Žvėrinčiaus takais [nr 204]
Kaip visada, nusprendžiam kažkur judėti tuo metu, kai dauguma jau pragyvenę pusę dienos. Apie 15 val pasiekiame Birštoną. Kadangi užmiršau prigriebti Lietuvos atlasą, bandau iš atmintės rasti vietą, kur turėtų būti Žvėrinčiaus pasivaikščiojimo tako pradžia. Ir randu. Pušyno gatvė, šalia Nemuno.
Čia vyksta žvejų turnyras. Kai kam grobį pagaut sekasi, kai kam – nelabai.
Mes irgi išsitraukiame savo “meškeres” (aš – fotoaparatą, Alwyda – žiūronus). Ir pirmu užmetimu pagauname žavią Geltonąją Startą t.y. Startį.
Pasivaikščiojimo takas turbūt seniausias, kurį mums teko įveikti – jis įrengtas jau 1968 metais.
Takas gausiai papuoštas inkilais, kurie gausiai ir neįkyriai papuošti įvairiais ornmentais.
Pusę kelio takas asfaltuotas ir masiškai naudojamas dviratininkų, kurie čia pralėkdavo ir šeimomis, ir šutvėmis, ir pavieniui.
Takas pasižymi keistomis pušimis, kurių kamienai tarsi kas metrą smuktelėję. Nežinia, ar čia gamtos išdaiga (pušies susigiminiavimas su musmire), ar žmogaus bandymai, bet pušys keistos ir išsiskiriančios iš masės. Pasirodo paprastoji pušis nėra labai jau paprasta – jos gali būti gūbriuotosios (daugiausiai), plokštelinės (trečdalis), egliažievės (dešimtadalis) ir apykaklinės (pavienės).
Be aviečių buvo galima pasiragauti mėlynių ir žemuogių. Vienu metu radom [savo kuprinėse] ir po obuolį :]
Bukutis, Miškinio Lipučio kaimynas
Lietuvos sąjūdžiui 20 metų. Ta proga Žvėrinčiaus miške, šalia legendinio kritusio ąžuolo, pasodinta maža ąžuolų giraitė.
Nebenorėdami grįžti tuo pačiu taku (Lietuvoje neįprasta daryti pasivaikščiojimo takų ratais), pasukome link Nemuno, kur kelias susidarė žvejų automobilių dėka.
Dar šiek tiek pasivaikščiojome Birštono krantine. Tvarkinga, ramu, jauku. Džiugu, kad turime dar vieną jaukiai besitvarkantį miestelį.
What do you think?