NeLKL keliais 2013 [nr 195] – Valgyt nenorit?
Tradicijos ir sava chebra yra gerai. Tad kvietimas trečią kartą (“Savų” komandai – antrą kartą) dalyvauti neLKL turnyre buvo priimtas su entuziazmu. Ypač prisiminus praėjusių metų nuotykius, čempionišką žaidimą ir gerą nuotaiką. Tad tik gavę oficialų kvietimą, ėmėmes veiksmų – apmąstėm kelionės eigą, apsvarstėm komandos sudėtį, nusipirkom bilietus ir laukėm pavasario. Juk reikia Kovo 11-ą švęsti šventiškai!
Be abejo, ne viskas sekėsi taip, kaip norėjom. Atkrito keletas Savų žaidėjų, teko praleisti Žalgirio-Real rungtynes, oras buvo ne toks, kokio tikėjomės. Bet…
Bet viskas iš eilės: skrydis į Hahn-Frankfurt vyko su persėdimu. To mes neplanavom, nes pirkom tiesioginį skrydį. Bet neplanuotas, netikėtas persėdimas daug laiko nesugaišino – netekom tik valandos. O ir persėdimas vyko neskausmingai – Kauno oro uoste reikėjo iš vieno lėktuvo persėsti į kitą. Džiugu buvo, kad tai buvo pirmasis Ryanair skrydis tą dieną ir kad perone stovėjo kitas dar neišskridęs lėktuvas, tad persėdimo metu paėjom vos 100 metrų žingsnių ir praradom minėtą vos vieną valandą.
Hahne prigriebėm Mercedes autobusiuką, susitalpinome visi į vieną (nors užsakę buvome dvi mašinas) transporto priemonę ir skubiai patraukėm lauk iš Vokietijos.
Taikinys nr. 1 – Groufthal.
Prancūzijoje, netoli Vogėzų kalnų esti Groufthal, kuris garsus paukštukų karietaičių lizdais. Tiesą sakant, tai įtaisyti namai uolose, lygiai taip pat, kaip tai mėgsta minėti paukštukai.
Slėnyje įsitaisęs Groufthal. Mažiukas miestukas, bet su keliom bažnyčiom. Namukai šiuo metu uždaryti (turistinis sezonas dar tik išsijudina), bet vėdinami, todėl pamatyti kas yra viduj buvo galima.
Pailsėję pirmoje stotelėje, įkvėpę šilto prancūziško oro (+14), patraukėme į pagrindinį mūsų taikinį – Alzaso kraštą ir Vogėzų kalnus. Būtent Vogėzų kalnuose ir radom traukos objektą Nr. 2 – vienuolyną Saint-Odile.
Saint Odile, taip pat žinoma kaip Odilia ir Ottilia, gyvenusi 662 – 720 metais, yra šventoji, garbinama Romos katalikų bažnyčios, nors pagal dabartinę liturginį kalendorių jos diena (gruodžio 13 d.) nėra oficialiai minima. Čia ji yra tapusi Alzaso globėja.
Jos garbei pavadintas vienuolynas šiuo metu nėra tik vienuolynas. Čia ir viešbutis (kur naktis dviem kainuoja 60 eurų, ir restoranas, ir atviri maldos namai, ir puikus turistinis traukos taškas, nuo kurio atsiveria erdvūs vaizdai link Vokietijos-Šveicarijos sienos ir Alpių sniegynų…
Nusileidusi nuo kalnų, sava chebra patraukė į Nr. 3 – miestuką pavadinimu Bergheim.
Bergheim pasitiko miesto vartais ir bokštu. Miestas kiek apleistas, tuščias, bet tradiciškai alzasietiškai jaukus , mielas ir vyninis. Rasti šiek tiek vynelio šiame regione tikrai nesukelia problemų. Sunkumas išsirinkti kiemelį ar parduotuvę, iš kurios pirkti šį gėrį.
