bevaikščiodami po Liuksemburgą užtikome naują galeriją, kuri įsitaisiusi pačiame miesto centre, šalia place d’Armes, pastate kuris vadinasis Cercle Cité. Paroda įspūdžio nepadarė, bet kaip pirmam kartui, užskaitysime.

Judame toliau.

Kaip gi neaplankius Neumunster kultūros centro, kuriame galima aplankyti tradiciškai atviras ir niekieno nesaugomas parodas. Čia veikė paroda “Artistes dels Casals Catalans del Benelux“.

Vaikų ir jaunimo menas liejasi laisvai tunelyje, vedančiame iki lifto (migruojančio tarp viršutinio ir apatinio Liuksemburgo). Kas 2-3 mėnesius keičiama ekspozicija visada džiugina smagiais darbais ir eksperimentais.

Ateina vakaras, laikas traukti į koncertą.

ROME koncertas klube “Kulturfabrik” atsipirko su kaupu. Tai tapo ne tik brangiausiu koncertu pagal išlaidas (kelionė, bilietai, kitos išlaidos), bet ir brangiausiu patyrimo prasme. Tokio solidaus skambesio, tokios garso kokybės, tokio grožio ir tokių jausmų senai yra tekę patirti koncerte. Nuo pat pirmo akordo iki pat pabaigos. Nuoširdus, labai gilus ir labai visoks kitoks gerai nuteikiantis koncertas. Sunku būtų patikėti, kad tai gali kada nors dar pasikartoti… Ypač žinant, kad net būdamas liuksemburgiečiu jis Liuksemburge koncertavo berods po 8 metų pertraukos…
Rome “Reversion” gyvai Kulturfabrik’e
Rome “The Beast Pain
Rome ” Like Lovers + The Spanish Drummer
Kartu su Andre Mergenthaler
O jei dar būtų Birulis su savo geltonu lagaminėliu ir prie šviesų pulto, tai būtų tobuliausias akustinis koncertas gyvenime.

****

Kita diena, tas pats Liuksemburgas :]

Pagal programą privalu aplankyti ir MUDAM. O joje, kaip ir dažnai pasitaiko, puikios parodos.
šį kartą kūriniai ir paroda “Atelier Luxembourg / The Venice Biennale projects 1988-2011” susijusi su Venecijos bienale ir joje dalyvavusiais Liuksemburgo menininkais
Venecijoje netikėtai ir smagiai apgaulingai 1995 įsikūręs Bert Theis paviljonas “Potemkin Lock

Simone Decker “Chewing in Venice 2” (1999) – aktualūs darbai iki šiol. Kaip spjaudė šlykštukai prieš dešimtis metų, taip ir toliau dergia aplinką tiek Venecijoje, tiek visur kitur…
Kartu ir smagus ir vizualiai žaismingas Simone Decker ” Prototype pour un espace infini

Vis dar veikiantis fantastiškas Su-Mei Tse (ir Jean-Lou Majerus) minčių ir žodžių fontanas “Many Spoken Words

Su-Mei Tse grojantys kelmai “Wood Songs”

Doris Drescher “Casa Mia”, 2001

Raphaël Zarka ir įdomus video darbas “Gibellina Vecchia“. Jame rodomas keistas, masyvus ir netikėtų gabaritų Alberto Burri kūrinys, skirtas Sicilijos miestui Gibellina. Šis miestas buvo sunaikintas žemės drebėjimo 1968 metais. 1980 metais A.Burri “atgaivino” miestuką savo metodais.

Kiti darbai…

Prie Venecijos bienalės liūto

Moritz Ney skulptūra ir ne tik

Gast Bouschet & Nadine Hilbert video darbas “Collision Zone“. Toks niūrus, depresyvus ir mistinis…

Antoine Prum “Mondo Veneziano, High Noon in the Sinking City” – sukurtas 2005 ir jau matytas MUDAM’e berods apie 2010 metus

ir galų gale patekome į įspūdingai kreivą pasaulį Martine Feipel ir Jean Bechameil projekte “Le Cercle Fermé“. Sunku susivokt ir orientuotis erdvėje, kai be jokių papildomų priemonių ant akių matai tokį išsibalansavusį pasaulį.

Štai ir visa didžiulė MUDAM apžvalginė paroda.
Štai ir visa mūsų trumpa kelionė šiame mielame mieste

 

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.