Sicilija trumpai [nr 224]

By skrandis, 2014/02/14

[2014 02 14-17] Vienas smagiausių mums abiems dalykų – keliavimas [turbūt, kad ir daug kam kitam]. Toli, arti, kažkur, betkada… Turime vienodą poreikį pažinti naujas vietas, domimės vienodais dalykais, mėgstam daug vaikščioti ir daug judėti, grožėtis ir stebėtis tais pačiais objektais ir t.t. ir pan. Skirtumas tarp mūsų tik tas, kad aš visada užsibrėžiu pamatyti per daug, o Alwyda – gal kiek per mažai. Nors ne, ji dažniausiai apskaičiuoja viską tiksliau nei aš užsiplanuoju :] Bet ne apie tai mes čia… :]

Vasario mėnuo ir mes Sicilijoje. Po trečio lėktuvo apsisukimo ore šiaip ne taip nusileidome į vasarišką salą. Apie +18. Ar panašiai. Pagriebėme mašinukę, kuri buvo visiškai šviežia ir tuo metu pigi [vėliau pasirodė, kad Sicilijoje pigūs dalykai gali greitai tapti prabangūs] ir staigiai perdėlioję planus [automobilio atsiėmimas iš nuomos taško buvo gan ilgokas] patraukėme į Segestą.

Segesta – senovės graikų dorėninė šventykla ant Barbaro kalvos. Ji buvo pastatyta berods 5 amžiuje prieš Kristų. Teigiama, kad šventykla niekada nebuvo baigta. Gal dėl to, kad graikų šventykla buvo pastatyta ten, kur tų pačių graikų buvo mažuma… Bet kuriuo atveju, po Liuksemburgo ir Kauno atsidurti tokioje karštoje aplinkoje ir šalia tokios didingos saulės nušviestos šventyklos buvo gan keista ir netikėta. Viskas atrodė taip greitai ir staiga.

Kažkadais Segesta buvo viena iš svarbiausių sicilietiškų miestų. Gyventojai pasižymėjo jėga tiek karuose, tiek versluose. Čia, ant kalvos, gyvenimas vyko nenutrūkstamai iki pat viduramžių. Normandų pilies, mečetės, mažų įvairiausių pastatų ir bažnyčių likučiai matomi iki šiol. Gal ne taip ryškiai, kaip klasikinis amfiteatras, bet matomi. O amfiteatras labai puikioje vietoje. Nedidukas, vos apie 60 metrų skersmens, bet su puikiu vaizdu.

Smagumas tas, kad nors Segestos teritorijos lankymo laikas buvo pasibaigęs, nė vienas prižiūrėtojas neėmė mūsų ar ko kito varyti lauk. Atsipalaidavę, plepantys ir beveik nekreipiantys dėmesio į tokius smalsuolius kaip mes. Tad neskubėdami dairėmis, džiaugėmės aplinka ir ramiai svarstėme, kad gal laikas judėti link viešbučio į Palermo.

Įvažiavimas į Palermo kaip mat įjungė visą budrumą ir susikaupimą. Tokio nekontroliuojamo vairavimo ir transporto judėjimo neteko turbūt matyt nei Gruzijoje, nei Graikijoje. Arba jau spėjome užmiršti, kad gali būti TAIP belekaip.

Palermo – beveik Vilniaus dydžio miestas, jei nepriskaičiuotume aplink prilipusių rajonų, pasiekiamų su metro [tokiu atveju dvigubai didesnis už Vilnių]. Akivaizdu, kad Palermo yra vienas iš labiausiai turistų lankomų Sicilijos miestų, tačiau turbūt yra ir vienas vargingiausių ir skurdžiausių didžiųjų Italijos miestų. Gal kai tai matai Pietuose, į akis labai nekrenta – juk tas skurdumas dažnai atrodo labai tapybiškas arba jaukiai suprantamas [tipo, kam čia stresuoti ir tvarkyti langus, jei ir taip šilta]. Tačiau Palermo miestiečio vietoje imi suvokti, kad dėl tokio apsileidiškumo turėtų būti visgi nesmagu. Juk nesinori, kad kiti tavo tokius vaizdus vertintų kaip silpnumą ir nevalyvumą…

Netikėtai radome nemokamą ir tuščią vietelę automobiliui [tai nėra taip paprasta, kai galima būtų įsivaizduoti], pasidėjome daiktus viešbutyje ir išėjome dairytis bei ieškoti maisto. Miestas ošė nuo žmonių, vidurnaktį gatvėse susidarydavo kamščiai, jaunimėlis trankėsi po miestą be jokio tikslo. O mes tuo tarpu dairėmės, bandėm suvokti miesto dydį ir rasti vietelę, kur būtų jauku ir malonu pavalgyti. Deja, viešbutyje rekomenduotos vietos buvo užimtos ir su eilėm, tad patraukėme į savotišką piceriją-valgyklą. Iš bado ėmė įsijunginėti irzlumas, tad apmažinome savo išdidumą ir išrankumą :]

Vakaras praėjo, naktį išsimiegojom ir nuo pat ryto vėl patraukėm bastytis po Palermo. Miestas pėsčiomis įveikiamas nesunkiai, pasiklysti šansų taip pat nedaug. Miestas turtingas, tinkamas fotografijai ir labai pietietiškas. Nieko kitokio tikėtis ir nebuvo galima :]

Apžiūrėjome Teatro Massimo operą, Piazza Pretoria su už galežinės tvoros esančiu fontanu ir skulptūromis, jaukią mielą normanų stiliaus bažnyčią San Cataldo, įspūdingą Quattro Canti sankryžą, [berods] Santa Ninfa bažnyčią.