Miestą juosia gynybinė siena
Bevaikščiojant užklupo vakaras. Atėjo laikas nusitrenkti iki labai mielo Ribeauville’io, kuriame turėjome užsakytą nakvynę.
Ribeauville (Nr. 4) miestukas matytas jau ne kartą, bet tokio tuščio ir ramaus – nė karto. Sutikti nepažįstomą žmogų buvo neįmanoma, kavinės atrodė veikiančios vos keletas ir juose veiksmo buvo mažoka. Susiradę viešbutį, pavalgę, patraukėme paslampinėti po vakarinį miestuką.
Supratę, kad ryte norėsis paslampinėti dar kartą (juolab kad miestuke radome liūtą…), ramiai pargrįžome į viešbutį mauktelt vynelio.
Ryte Ribeauville’yje žmonių matėsi ne ką gausiau nei naktį. Jų atsirado tik apie 11 val, kada mes jau išvykome iš miestelio iki kito šio regiono miestelio.
Pakeliui Nr 5 (miestelio Kayserberg) sustojome iš tolo pasigrožėti grįžusiais gandrais. Gandras, kaip žinia, Elzaso simbolis. Ir jų čia rasti galima išties daug. Šiuo konkrečiu atveju jų čia daug dėl kitų priežasčių – tarp Ribeauville ir Riquevihr yra Gandrų parkas, kur jie niekur toli neskrenda ir visus metus gyvena vienoje vietoje. Parke gyvena ne tik gandrai, kurių čia susirenka iki 200, bet ir antys, ūdros ir švilpikai. Bet apie tai bus plačiau Pauksht svetainėje.
Vyno kelias Elzaso regione.
Kayserberg – dar vienas iki šiol nematytas miestukas. Išskirtinis tuo, kad turi ypatingą bažnyčią su fantastišku altoriumi, ir upę, perskiriančią miestuką į dvi dalis.
Pasidėję pliusiuką ant žemėlapio, labai teigiamai įvertinę Kayserberg, patraukėme link Nr.6
Equisheim – vienas mieliausių miestų šiame regione. Ypač dėl to, kad miestas yra apskritos formos ir miesto gatvių struktūrą sudaro du ratai, bei susikryžiuojančios gatvelės. Ir čia ypatingai apstebimas fachverkinių namų kreivumas.
Judame į debesis, kur turime tikslą Nr. 7 – Grand Ballon, 1423.7 metrų aukštyje esantis taškas. Deja, jo pasiekti nepavyko. Kalnų prižiūrėtojams atrodė, kad keliukas nesaugus ir ledai bei sniegas netinkamas tokiems bepročiams kaip mes. Tad pasiekę apie 1200 metrų aukščio vietovę ir 3 laipsnių temperatūrą, grožėjomės debesų glostomais kalnais ir atidengiamais horizontais.
Tarp kitko, jei kas manot, kad prancūzai nemoka gaminti alaus, atvykite į Elzasą arba Bretanę/Normandiją ir patys pamatysite, kaip skaniai ir maloniai galima pakeisti savo nuomonę :]
Kelias pasisuka link Liuksemburgo, kur pakeliui pagaunamas Nr. 8 – Metz.
Metzas yra Lorraine regiono sostinė, skaičiuojanti istoriją jau 3000 metų. Gražus, gelsvo smiltainio, viduramžiškas miestas, su seniausia Prancūzijoje bažnyčia – bazilika Saint-Pierre-aux-Nonnains, su ypatinga Metzo Saint-Stephen katedra ir pan ir tt. Deja, oras buvo vėsokas, drėgnas, o chebra šiek tiek pavargusi. Tad didžiulio noro bastytis ir blaškytis nebuvo. Pasidairėm, pasivaikščiojom ir patraukėm Liuksemburgan.
Nr. 9 – Liuksemburgas
Čia mūsų laukė malonus oras, jaukus miestukas, pradedantys žydėti kro(k)sai, šeštadieninis turgelis ir rimtas išbandymas krepšinio aikštelėje.
