Vištyčio kelias [nr 209]
Sunkus išsikrapštymas iš namų ir gan ilga kelionė dėl 7 km pasivaikščiojimo pasiteisino su kaupu. Buvo labai įdomu, buvo labai gražu, buvo tikrai geras poilsis.
Bevažiuojant pamatėme gausų lenkų žygį per Lietuvą. Gerai yra tai, kad ne visi lenkų žygiai į (pro) Lietuvą piktybiniai (tema aktuali po Lech ir Polonios rungtynių su Vilniaus “Žalgirio” pagrindine ir antra komandomis). Štai Zlombol kompanija ne tik džiugina akis savo automobiliais, bet ir Lietuvos kelių dėka realizuoja gražias idėjas – renka pinigus našlaičių namams. Berinkdami pinigus susikuria pramogą ir sau – visa komanda per Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją ir Suomiją šiemet siekia nuvykti iki legendinio pasaulio krašto Nordkapp Norvegijoje.
Pravažiuojame malūną. Tai vienintelis išlikęs malūnas su gerai išlikusia technologine įranga visame Suvalkijos regione. Malūnas baigtas statyti 1925 m.
Apie 111 km ir mes atvykstame prie Vištyčio ežero. Čia, netoli Viktorijos poilsiavietės, paliekame mašiną ir patraukiame pėstute keliuku. Takas įrengtas Pajevonio girininkijoje, Šilelio miške prie Vištyčio ežero, Vištyčio regioninio parko teritorijoje.
Stendas, kuris žada daug įdomių objektų ir malonių vaizdų, nuteikia optimistiškai, kad pasivaikščiojimo takas bus informatyviai paruoštas ir neklaidingas. Tačiau greitai tenka nusivilti – jokių žymėjimų, jokių rodyklių. Lieka pasitikėti savo intuicija ir vidiniu gps’u (dėkui mums, kad tokius turime ir kad jie veikia gan gerai).
Vištyčio ežeras – ketvirtas pagal dydį Lietuvoje, kurio plotas 1820 ha , tačiau tik 381 ha priklauso Lietuvai. Ežeriokas gilus – didžiausias gylis 50 m. Tai vienas iš švariausių, skaidriausių, deguonimi prisotintų ežerų. Gausiai aptinkama augalijos ir gyvūnijos. Į ežerą iš kaimyninės Lenkijos įteka Vyžainos upė ir daug kitų upelių. Ežere dirba nuobuodžiaujantys ‘pasieniečiai’.
Keliukas krantu truko neilgai – apie kilometrą. Bet buvo labai gražus ir jaukus. Prieiname šventąjį šaltinėlį. Iš žemės gelmių trykšta gėlo vandens srovelė. Pasakojimai byloja, kad kitados šio šaltinio vandens būta nepaprasto, užtekdavę akis pasivilgyti ir neregys praregėdavo, greitai užsitraukdavo sunkiai gyjančios žaizdos. Tikėdami stebuklinga šaltinio galia, dar ir dabar žmonės čia stato ir šventina kryželius. Ir mums esant vyko labai prietaringai/davatkiškai atrodantys pasitepliojimai vandeniu.
Priėjome retą civilizacijos reiškinį mūsų kraštuose – slidinėjimo trasa tiesiai į ežerą :]
Rusų oro gadinimas mūsų teritorijoje.
Toliau žingsniuojant pasukome šiek tiek nuo tako iki senųjų vokiečių kapinaičių, kuriose išlikę keletas senų metalinių kryžių.
Agresyviai nuiseikusios karvės. Arba kitaip – “Stepavičiūte, žiūrėk, KARVĖS!”
Pakalnių ežeras. Nedidukas, bet mielas.
Take daug mielų vasariškų gamtos vaizdų. Net dilgėlės atrodo fotogeniškos.
Pavištyčio piliakalnis II. Toks neypatingas, gerokai žemės ūkio darbų nualintas, nelabai pastebimas ir istorija nedvelkiantis.
Viena gražiausios regioniniame parke (gal ir visoje Lietuvoje) vietų – regykla „Trys ežerai“. Iš čia galima išvysti tris ežerus, išsidėsčiusius banguotame reljefe. Matyti Vištyčio, Grabausko ir Pakalnių ežerėliai, atsiveria fantastiški vaizdai į tolius.
Aplink prisodinta šermukšnių, kurių vaisiukai puikiai derėjo prie mėlynos dangaus spalvos. Senovės aisčių tikėjimuose šermukšnis sietinas su Saule, o nuo amžių jis buvo dar laimės bei vaisingumo simboliu. Pasak senolių, kieme augantis šermukšnis apsaugodavo namus nuo žaibo, perkūnijos. Sunkiai sergantiems žmonėms, ypač vyresnio amžiaus ligoniams, naudinga prie lovos pamerkti keletą šermukšnio šakelių. Senovėje lietuvių protėviai surištas šermukšnio šluoteles kabindavo ant namo sienos lovos galvūgalyje arba laikydavo palovyje, tikėdami, kad taip jis apsaugos nuo ligų, piktųjų dvasių bei blogų burtų.
