Keliai aplink Palangą [nr 210]
Nuvykome ne ten, kur planavome. Pirmasis planas atsidurti ant Juodkrantės krantų sugriuvo, nes nakvynės plotas liko be vandens, o be vandens, tai ir be švaros, tai ir be maisto gaminimo, rytinės kavos, tai ir be unitazo ir kitų žemiškų poreikių. Žodž, nieko gero. Bet čia mus išgelbėjo broliuko uošviai ir broliuko šeima, suteikusi galimybę atsidurti prie išnorėtusios jūros, tik šiek tiek kitoj vietoj nei planavom. O tai nėra blogai, tiesiog kitaip.
Kelias dienas jūra ir saulė buvo draugiška, tad lengvomis pastangomis savo kūnus pabandėm atitolint nuo būsenos “avižinis šūdas”. Tikslas greitai buvo ‘pasisiektas’. Tad orui šiek tiek apsidebesavus sėdom ant dviratukų ir patraukėm link Karklės.
Šalia Plazės ežero sustojome pasidairyti į paukštukus. Šiais metais VLKK pajūryje telkšančiam ežerėliui sugrąžino Plocio pavadinimą. Ežerėlio vardas Plazė greičiausiai perimta iš žemėlapių vokiečių kalba. Pats vietovardis baltiškos kilmės, tik iškreiptas vokiečių kalbos rašybos.
Plazės ežere ir Pajūrio regioninio parko pievose gausu įvairiausių paukščių. Čia ypač verta atvykti rudenį, kai norisi pamatyti migruojančių paukščių poilsį šioje didžiulėje baloje. Matėme kormoranus, rudagalvį kirą, gulbes ir visokius kitokius skraidančius objektus.
Pavažiavę dviračiais iki Kukuliškių, nusprendėme pasivaikščioti ekologiniu pažintiniu taku „Litorina“.
Takas driekiasi pajūriu. Žingsniuojant šiuo taku, Baltijos krantas tarp medžių šmėžuoja iš 15 m aukščio. Prieš maždaug 7500 metų čia tyvuliavo Litorinos jūra, kurios vandens lygis buvęs gerokai aukštesnis už dabartinės Baltijos. Todėl skyrėsi ir kranto linijos aukštis.
Bukmedis – neįprastas medis Lietuvoje. Manoma, kad netipišką mišką, pasižymintį augalų įvairove, dekoratyviniais medžiais kadaise iš Rytų ir Vidurio Europos atvežė ir pasodino čia gyvenęs dvarininkas olandas.
Čia auga ir daugiau mūsų kraštui nebūdingų medžių – bukai, kėniai, maumedžiai, platanalapiai klevai.
Kur kiškialapiai ten ir kiškiai :]
Pažintinis takas “Litorina” baigiasi prie Olando kepurės.
Atėjo nauja diena, o su nauja diena atėjo ir lietaus debesys. Ta proga nusprendėme aplankyti Kretingą. Pirmiausiai užėjome į TIC’ą, kur mums pasiūlė lankstinukų ir išvardino įdomiausius lankytinus objektus. Vienas jų – Kretingos banko pastatas, architektas Mykolas Songaila, 1938 m. Šis architektas ir Kaune yra palikęs įspūdingų darbų – pagal M. Dubeneckio projektus Kaune rekonstravo Valstybės teatrą, pastatė „Ragučio“ gyvenamąjį namą, Lietuvos banko rūmus (su Arnu Funku, Feliksu Vizbaru), VDU Fizikos – chemijos fakultetą.
Paminklas Jurgiui Pabrėžai, kunigui, pranciškonui, gydytojui, botanikui, pirmajam Lietuvos floros tyrinėtojui, vienam iškiliausių XIX a. švietėjų.
Ypatingai aukšta ir graži Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia stovi Kretingoje. Turi gotikos ir renesanso bruožų. Tai yra seniausia išlikusi bažnyčia Žemaitijoje, pastatyta 1617 m. Nepakartojamos bažnyčios centrinės ir zakristijos durys puoštos drožiniais ir fundatorių herbais.
Verta dėmesio ir sakykla su skulptūromis.