Savų komanda [Skrandis, Alwyda, Rasa, Mindaugas, Mantautas (vežimėlyje), Baubas, Skomantas ir Pijus ] ramiai pavaikščiojo po miestą, pasidžiaugė vaizdais, aplankė turgelį ir dar šiek tiek pasibastę po miestą, nuvyko į salę, kur vyko tradicinis šeštasis Nepriklausomų lietuvių krepšinio lygos turnyras.
Sporte, turbūt kaip ir visame kitame, viskas prasideda nuo misijos, tikslų ir uždavinių. Ir tai geriausiai atskleidžia šūkis. Apie tai pradėjome mąstyt vos įsėdę į lėktuvą, kuris turėjo skraidint mus į Hahn. Diskusija buvo karšta, sunki, varginanti ir išsekinanti.
Mindaugui sunkiai atsidusus, iš jo išsprūdo netikėtai puikiai mūsų tikslus apibrėžianti frazė – “Valgyt nenorit?”
Taip, buvo būtent taip. Išalkę pergalių, nuotykių ir garbingos kovos. Ką gi, sudėjom rankas ir šūktelėjome garsiai “Valgyt nenorit?”
VI-asis NeLKL organizuojamas Svajkos, Remigos ir Egidijaus, Liuksemburge gyvenančių ir “Baltų” komandoje žaidžiančių lietuvių. Turnyras skirtas Kovo 11-ai paminėti. Šiemet pirmą kartą turnyre dalyvavo 6 komandos. Vietinių lietuvių komanda “Baltai“, vietinių užsieniečių komanda “Eurobasket”, vietinių liuksemburgonų dvi komandos “Racing I” ir “Racing II“, svečiai iš Vilniaus “A komanda” ir mes “Savi”.
Prieš išvykstant netekom pernai metais čempionišką vardą pelniusius Klimo ir Sparno. Niekaip su komanda neišvyksta Tadas, Andrelis ir Marijus. Na bet tikėkimės, turnyras dar tęs tradicijas ir organizatoriai mus prisimins ir mes pagaliau sudalyvausime pilna sudėtimi :] Šį kartą komandą sudarė savi Mindė, Skomis, Baubas, Pijus ir aš, ir kaip kauniečiai kauniečiams savi – Šarkauskų Rimvydas ir jo bičiulis Marius.
Pirmas rungtynes sužaidėm su “Racing I”. Pradžia buvo lėta ir sunki, bet į antrą mačo pusę perlaužėm juos ir pergalę pasiekėm be problemų.
Susitikimas su “Baltais” buvo sudėtingesnis. Jau trečius metus žaidžiantys vienoje komandoje ir šiemet bandantys išlipti į II divizioną, “Baltai” ryškiai susižaidė ir pajautė savo žaidimą. Po dramatiškos kovos laimėjome ir patekome į finalą. Iš kito pogrupio į finalą pateko pernai metų mūsų varžovas finale “A komanda”.
Įtampa, sklindanti nuo vilniečių komandos, jautėsi visą turnyrą. Matėsi susikaupimas, ryžtas atsigriebti už praėjusius metus, kai po sunkios ir aštrios kovos mes juos šiaip ne taip įveikėm.
Kova buvo arši, sunki. Tačiau kirsti ir kapoti vilniečiams neleidę profesionalūs teisėjai sukontroliavo žaidimą ir leido daryti tai, ką mes susitelkę mokam daryti gan gerai – žaisti komandinį krepšinį. Vilniečiai neatlaikė savo pačių susikurtos įtampos ir finale po geros kovos krito antrą kartą nuo mūsų.
Čempioniškas “Valgyt nenorit?” užkariavus abi aikštelės puses. Savi čempionai – Mindė, Skomis, Baubas, Pijus, Skrandis, Rimvydas ir Marius.