Patraukėme iki Palermo katedros, kuri iš išorės pasipuošusi įvairiais ir skirtingų stilių ornamentais, detalėmis, su įdomiomis lauke esančios arkomis, sienų puošybomis. Išties viena įspūdingiausių matytų katedrų, tačiau vidus nuviliantis – nuobodus ir neišraiškingas. Tad apsilankėme katakombose ir vėl lindom lauk.

Netrukus buvome Piazza Vittoria, nesenai sutvarkytame ir turistiniam sezonui paruoštame parke. Jaukus, su aukštom palmėm, fontaniukais, skulptūrinėm galvom, nukapotom rankom ir kojom.

Kitas vaikščiojimo tikslas – rūmai, kurie vadinami Palazzo dei Normanni ir kuriuos privalu aplankyti. Rūmai įdomūs – Sicilijos karaliams statyti nuo 9 iki 12 amžiaus, dabar beglaudžiantys Sicilijos parlamentą, tačiau esminis taškas šiuose rūmuose yra arabiška-normaninė-bizantiška 12 a. koplyčia Cappella Palatina. Fantatstiškos mozaikos, medinės ištapytos lubos, jaukumas ir šventumas – viena tų vietų, iš kurių išeiti nesinori. Akys ieško detalių, grožisi, stebisi, o kūnas nori atsisėsti ir mėgautis ramybe. Ypatinga vieta. Ir dar sėkminga dėl to, kad turistinis sezonas neprasidėjęs ir turistų masės netrukdė mėgautis šia šventa aplinka.

Netoliese Palazzo dei Normanni nusipirkome pusę kg mandarinų už 50 eurocentų ir patraukėme aplankyti San Giovanni degli Eremiti. 6 amžiaus bažnyčia vienu metu buvo paversta į mečetę, tačiau po normanų atėjimo valdžion, ji vėl grįžo į katalikų įtakos zoną. Daugelį amžių perstatyta ar taisyta, ji su maloniu kiemeliu, gražiomis kolonomis, šiuo metu atspindi viduramžius.

Per vietines gatveles, pro gausybę bažnytėlių ir apleistus rajonus patraukėme link krantinės. Keista, bet ilgą laiką šiame mieste jausmas buvo toks, jog miesto centras ryšio su jūra neturi. Tarsi miestas apskritai neturėtų jokio santykio su vandeniu [net fontanai uždaryti, be vandens]. Tad panorome visgi jūrą pamatyti, o beeidami link jos ir ramiai dairydamiesi netikėtai užmatėm bažnyčią, kuri man kažkodėl atrodė esanti kitoje miesto pusėje. Na, apsireiškė anksčiau nei tikėjomės tai apsireiškė – nerodydami nereikalingų principų per džiazo muzikos mokyklos kiemą įėjome į minėtos Santa Maria dello Spasimo bažnyčios ‘vidų’. Ji iš kitų išsiskiria stiliumi [gotika čia nedažnai sutinkama] ir tuom, kad nuo 1506 m. pradėta statyti ir 70 metų statybininkų krapštyta ši bažnyčia taip ir liko nebaigta. Per daugelį metų joje spėjo apsigyventi žmonės, susisukę savo namus-lizdus. Tik nesenai ji buvo visa išvalyta ir pritaikyta open-air teatrui ir kitiems kultūros renginiams.

Dar šiek tiek paklaidžioję gatvelėmis pagaliau atsiradome pakrantėje. Čia sutvarkytoje krantinėje įrengti bėgiojimo takai, parkiukas, žaidimo aikštelės. Atsižvelgiant į miesto dydį, ši teritorija atrodė lyg mažas lopinėlis, per jėgą ištrauktas iš laivybos ir industrijos. Akivaizdžiai per mažas plotelis tokiam publikos kiekiui.

Prasiėję krantine, apžiūrėję savo jachtas, vėl įlindome į miestą. Čia pro Santa Maria della Catena bažnyčią, 1300 m. rūmus Palazzo Chiaramonte-Steri įėjome į Garibaldi sodą. Aptvertas sodas nesenai sutvarkytas, jaukus ir turintis ypatingus ir mistinius medžius – daug kamienų-šaknų turinčius visžalius banjanus [bengalinis fikas].