Nors pasakojama, kad paprastojo šermukšnio šalinasi laumės, raganos, burtininkai, o ypač – velniai, nuotraukose galime matyti, kad taip nėra :]
Čia visai netyčia užtikome visą kilmingų paukščių šeimą. Keturios, berods lingės gan arti mūsų blaškėsi po dangų virš ežero, laukų ir miškelio. Buvo sunku atsitraukti nuo tokio grožio. Bet apie tai ir vėl blog’e “Pauksht”.
Zajoncas užtvėrė mums kelią. Ir šaunuolis, bo jei nei jis, būtume nuėję ne ten, kur reikia.
Pavištyčio akmenų grupė – vieną greta kito pietrytiniame Pavištyčio piliakalnio šlaite miegantys septyni didžiuliai akmenys.
Įspūdingas Pavištyčio piliakalnis – vienas iš keturių piliakalnių, esančių regioniniame parke. Stovint ant piliakalnio „kepurės“, atsiveria ypatingai erdvūs vaizdai. Pasakojama, kad šiame piliakalnyje yra nugrimzdusi bažnyčia, o Velykų rytą girdėti skambinant varpais. Smagu žinoti, kad Baltų tikėjimas neliko skolingas karine jėga įsiveržusiai krikščionių bažnyčiai :]
Grįžtame link Vištyčio ežero
Praskrendantys varnėnų pulkai Lietuvoje neužsilaikys…
Vištyčio akmens mūro ir raudonų plytų bažnyčia pastatyta 1829 m. Bažnyčia labai retos dvigubo kryžiaus formos. Bažnyčios interjere yra išlikusių vertybių. Rytiniame bažnyčios bokšte pakabintas varpas. Tai įžymiojo Karaliaučiaus srities liejiko G. B. Kinderio 1730 m. kūrinys. Šiuo metu Lietuvoje žinomi tik du šio liejiko dirbiniai.
Mažosios maudynės.
Vištyčio didysis akmuo – trečias pagal dydį Lietuvoje (po Puntuko ir Barstyčių akmenų). Akmens paviršiuje įdubimas, dar vadinamas „velnio pėda“. Manoma, kad senovėje šis akmuo buvęs senosios lietuvių tikybos aukuras.
Pasakojama, kad ant akmens kada tai sėdėjęs velnias ir verkęs. Yra žymės velnio pėdų ir akmenyje įdubimo, kur riedėję velnio ašaros. Velnio ašaros duburyje niekada neišdžiūdavę. Stebuklingosios velnio ašaros gydę žmones nuo įvairių ligų, ypač nuo apakimo. Daug žmonių, pavilgę ir išplovę akis velnio ašarom, praregėdavę. Vieną kartą apspango dvarponio šunytis, kurį jis norėjęs tomis velnio ašaromis pagydyti. Bet kai tik šunelį tose ašarose išmaudęs, vanduo nustojo gydomosios galios. Ir nuo to laiko vasarą duburyje vanduo išdžiūsta ir negydo.
Betemstant apsilankėme ir ant užsislaptinusio, bet labai gražaus Piliakalnių piliakalnio. Šalia bastėsi ir žioplinėjo alkana stirna, nelabai kreipdama dėmesio į mūsų atsiradimą ant piliakalnio viršūnės. Piliakalnių piliakalnis – tai buvusi V – XII a. gyvenvietė ir pilis su priešpiliu. Manoma, kad čia buvo kunigaikščio Margirio pilis. Netoli piliakalnio esantis Margų ir Pelenių kaimai bei kai kurie kiti faktai leidžia daryti prielaidą, kad taip ir yra.
Na ir esant netoliese, negalėjom sau leisti neaplankyti Lietuvos totorių kapinių Vinkšnupiuose.
Vinkšnupiai – netoli Vilkaviškio esanti gyvenvietė. Praeityje vietovė garsėjo musulmonais, kurie čia pasistatė savo maldos namus – mečetę. Manoma, kad Vinkšnupiai buvo padovanoti totorių karo vadui Temis Tuhanui Bėjui, kuris talkino lietuvių pulkams Žalgirio mūšyje (1410 m.). Kažkuris jo įpėdinis vedė vietos dvarininkaitę lietuvaitę Baranauskaitę. Po šių vedybų įpėdiniai gavo Tuhan Baranauskų pavardę. Dabar čia yra išlikusios senos žavios ir paslaptingos totorių kapinaitės.
Totorių būta įdomių, daug ženklų palikusių Lietuvos ir Kauno istorijoje…
Palikę kapinaites tamsoje, patraukėme via-balticos magistrale Kaunan. Eismas (ypatingai į Lenkijos pusę) buvo žvėriškai apkrautas furomis, atsipalaidavimui progos nebuvo…
What do you think?