Prizai, fotkinimasis, alus, pokalbiai ir malonus nuovargis. Palikti aikštelę laimint pirmą vietą – visada malonu. Tačiau atėjo laikas ir kitai šūkio “Valgyt nenorit?” interpretacijai – išvyka į meksikietišką restoraną Chi Chi ir tradicinių fajita’ų įveikimas…
Sekmadienis. Staiga paaiškėjo nemalonus dalykas – mažasis mūsų komandos narys Mantautas apsirgo. Tad kol ligoninėje liuksemburgonų gydytojai “skubėjo” aptarnauti Mantautą, atsirado keletas papildomų valandų Liuksemburgui.
Nuotykių toli ieškot nereikėjo :]
Vieniems nuėjus garsiųjų skaniųjų kebabų, mudu patraukėme į galeriją Casino. Joje veikė keletas parodų. Pirmame aukšte – Marco Godinho – Invisible More Visible More Invisible
Antrame aukšte – Andrea van der Straeten [as if]
Daug pasakoti nėra ką. Vieni darbai padarė įspūdį, kiti – ne. Užeiti buvo verta, bet antrą kartą eiti nebesistengtume.
Po Casino parodos patraukėme susitikimo vietą, nes Mantautas, Skomis ir Rasa išsilaisvino iš medicininės biurokratijos.
Atsisveikinę su Liuksemburgo šeimininkais patraukėme į Belgiją.
Tam tikrais momentais mūsų keleivinis autobusiukas tapdavo krovininiu :] Belgijos kelias link Briuselio nuobodus ir… vis labiau šaltas.
Nr. 10 – Alwydos svajonė – Waterloo mūšio vietos piliakalnis ir liūtas. Deja, atvažiavome šiek tiek per vėlai, ir pro duris moteriškė nebeįleido. Bet lietuviams tai ne kliūtis :]
Dar šiek tiek kilometrų ir pasiekėme fainą, gražų ir labai gyvybingą Tournai. Gaila, kad šiam miestukui nebuvo laiko tiek, kiek jis vertas, bet tai, ką pamatėme, privers mus grįžti čionais dar kartą. Kada nors…
Iš pradžių miestas neatrodė labai gyvybingas. Stengėmės neįlipti į šunų šūdus (kurių pasirodė gan daug), lėtai ir ramiai dairėmės, kol nepastebėjome superman’iškai apsirengusio žmogeliuko su skiautere ir kol nepatekom į pagrindinę miesto aikštę…
Joje prie kiekvieno baro (ir pačiame bare) buvo daugybė visaip persirengusių žmonių. Vieni buvo muškietininkai, kiti – meškiukai, treti – vienuolės. Visi smaginosi, baliavojo, kaip vėliau bare paaiškėjo pagal barmeną, švęsdami belgiškas užgavėnes. Tik, kaip supratome, jos Tournai miestelyje švenčiamos atskirai nuo valstybės, būtent minėtą ir mūsų aplankytą sekmadienį.
Karnavalinė Christine de Lalaing (Princesse d’Espinoy)
UNESCO’inė katedra išties įspūdinga. XII amžius, gotikinė, romaninė, prancūziškai įtakota ir labai didžiulė. Gaila, kad buvo jau uždaryta, nes viduj esti ne ką mažiau grožio nei išorėje (XIV amžiaus gobelenas, įspūdingas skaičius skulptūrų ir visokio kitokio grožio)
Keista pasirodė tai, kad visa katedra buvo tamsoje. Gal laikinai, nes lempos matėsi, tačiau neveikė…
Susirinkę šmutkes patraukėme link nakvynės miesto – Briugės.
Nr 11 – Briugė mus pasitiko vėsi ir tuščia. Nuo to buvo tik smagiau. Gatvėse sutiktas vos vienas kitas praeivis, keletas dviratininkų. Beliko įsivaizduoti, kur šiuo metu blaškosi nerimastingas Colin Farrell ar intelektualusis Brendan Gleeson. Netrukus radom pustuštį barą, kuriame siūlo “tik” 100 skirtingų alaus rūšių. Teko pasitenkinti tokia nykuma… :]
Rytas Briugėje, Briugėje, Briugėje, Briugėje ir Briugėje. Oras šaltas, skrandžiai tušti, bet nusiteikimas tinkamas.
