Belfast keliais ir šaligatviais [nr 194]
Salose teko būti tik kartą – su Alwyda lankėm Ievką ir Paulą, kurie gyveno Dubline. Šį kartą gavau progą pasinaudoti komandiruotės galimybėmis ir apsilankyti Šiaurės Airijos sostinėje Belfaste [2013.02.19-24]. Jame vyko kultūros teoretikų/praktikų susitikimas ir aš buvau stebėtojas, besiruošiantis padėti tokį pat susitikimą suorganizuoti Kaune. Kad seniūnai apsilankytų, kad politikai išgirstų, kad kultūra bendruomenes pasiektų…
Pamatyti daug Belfasto nepavyko, nes daug laiko suėdė tiesioginės pareigos. Visgi, vienur kitur pavyko nupėdint ir pasifotkint. Tad šiek tiek papasakoti vaizdais galiu.
Pirmiausiai miesto aikštėje susitikome su miesto (iš)ieškotojais- čia pripučiamame name turėjo vykti jau trečiasis tarptautinis kultūros planavimo menininkų, kultūrininkų ir tyrinėtojų susitikimas „City (Re)Searches“. Susitikime dalyvavo Vita Gelūnienė ir Ed Carrol, Ailbhe Murphy ir Ciaran Smyth, Fiona Woods, Susanne Bosch, Jeanne van Heeswijk, Mary Jane Jacob, Fernando Marquespenteado , Niall Crowley, Niall O’Baoill ir kt. Buvo bendraujama su Belfasto politikais, menininkais, kuratoriais, bendruomenių centrų vadovais, projekto „Pop-up“ lankytojais.
Kol palapinė siurbė orą, mus pavežiojo turistiniu autobusu po Belfasto miestą. Pamatėme Albert Memorial Clock – bokštuką Queens aikštėje, pastatytą 1869 metais. Bokštas pasiviręs metrą, tad kai kas nuo jo nuimta, kad nenukristų :]]
Belfasto uostas garsus pasauliniame kontekste – čia nuo 1845 pradėta statyti didžiulius laivus, o 1861 čia įsikūrė Harland and Wolff. Praėjus pusmečiui, 1912, čia pastatė garsujį Titaniką.
Ta proga, miestas vizginasi uodegą gausiai ir garsiai. Specialiai muziejų pastatė, specialius pasivaikščiojimo takus padarė. Kažkuom šis reklamavimasis iš nelaimingojo laivo man primena lietuvius – nukirto lietuviai vienam atėjūnui krikščioniui galvą ir ta proga gausiai švenčiam Lietuvos tūkstantmečio vardo minėjimus. Ir teisingai. Gi ne mus nukirto, ne mes paskendom :]
Titanic Belfast – Belfasto jūreivystės muziejus.
Bevažiuojant pasimatė Victoria square parduotuvės kupolas, nuo kurio galima nemokamai apžvelgti, kaip vėliau paaiškėjo, neypatingai įdomius miesto horizontus. Tarp kitko miesto centras labai gausiai nusėtas prekybos centrais. Tokios gausos tikrai nesitikėjau mieste, kurio dydis panašus į Kauno.
Nuo turistinio autobuso pamatyti kiti Belfasto vaizdai
Netrukus patraukėme į gyvenamuosius rajonus – “kareivines”, kuriose po 3-4 gero alaus bokalų aš tikrai pasiklysčiau…
Apleistų namų, pastatų Belfaste gausu. Per 35 metus miestas neteko daugiau nei trečdalio gyventojų. Dauguma jų išvyko į Dubliną, Londoną.
Belfastas, kaip miestas, neturi išskirtinių pastatų ar labai ypatingo senamiesčio, tačiau išsiskiria netikėtais ir labai specifiniais gatvės meno kūriniais.
Sienų tapyba Šiaurės Airijoje tapo išskirtiniais simboliais, vaizduojančiais regiono praeities-dabarties politinius ir religinius nesutarimus. O jų šiame krašte būta daug. Ir vis dar yra… tik kraujo praliejimas pristabdytas.
Besiblaškydami po Belfastą, pirmiausiai apžiūrėjome kilometro ilgio sieną, visą nutepliotą grafičiais ir įvairia temine tapyba.
