Kovotojų keliais [nr 225]
Vasario 22 dieną įvyko Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos ir Pėsčiųjų žygių asociacijos organizuotas žygis „Protėvių valdovų ir partizanų kovų keliais“, kurio trasa sukosi Pilviškių apylinkėmis. Žygio organizatorių sumanytas maršrutas buvo toks: Pilviškiai – Piliūnų piliakalnis – Ramoniškiai – Nadrausviai – Paežeriai – Opšrūtai – Gulbiniškiai – Pilviškiai.
Į 35 km žygį pakvietė [kazbeko] Skomis. Prie mudviejų prisijungė ir du Skomio bičiuliai – Vytenis ir Darius. Atsiradę Pilviškiuose ir užsiregistravę apie valandikę laukėme kol prasidės žygis. Laukti buvo neįdomu, bet anksčiau laiko išeiti irgi nebuvo sprendimas. Tad artėjant startui, bebaigiant sakyti visokius sveikinimo žodžius, minia rovėsi į priekį.
Suprasdami, kad vilktis gale neverta, mes stengėmės būti tarp pirmųjų. Bet kai žmonės planuoja, dievai juokiasi. Išeinant iš Pilviškių, ties elektrinės užtvanka paaiškėja, kad vanduo pakilęs ir apsėmęs visus takus, todėl reikia eiti atgal į Pilviškius, tada kitu keliu ir daryti apylanką. Kitu keliu ir eiti daugiau mums neatrodė bėda. Bet va vietoj pirmųjų tapti paskutiniais – nebuvo numatyta. Supratome, kad laukia daug lenkimo, ilgi stovėjimai punktuose, išmindžioti takai ir pievos…
Kaip ten bebūtų, žygis ėjosi smagiai ir gan visai geru tempu. Jei ne tas pastrigimas ant užtvankos, tada pastrigimas pirmame kontrolės sustojime ties Piliūnų piliakalniu, kur susidarė ilga eilė laukiančių štampo, būtume apsisukę žygyje gan greitai. Toliau daugiau stabdžių nebuvo – ties Ramoniškiais eilės nebesusidarė, kareiviškos košės [kurią patys kareiviai valgo turbūt tik tokiuose kaip šis renginiuose] laukti nereikėjo, tolimesnis žygiavimas vyko sklandžiai ir geru žingsniu.
Žygio metu šiek tiek sulaukėme lengvo lietučio, bet visumoje oras buvo puikus ir tinkamas ėjimui. Gal kiek batai nebuvo pritaikyti pliurziniems keliams, bet ir čia buvo maža problemėlė.
Žygis praeitas, istoriniai herojai pagerbti, įsimintinos istorinės vietos [Piliūnų piliakalnis, Vinco Kudirkos klėtelė, atminimo vietos, skirtas kunigaikščiui Skomantui ir Tauro apygardos partizanų vadui Antanui Baltūsiui-Žvejui] aplankytos. Ir nors gamta čia labai lygi, akims buvo gera. Viskas tiesu, erdvu ir aišku.
***
Istorija:
1940 metais alkanos ir apdriskusios raudonosios rusų ordos vėl skverbėsi į Lietuvą. Opšrūtų kaime (Vilkaviškio aps.) į 1941 metais Vokietijon repatrijavusių ūkininkų gyventas vietas atsikėlė pirmieji rusų kolonistai. Prasidėjus Vokietijos ir TSRS karui, jie kažkur išsidangino, bet 1944 metais vėl sugrįžo ir kūrėsi tuščiuose lietuvių ir vokiečių ūkiuose. Šie raudonieji rusų kolonistai buvo gerokai įžūlesni už carinės Rusijos kolonistus ir elgėsi kaip padėties viešpačiai. Net seniūną paskyrė iš saviškių, kuris negailestingai terorizavo vietinius gyventojus, versdamas už kolonistus vežti pastotes, kirsti mišką, papildomai duoti prievoles ir nesiskųsti, o nepaklusniuosius ne tik apstumdydavo, bet ir su naganu pagrūmodavo. Užgrobę kaimą, kolonistai girtuokliavo, naktimis jodinėjo, kėlė triukšmą, kad lietuvis vakare ir pas kaimyną neišdrįsdavo nueiti. Kaime prasidėjo ne tik vagystės, bet ir plėšikavimas. Nepakęsdami tokio rusų kolonistų terorizavimo, pagalbos gyventojai ieškojo ne tik Pilviškiuose, bet ir Vilkaviškyje. Nesulaukę paramos iš valdžios, Opšrūtų vyrai nutarė kreiptis į girios brolius.
Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys įspėjo kolonistus ir patarė grįžti ten, iš kur atsidangino. Kolonistai nepaklausė ir pradėjo ginkluotis. Dar po dviejų įspėjimų partizanai nutarė jėga išvaryti kolonistus iš Opšrūtų. Operacijai vadovauti buvo pavesta Žalgirio rinktinės vadui zanavykui Vincui Štrimui-Šturmui. Sutelktas apie 70 vyrų būrys. 1947 metais iš lapkričio 15 į 16-ąją partizanai atakavo kolonistų kariškai įrengtus pasipriešinimo punktus. Žuvo 36 kolonistai, o partizanai su minimaliais nuostoliais pasitraukė į Paežerių girią. Likę gyvi kolonistai persikėlė gyventi į Pilviškius, Vilkaviškį, o kai kurie išsidangino ir į savuosius namus. O po Baltarusiją ir Rusiją plačiai pasklido žinia, kad Lietuvos partizanai gina savo žmones nuo atėjūnų ir juos žudo. Opšrūtuose išgąsdinti kolonistai pradėjo vengti lietuviškojo kaimo. Taip ne tik Sūduvos žemė, bet ir visi Lietuvos kaimai buvo išsaugoti nuo bolševikinės kolonizacijos. Bet nuo dvasinės kolonizacijos Lietuvos kaimo išsaugoti nepavyko.
What do you think?