Aukštos Liege’o pelkės [nr 215]

By skrandis, 2013/10/26

2013 10 26-27. Alwyda suplanavo kryptį, nustatė svarbiausią apsilankymo objektą, užsakė nakvynę ir štai mes kelionėje į Belgiją. Esminis taškas – Hautes Fagnes – ardėnuose esančios didžiulės aukštapelkės ir juose išvedžioti pasivaikščiojimo takai. Tačiau kelionės plane pakeliui ir po to sudėliojom gausų lankomų taškų tvarkaraštį. Kaip visada, norai didesni nei galimybės. Ypač tokiu sezono metu, kai saulė leidžiasi pasiutiškai anksti.

Kelias per visą Liuksemburgą į Šiaurę ir beveik tik pravažiavus sieną, už 80 km, mes atsiduriame mažame Beho miestukyje, kuriame esminis objektas – Saint-Pierre bažnytėlė. 26 metrų aukščio bokštas stovi nuo 1100 metų, tuo tarpu bažnyčia perstatyta 1712 m. Ant durų ir bokšto sutvirtinimo balkių – simpatiški, liežuvį iškišę ir besimaivantys veidukai. Viduje ąžuolo baldai ir ornamentai, tokie artimi lietuviškam kaimo skoniui.

Dar už 50 km, pakilę į Ardėnų aukštumas, pasiekėme Hautes Fagnes, nuo 1957 m. gamtos rezervato statusą turinčias aukštapelkes. Šios pelkės užima 4501 hektarą, yra didžiausios Belgijoje, ir šiaip ne taip įsitalpina tarp Ardėnų ir Vokietijos Eifel aukštumų.

Aukščiausia pelkės vieta yra 694 metrai virš jūros lygio, vadinama Signal de Bortrange. Mudu sustojome netoli šios vietos [šalia Mont Rig] ir čia pradėjome savo mėgavimąsį gamta. Simo nurodytoje vietoje pasistatėme mašinuką ir iškart pasukome link pasivaikščiojimo tako. Jis medinis, mielas ir patogus. Po kojomis ištisai girdėjosi čiurlenantis vanduo, kuris bėgo į žemutinę pelkes dalį. Keista, kai nuolatinių upelių šaltinių nesimato [šalia nėra nei ežero, nei upės], o vanduo nuolat bėga ir bėga…

Medinis takas sukosi ratu atgal, bet atskiras takelis suteikė teisę eiti dar toliau. Takelis ėjo pakalnėje, vis kildamas virš pelkės. Atsivėrė dar erdvesni vaizdai, sumažėjo vaikščiotojų, takas tapo labiau “laukinis’. Vėl sutikome kilmingąjį paukštuką, kuri pamatėme vos atvykę į pelkes. Pasiekę toliamiausią tako vietą, pasukome atgalios, tačiau staiga takas parodė mums špygą – ant tako uždėtas ženklas, jog praėjimas negalimas. Grįžti tuo pačiu taku nesinorėjo, skubėti nebuvo reikalo, tad patraukėme kitais keliais, pakol vėl grįžome į takelį-medinuką.

Po tokių fantastiškai gražių spalvų, to nuolatinio čiurlenimo, pasakiškų erdvių lėtai patraukėme link Liego. Bet kad nesišokiruotume eismais, tranpsortais ir kitais miesto elementais, pakeliui užsukome į Theux. Nedidelis miestukas, turintis apie 10 tūkst gyventojų, gražų senamiestuką ir pilį [kurios nematėme, nes ji buvo ant kalvos visiškoje tamsoje]. Apžiūrėjome romaninę Theux bažnyčią, 17-o amžiaus tapytas lubas, 13-o amžiaus gynybinį bokštą. Apėjome ir šalia esančias kapinaites, kur visi antkapiai buvo keistai išvartyti, išdaužyti… Miestuke pasivaikščiojome gatvelėmis, įvertinome 17-18-o amžiaus namukus ir netrukus patraukėme į Liege’ą.

Liege’ą esame pravažiavę ne vieną kartą. Visada atrdoė kažkoks nepatrauklus ir industrinis. Tokią nuomonę formavo ir kitų pasisakymai, kad Liege nėra ko žiūrėti. Po šio vizito mūsų nuomonė smarkiai pasikeitė.

Liège (kitaip dar žinomas kaip Luik, Lidje, Lüttich, Leodium, Luuk, Léck) yra stiprus ekonominis Walonijos centras. Įsitaisęs šalia Meuse upės, netoli Olandijos ir Vokietijos, Liege’as nuo seno yra industrijos ir prekybos centras. Apie 200 tūkst gyventojų turintis miestas šalia savo regione turi dar apie 550 tūkst gyventojų.