Taikos siena. Dabar ji taip vadinama. O iki tol ji buvo siena tarp katalikų (kurie laiko save airiais) ir protestantų (kurie labiau linkę vadinti save britais). Tokia ji yra ir kituose Šiaurės Airijos miestuose (Derry, Portadown, kt).
Tokios sienos pastatytos etapais, kai kur kelių šimtų metrų ilgio, kai kur siekia ir 5 kilometrus. Aukštis nekuklus – 7,6 m. Dažnai su vartais, kuriuos prižiūri policija. Pirmoji siena pastatyta 1969, prasiveržus Šiaurės Airijos riaušėms, kurias jie vadina paprastai “The Troubles”. Galvota, kad pastatys laikinai, šešiems mėnesiams… Nuo 1990, kai tokių sienų tebuvo 18, dabar jų yra 48 ir ilgis (bendras visoje šalyje) siekia 34 km. Turbūt reiktų pasidžiaugti, bet pastaraisiais metais šios sienos veikia labiau kaip turistinis objektas, o ne kaip saugumo elementas…
Be tapybos ant Taikos sienos, ypatinga tapyba matoma ir ant gyvenamųjų namų sienų. Mes apžiūrėjome Shankill kaimynystėje easančias sienų tapybas, pasižyminčias politinėmis, religinėmis, istorinėmis temomis, su patriotiškais šūkiais ir aiškia propaganda. Nuo 1970 iki šiol tokių “kūrybos darbų” esti virš 2000 (visoje Šiaurės Airijoje).
Kai kur dėmesys skiriamas vietos politiniui veikėjui, kovos aukai, religiniam vadui, kai kur pasauliniui politiniam konfliktui. Važiuojant pro šalį, vaikščiojant, stebint tapybą ant sienų, apima nuotaika, lyg stebėtum į praeitį, kuri kaip Berlyno siena tapo turistiniais žaisliukais… Nieko panašaus. Įtampa tvyro ore ir tą pajusti ne taip jau sunku. Mačiau demonstraciją, kuri yra kontr-demonstracija vykusiai prieš mėnesį (jos metu sudegino Britanijos vėliavą), o jos metu vienas jaunuolis man puolė aršiai kažką airiškai aiškinti. Pasirodo, kad neįtiko mano žaliai-baltas Žalgirio šalikas, kuris jam priminė priešų Celtics. Suvoki, kad patekti į “Troubles” čia galima labai greitai ir turbūt skausmingai…
Pirmą dieną apsilankėme Shankill Spectrum Centre – kultūros centre. Jame yra muziejukas, kavinė, didžiulės ir mažos salės, įrašams daryti skirta patalpa, šokių repeticijoms ir kitiems kultūros poreikiams pritaikytos erdvės.
Po Shankill rajono, patekome į kitą kultūros centrą, įsitaisiusį buvusioje bažnyčioje – Culturlann Mcadam Ofiach. Centre skiriama daug dėmesio airių kalbai, parodoms, susitikimams, bendruomenėms. Čia dar veikia kavinė, biblioteka, dirbtuvės, parodinė salė…
Trečias aplankytas kultūros ir bendruomenių centras – 130 metų pastate įsitaisęs Crescent Arts Centre. Koncertinė erdvė, parodinės patalpos, kavinė, kurioje telpa tiek pensikai, tiek jaunimėlis, įvairios kitos patalpos tikram kultūriniam gyvenimui….
Netrukus grįžome į “pop-up’ą”, kur tarptautinio kultūros planavimo susitikimo „City (Re)Searches“ nariai ėmė ruoštis rytojaus darbams ir tarpdisciplininė kultūros ir meno galimybių studijos, siekianti sudaryti tinkamas sąlygas paprastiems žmonėms realizuoti teises į kultūrinį gyvenimą, rengimui.
Kita diena prasidėjo palapinėje, kur kultūros praktikai, menininkai ir kultūros politikai ėmėsi proceso su “pop-up” svečiais.
Šnekų buvo labai daug, tad šiek tiek galvai pravėdinti išėjau patyrinėti miesto.
Šnekorius (Speaker) prie Muitų namų.
Keramikinė Didžioji Žuvis, sudaryta iš plytelių, ant kurių atspausdinta Belfasto istorija (nuotraukos, laikraščių iškarpos, dokumentai ir pan). Autorius John Kindness.