Pranciškonų vienuolynas. 1989 m. į Kretingą sugrįžo pranciškonų vienuoliai, ir lapkričio 19 d. jie aukojo pirmąsias Šv. Mišias.
Grafų Tiškevičių neogotikinė koplyčia naujosiose kapinėse, pastatyta 1893 m., manoma, architektas Karlas Eduardas Strandmanas
XVIII a. antros pusės – XX a. pradžios Kretingos dvaro sodyboje išliko rūmai su oranžerija (XIX a. vidurys, nuo 1992 m. Kretingos muziejus) ir parkas. Šalia – buvusio vienuolyno vandens malūnas, 1822 m
Mitologinis laikrodis Kretingos dvaro parke.
Senosios Kretingos kapinės
Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčia – evangelikų liuteronų bažnyčia Kretingos rajone, Kretingos mieste. Manoma kad Kretingoje liuteronų bažnyčia galėjusi stovėti XVI a., bet kontrrefomacijos metu sunaikinta. 1802 m. Kretingos liuteronų parapija gavo caro leidimą statyti bažnyčią ir nemokėti mokesčių katalikų vienuolynui. 1808 m. bažnyčia įkurta gyvenamajame name. Vėliau pamaldos buvo laikomos vis skirtingose vietose, kol 1850 m. parapija įsikūrė mūriniame name, pristatė varpinę. 1889 m. pastatą nusiaubė gaisras. 1897 m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia.
Judame iki Dmitravos dvaro sodybos. Šalia – 1937–1940 m. ir 1941–1944 m. kaime veikė Kauno kalėjimo filialas – priverčiamojo darbo stovykla, kurioje buvo kalinami tuometinei valdžiai nelojalūs žmonės, komunistai, kriminaliniai nusikaltėliai. Jie rinkdavo iš akmeningų apylinkių akmenis, gabeno juos į buvusiame kumetyne atidarytą akmenskaldę. Skaldė juos keturkampiais gabalais. Greta Dimitravo nutiestu geležinkeliu akmenys buvo išgabenami, jais grįsti prieškario Lietuvos keliai ir gatvės.
Stovykloje kalėjo: voldemarininkų pučo dalyviai, kalbininkas Jurgis Lebedys, būsimieji LTSR valstybiniai veikėjai: Justas Paleckis, Vladas Niunka, Motiejus Šumauskas, Karolis Didžiulis, Icikas Meskupas, TSRS saugumo veikėjas Leonardas Martavičius… Ir kas juos iš ten išleido?
Varnėnai, susikaupę kelionei.
Netoliese nuo Kretingos yra miestelis Darbėnai. Čia apžiūrėjome paminklą Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui paminėti (1930 m., nugriautas 1962 m., atstatytas 1989 m.) ir Darbėnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią (architektas Fridrichas Gasbenas, 1838–1842 m., perstatyta 1886, 1936 m.);
Darbėnų dvaro sodyba
Kretingos rajono kultūros centro filialas – įspūdingas monstras, ypač žinant, kad Darbėnuose gyvena vos 1500 gyventojų
Parduotuvytė ir gyvenamasis namas Darbėnuose.
Artėjant tamsiam vakarui, patraukėme dar į Japonų sodą, kurį aplankyti mums rekomendavo Kretingos informacijos centre.
Prisipažinsiu, buvau nusiteikęs skeptiškai. Tikėjausi kičo ir nykumos, gailėjau 8 litų, kurių paprašė moteraitė, prižiūrinti sodą. Tačiau išankstinis nusistatymas buvo klaidingas. Japoniškas sodas, kuris pavadintas Dainuojančių akmenų slėniu “Samogitia” (kitur dar likęs pavadinimas „Madzuchai“) išties žavus. Sodas sukurtas japonų landšafto architekto, siekiant turėti didžiausią Europoje japoniško sodo projektą (kaip projektas, tai gal ir išties didžiausias, bet kaip realizuotas sodas, tai dar teks palaukti iki didžiausio – jis vis dar nebaigtas).