Pavalgę kavinėje ir pasivaikščioję gatvelėmis, sėdome į turistinę valtikę ir apie valandą pasiblaškėm po šalto vandens kanalus. Verta buvo, nes ir gidas smagiai plepėjo, ir vaizdai atsiveria visai kitu kampu.
Jei tikint valties kapitonu, čia ant Gruuthuse muziejaus sienos su mažiausiais Europoje gotikiniais langiukais.
Seniausias tiltas, vardu Augustijnenberg, pastatytas 1391.
Mudu nepasikuklinom užkopti ir ant aukščiausio Briugės bokšto. Vėjas buvo pasiutiškai šaltas ir stiprus, tad mėgautis vaizdais ypatingai neleido. Visgi be tolių buvo ir kitas privalumas – nusileidus žemyn į miestą pajutome, kad nėra taip jau šalta, kaip kad gali būti :]
Dėmesio dviračiams šiuose kraštuose tikrai netrūksta.
Beguinage. Sparčiai besikeičiančiame pasaulyje XIII amžiuje, kai aplink buvo stiprus turto ir šlovės kultas, kai kurie dvasininkai ėmė trauktis užribin ir kurti materialaus gerbūvio atsisakančius judėjimus. Ypač aktyviai dalyvavo skurdesni ir moterys. Vietinė valdžia persekiojo šiuos dvasinius lyderius, bet galų gale ėmė toleruoti su sąlyga, kad jie bus atskirti t.y. gyvens vadinamuosiuose uždarose Beguinage. Taip tapo lengva ir juos stebėti, ir kontroliuoti. Šiuo metu čia benediktinių moterų vienuolynas, veikiantis nuo 1937 m.
Kągi, atėjo laikas traukti link Vokietijos.
Pakeliui nr 12 – Breendonk fortas.
Maniau, kad bus ne tik aukų muziejus, bet ir kaip fortifikacijos muziejus… Tačiau didžiausias dėmesys visgi skirtas čia buvusiai nacių koncentracijos stovyklai. Muziejus puikiai sudėliotas, tikrai išraiškingas, bet ir erzinantis (dėl perdėto verkšlenimo audiogiduose). Na, suprantama, bet…
Na ir pabaigai patraukėme link Mechelen. Nr 13 – Mechelen, tarp Briuselio ir Antverpeno esantis, olandiškai kalbantis miestukas. Čia radome įspūdingą ir tipinę šiam regionui katedrą St. Rumbold Cathedral, miesto turgaus aikštę. Miestukas mielas, nors dėmesį kausto turbūt tik pagrindinė aikštė ir vos keletas kitur esančių objektų.
Gaila tik, kad šaltis ėmė visus varginti, Mantauto sveikata sunkiai norėjo taisytis, o ir kelio iki paskutinės nakvynės dar buvo likę nemažai. Tad užsipirkę garsiųjų belgiškų bulvyčių [tiesą sakant niekuom neypatingų], sėdome į savo autobusiuką ir pajudėjome link Vokietijos.
Tradiciškai prie Briuselio patekom į kamščius, kurie tęsėsi net ten, kur, rodos, priežasties jiems nėra. Be to, pastrigo/užšalo automobilio lango skystis, vaizdas tapo sunkiai matomas, visi aptilo ir sulindo į savo mintis. Ir tik artėjant prie Triero ėmė gelbėti radijo stotis, kurioje grojo tikruosius vokiškus šlagerius. A-jajai-jajai… :]
Viešbutis buvo draugiškas, papilstė alelio, suteikė ramybės ir minkštas lovas. Po sočių pusryčių patraukėme iki Hahn, kur laukė skrydis į namus ir darbus…
What do you think?