Netrukus ėmė temti – patraukėme gilyn miestan, šiek tiek sukdami mintis apie maistą. Dairėmes, fotografavom, vėliau pavalgėm ir vėl bastėmės. Miestas ošė, džiaugėsi šiltu oru ir savaitgalinėmis nuotaikomis. Mes taip pat…

Sekmadienis. Pasigriebėme mašinuką ir patraukėme į išgirtą Monreale. Ten katedra, viena iš didingiausių normanų architektūros objektų. 1174 m. pradėta, 1182 m. baigta, dedikuota nekaltai Marijai, katedra mus pasitiko nelabai svetingai – artėjo mišios, rinkosi vietinės bobutės ir skautukai, todėl katedros viduje buvo vykdomas facecontrolas ir akivaizdžiai turistus stabdydavo prie viduje esančios tvorelės, leisdami tik iš vieno kampo apžiūrėti šį šedevrą. Apžiūrėti apžiūrėjome, bet įspūdis… Katedra tikrai didinga, tikrai labai graži, bet po jaukios ir nemažiau įspūdingos Palermo Palatina koplyčios ši nebeatrodė tokia išskirtinė. Musm patinka santūrumas ir jaukumas, o čia to nesijautė.

Diena įsivažiuoja, temperatūra ima siekti 25 laipsnius. Alwydos siūlymu važiuojame iki Cefalu.

Cefalù – ant Viduržemio jūros kranto įsitaisęs mielas ir labai turistinis miestukas. Skirtingai nuo Palermo,  tvarkingas ir labai puikiai išlaikytas. Akivaizdu, kad vasaros ir turizmo sezono metu vietiniai turėtų išsikraustyti iš miestuko, kad tilptų visi norintys keliautojai. Mielos gatvės, daugybė kavinių, puikus krantas, mieli apžvalgos taškai, aukštai ant uolos esanti pilis… viskas, ko reikia turistui tokiame miestelyje.

Sėdome į automobilį ir patraukėm į visišką priešingą salos pusę. Tenka pripažinti, kad žodis “sala” yra gan apgaulingas. Skamba, lyg atstumai turėtų būti nepikti ir lengvai įveikiami, bet išties Sicilija beveik Lietuvos dydžio. Ir tai nėra bėda, jei kelias toks mielas, kaip mūsų nuotraukose. Čia vaizdai gražūs ir malonūs, kelias visai padorus, beveik visą laiką pakilęs virš žemės. Tačiau šis mielas kelias tesudarė 40 proc viso kelio [iš 130 km] iki kito mūsų lankytino miesto – Agrigento. Visa kita kelio dalis buvo tvarkoma, apsupta kažkokios netvarkos, kartais dėl nesuprantamų priežasčių su ženklais neviršyti 50 km/h ir pan. Žodž, antra kelionės dalis prailgo.

Bet pasiekti Agrigento buvo verta. Apie miestą vėliau, čia svarbiausia buvo spėti aplankyti šventovių slėnį – Valle dei Templi. Senasis Agrigento miestas, dar vadinamas Akragas užima pasiutiškai didžiulį plotą dabartinio miesto slėnyje. Iki šiol tinkamai neištirtas ir Valle dei Templi vadinamas parkas yra tikrai ne veltui UNESCO sąrašan nusėdęs. 6-5 a. pr. Kr. statytos dorėninės šventyklos sukuria ypatingą nuotaiką. Ypač, kai leidžiasi saulė ir paskutiniai spinduliai nušviečia kolonas. Erdvė labai didžiulė, vakaras negailestingai artėjantis, tačiau [kas ir vėl labai smagu] siciliečiai apsauginiai nevaro iš šio parko ir leidžia mėgautis aplinka, išeiti iš vienos zonos ir nueiti į kitą [slėnį kerta gatvė], grįžti atgal ir toliau grožėtis, fotografuoti. Nors darbo laikas jau pasibaigęs ir atėjusi visiška tamsa. Pavasariškas oras, migdolų žiedų kvapas ir jokio skubėjimo…

Dabartinis Agrigento nėra didelis miestas. Jame gyvena apie 60 tūkst gyventojų. Tiesą sakant, miestas nėra ir labai įdomus. Miesto centras nedidukas, lankytini objektai neišsiskiriantys, gan apleistas ir nykus. Tačiau vakaras ilgas, žmonių gatvėse labai mažai [arčiau tiesos “nėra”] ir mes po sotaus ir skanaus pavalgymo jį išnaršom beveik visą.

Pirmadienis ir ankstyvas rytas. B&B savininkas Alfonso pavaišina mus skaniais pusryčiais, aprodo savo planus plėsti verslą ir kviečia apsilankyti dar kartą. Mes padėkojame ir judame toliau. Laikas važiuoti link oro uosto. Skrydžio laikas nedėkingas, tad pakeliui aplankyti kažką ypatingą nesigauna. Tiesiog netoli oro uosto, netoli Trapani, pasukame link krantinės. Čia senosios druskų ‘fermos’, keletas malūnėlių ir mielas jūros vėjas.

Kelionė baigiasi. Laikas patraukt iki oro uosto ir skrist atgal į Šiaurę. Šiluma buvo gerai, nauji patyrimai buvo gerai, mudviems kartu būti buvo labai gerai. Kaip visada :]

***

p.s. skrydis mobiliame telefone