Vakaras Liege tikrai neprailgo. Netikėtai atrastos viduramžiškos gatvelės, barokinės ar romaninės bažnyčios, 374 laipteliai [19 a.] į aukštumas tarp citadelės barakų ir miesto centro [lipdami vis svarstėme, kaip vargsta tie, kurie gyvena vidury šių laiptų – jie pasirinkimo neturi, ar liptų iš apačios ar iš viršaus, kasdien neišvengiamai tenka įveikti daug laiptų], fontaniukai, ošiantys barai… Visai kitoks, nei pro pravažiuojančios mašinos langus :]

Ir taip, taip! būtina paminėti – Liege geležinkelio stotis, netoli kurios mes ir nakvojom [Alwyda specialiai nutylėjo, norėdama padaryti siurprizą]. Kažin ar kam svarbu, kad ši stotis yra viena iš trijų Belgijos greitaeigių traukinių tinklo stočių, kad kasdien šia stotimi pasinaudoja apie 15 000 keleivių ir pan. Skaičiai tampa neįdomūs pamačius stoties architektūrą. Specialiai užėjome į stotį naktį, kada traukiniai važiuoja retai, o keleivių išvis nesimato. Šias foto reiktų dėti prie “meno” temos, ne tik dėl architekto Santiago Calatrava kūrinio, bet ir dėl 2009 m. atidarymo programos, kurią režisavo Franco Dragone iš Cirque du Soleil.

Kita diena, kiti planai. Vėl į mašinuką ir link Jehay pilies. Ši pilis labai simpatiška ir smagiai marga, tačiau daugeliui pagrindinis akcentas yra šalia pilies esantis parkelis ir jame esančios skulptūros. O jos ypač įdomios vyriškai akiai :] Mergaičių mums pamatyti nepavyko, nes nuo pat ryto siautėjantis stiprus vėjas išgąsdino pilies prižiūrėtojus – bijojo, kad koks senas medis neužvirstų. Ką gi, apsidairėme ir patraukėme toliau.

Pakeliui užtikome dvarą, kuris pritaikytas turizmui ir konferencijoms, ir kurioje teritorijoje pastatys modernus  ir tinkamai kontrastuojantis su dvaru šeimininkų namas.

Kitas sustojimas – miestukas Huy. Čia šalia Meuse upės yra gotikinė Notre Dame, ant kalvos 1818 metais pastatytas ir šiuo metu uždarytas fortas ir mielas senamiestis su 15 amžiaus fontanu [neveikiančiu], vietos muziejumi 17 a. vienuolyne [su gražiu ir jaukiu vidiniu kiemeliu] ir kalėjimu istoriniuose pastatuose. Mielas, jaukus miestukas, vertas trumpo užbėgimo.

Laikas lyg ir būtų traukti atgalios, bet mes dar šiek tiek tolstam nuo Liuksemburgo. Mus domina Simo užfiksuota ir rekomenduota permatoma metalinė koplyčia. Ir štai, netoli Borgloon miestelio [šalia Sint-Truidersteenweg kelio] stovi grupės Z33 kūrinys “Reading between the lines”.

Koplyčia yra projekto “pit” dalis. Z33 projektas “pit” – šiuolaikinio meno pritraukimas į viešas Borgloon miestelio erdves, siekiant priversti praeivius į aplinką pažvelgt kitaip, suvokti, kad ne visos istorijos pastebimos tiesiogiai.

Belgijos architektų dueto Gijs Van Vaerenbergh bažnytėlė “Reading between the Lines” yra nedidukė, 10 metrų aukščio, iš 100 plokščių, sveria apie 30 tonų. Lyg ir visai paprasta, bet kartu ir labai vizuali. Kiekvienas kampas sugriauna aplinką, bet kartu ir leidžia likti jai nepaliestai.

Wesley Meuris “Memento” – Borgloon miestelio kapinaitėse įsukta skulptūra-arch objektas. Struktūra įsileidžia, sukuria intymumo jausmą, kartu ir atsiveria baltais lapais, kuriuose užrašyta kažkieno gyvenimas ir atmintis. Subtiliai, gražiai ir tinkamai.

Vienas silpnesnių darbų yra pačiame Borgloon miestelyje. Tadashi Kawamata [Japonija] projektas “Burchtheuvel” buvo kuriamas su vietiniais studentais. Tai ir matosi – studentiškas darbas :].

Na ir pabaigai aplankėme taip pat netoli esantį Aeneas Wilder kūrinį “Untitled #158“. Brito medinis suktukas specialiai pastatytas šalia Colen in Kerniel vienuolyno, tarsi atkartoja žmonių pomėgį eiti ratu aplink bažnyčią ar tą patį vienuolyną.

Puikus savaitgalis baigiasi, lieka 230 km kelionė iki Liuksemburginių namų…