Nuo Victorie Square apžvalgos kupolo, kur nemokamai galima apžvelgt miesto stogus. Neypatingai žavus tas vaizdas – miestas išmuštas daugiaaukščiais, netolygus, toks neskanus.
Tiesiog Belfast
Viena mieliausių gatvelių su tikrais pub’ais ir mielais restoranėliais.
MAC (Metropolitan Arts Centre) parodinė erdvė, kurioje apžiūrėjau Andy Warhol parodėlę. Pastatas keistokas, ekspozicinės erdvės tokios keistai išdėstytos. Bet paroda lankytojams nemokamai, tad dovanotam arkliui į dantis nežiūrėsiu :]
Mielieji siaurieji praėjimai tarp Ann ir Waring gatvių. Jų ten ne vienas. Bet labai švarūs, simpatiški, balti ir nenumyžti.
1906 metais atidaryta Rotušė.
Tuo tarpu “pop-up” toliau virė diskusijos.
Esant laisvam laikui ir pabėgęs nuo “miesto tyrinėtojų” nuėjau į jau nužiūrėtąjį MAC (Metropolitan Arts Centre).
Belfasto Katedros kvartale įsitaisęs centras priima parodas, performansus, eksperimentinius menus ir visokius kitokius įvykius. Čia yra du teatrai su 350/120 vietų, viena perklausų erdvė, šokio studija, trys dirbtuvėms skirti kambariai, 4 rezidencijoms suteiktos patalpos, viena rezidencija su studija kūrybai ir vienas ilgalaikis kūrybos darbas.
Daugiau nei 30 metų kūrybos ir nė karto Šiaurės Airijoje – tokie santykiai tarp dAndy Warhol ir Šiaurės Airijos. Tad suprantama, kad šiai parodai skirta daug dėmesio ne tik iš airių pusės, kurie aplink šią parodą pridėliojo ir daug kitų renginukų, bet ir iš mano pusės. Apsilankyti ir pamatyti buvo būtina.
Paroda, vertinant erdvėmis – nedidukė. Vos trys ekspozicinės erdvės. Tačiau tiems, kas mėgsta Warholą – ir to gana :]
Vaikų bandymas pakartoti A.Warholo kūrybą :]
5 metų mergaitė “atkartojo” Marilyn Monroe :]]
Judame toliau – patenku į rajoną, kur prasidėjo Belfasto dujų eros pradžia. Dabar čia įrengti biurai, viešbučiai ir įvairūs maži versliukai.
St. George turgus
Belfast katedra
Ir štai dar viena diena baigėsi. Baigėsi kaip visada – pokalbiais prie taurių ir bokalų.
Kitos dienos ryte “pop-up” buvo pripildytas jaunimu. Čia grojo, piešė, bendravo ir visai draugavo su kultūra.
O aš ir vėl į miestą, kuris savaitgalį pilnas šopinimui nusiteikusių žmonių, kuriuos tai vienur, tai kitur smagina muzikontai, cirkininkai. Keista, kai dėl tų pirkimo manijai atsidavusių žmonių stengiasi prisitaikyti rockeriai, bliuzmenai ar menininkai…
Mano smagumui, teko pamatyti ir demonstraciją, kurioje buvo palaikoma britų vėliava. Prieš mėnesį buvo kita – joje britų vėliavą sudegino.
Tuo tarpu William street south pašonėje vyksta normalus gyvenimas – gatvėje esanti moteris dalino kreideles ir siūlė piešti ant grindinio. Smagu buvo matyti, kad mūsuose jaunieji menininkai kuria tokiomis pat aktualiomis temomis, kaip ir Vakaruose :]
O tuo metu “pop-up’e” toliau liejosi kultūra – poeziją skaitė visi norintys ir užsiregistravę iš anksto.
Na o man jau laikas buvo vyniotis meškeres. Laukė vakarinis pasivaikščiojimas ir grįžimas namo į darbus.
Štai taip kukliai, bet gan įdomiai prabuvau Belfaste ne pilną savaitę. Sutikau daug žmonių, išgirdau daug kultūrinių teorijų, apžiūrėjau daug unikalių airiškų istorijų. Paskutinį vakarą praėjau su fotoaparatu dar kartą. Miestas tuščias, pubai ramūs, miestas mieguistas. Neypatingas, neišskirtinis, bet pažinti buvo malonu.
What do you think?