Tai, kad projektas dar tik įgyvendinimo stadijoje, gal net padaro stebėjimo procesą įdomesnį. Šiuo metu iš akmenų suformuoti upeliai, kurių bus apie 2,5 km, kriokliukai, grindžiami akmeniniai takai, formuojamos kalvos, suformuotas viršutinis tvenkinys, kasami dar 4 tvenkiniai, ruošiami pylimas 3 m aukščio akmenų ir bambuko tvorai, sodinami augalai.
Paruošta dalis išties graži ir verta apsilankymo. Ir nors sunku pasakyti, koks šis sodas bus, kai jį pabaigs, bet dabar jis visgi jaučiamas kaip svetimkūnis. Kad ir kaip gražiai tą sodą gamton įpaišytų profesionalai japonai landšaftininkai.
Na ir visai vakarop dar spėjom užvažiuoti į netoliese esantį Baltų mitologinį reakreacinį taką (Baltų mitologijos parkas). Parkas finansuojamas iš ES fondų, dar vis rengiamas, tačiau vieta parinkta graži, takai suraityti įdomiai ir pamatyti galima beveik visas skulptūras . Jau stovi ir aukuras, netoliese žaidimų aikštelė vaikams.
“…kuriant parką pašnekovą ištiko ne vienas simbolinis sutapimas. Iš pat pradžių miškas savaime buvo piramidės formos. Kaip tik dėl to kūrėjai pasirinko takus įrengti archajinės verpstės forma, kur ratais išdėliotos požemio, žemės, namų ir dangaus sritys. “Dar vienas sutapimas – verpstės viršūnėje buvo formuojamas Dievo kalnas, kuriam reikėjo žemės. Kasėme už jo ir dauboje pradėjo kauptis skaidrus gruntinis vanduo. Taip atsirado ežeras, kuris tiesiai virš dangaus rato – tarsi dausos…”
Kita diena, kiti planai. Oras vėl gražus, saulė kaitina, jūros vanduo džiugina…
Pasišildę, pasimaudę, patraukėme link Palangos botanikos parko, tikėdamiesi to parko balose užtikti kokių tai įdomesnių paukščių. Pakeliui netyčia radome krikštų kalnelį, kurio lyg ir anksčiau nebuvo.
O vietoj paukščių vandenyje, radom žaltuką. Štai taip ir baigėm savo pasibuvimą Palangoje. Padėkojom šeimininkams Simui ir Jurgai ir patraukėme Kaunan.
Alwyda turėjo noro pamatyti Velnio sostą, tad ties Rietavu pasukome žemyn į Pietų pusę. Sustojome Kvėdarnoj, kurioje stovėjo graži Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia ir Trijų kraštinių paminklas Vytautui Didžiajam, 1930 metų kūrybos ir statybos.
Smetanska kooperatinė Kvėdarnos pieninė, 1938 m.
Padievaičio piliakalnio pamatyti taip ir neteko. Vietinis gyventojas paaiškino, kad tiek piliakalnis, tiek Velnio sostas, kurį norėjo pamatyti Alwyda, sunkiai prieinamas dėl dilgėlyno ir purvyno. Pasiūlė ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį pamėginti iš naujo. Gaila, kad taip, nes ten būti norėjosi ne tik Velnio sosto, bet ir dėl Gedimino…
“Vadinamoji Nemuno gynybinė sistema visiems gerai žinoma, tačiau buvo ir kita, mažesnė, tačiau taip pat svarbi – Jūros sistema. Pilių grandinė palei upę pusšimtį metų nuo XIII amžiaus pabaigos kaip skydas dengė Žemaitiją ir visą Lietuvos valstybę iš vakarų pusės, – pasakojo V.Almonaitis. – Svarbiausia šios sistemos grandis – Gedimino pilis – greičiausiai stovėjo ant minėto Padievaičio piliakalnio. Pasipriešinimą Vokiečių ordino agresijai čia gyvendamas, kol nebuvo tapęs didžiuoju kunigaikščiu, organizavo valdovo Vytenio brolis Gediminas. Jo sūnaus Liubarto vardas iki šiol skamba gretimo Libartų kaimo pavadinime.”
Pasukome atgal, pasidžiaugėme Laumės rykšte, ir truktelėjome Kaunan. Ryt į kitą Lietuvos pusę. Mūsų laukia Juodaragis.
What do you think?