NeLKL keliais 2014 – Lekiam kaip žaibas… [route 74]

By skrandis, 2014/03/18

Kad ir kiek, kaip ar kur su “Savais” besitrankytume aplink Liuksemburgą, po kurio laiko visada yra labai smagu tuos mūsų žygius ir nuotykius prisiminti. Ir visi ilgi pasiruošimo darbai, derinimai, planavimai greitai užsimiršta ir pasilieka tik geros emocijos. Savi kompanijoje, kelionių įspūdžiai, smagūs nuotykiai ir krepšinio pergalės, pasitraukimas nuo kasdienybės ir poilsis kūnui ir sielai – visa tai tradiciniuose žygiuose dėl NeLKL taurės.

Šiemet “Savi” šiek tiek persidėliojo ir dėl įvairiausių priežasčių sumažėjo. Neprisijungė Skomis su Rasa, Sparnas, Klimas, niekaip į žygius neįsitraukia Marijus, Andrius ir Skilandis, tačiau prie Baubo, Pijaus, Mindės pagaliau prisijungė Tarzas/Tadas ir Gintas. Na ir kaip visada, ašyje esam mudu su Alwyda. “Savi” keičiasi, bet išlieka tie patys ir tokie patys savi.

Kągi, ketvirtadienis, kovo 13 d. vėl į Kauno oro uostą (į kurį vos nepavėlavom per Tarzo pasitaksavimus po miestą) ir iš ten į jau visiems puikiai pažįstamą Hahn oro uostą. Čia mūsų laukia mano mylimoji Alwyda ir jos Clio. Prigriebiame dar vieną mašiną, Gintas sugalvoja šūkį ir (šeši nykštukai su snieguole) patraukiame gilyn į Vokietiją. Vakarinis pasivaikščiojimas Mainz’e, nakvynė ir įsijautimas į laisvadienius.

**

Penktadienį, kovo 14 d. ir mes patraukiam į Vokietijos kraštą Baden-Wurttemberg, kur pirmiausiai apsilankome požemiuose ir atiduodame pagarbą velniams Tropfsteinhoehle uolose.

Šalia Buchen miestelio esantis urvas, pilnas stalaktitų, atrastas atsitiktinai 1971 m. Urvas yra 600 metrų ilgio, jo plotis svyruoja nuo 2,5 m iki 8 metrų, o stalaktitų amžius maždaug nuo vieno iki dviejų milijonų metų. Išlindę iš urvų sukramtome sumuštinius, pamaitiname kasyklos baloje plaukiojančias žuvkas ir įsėdę į mašinas traukiame toliau.

Oras puikus, keliai geri ir gražūs, smagiai įsikalbame naudodami racijas ir netrukus pasiekiame Mosbach. Žavus miestukas su pėsčiųjų zona ir gausia fachverkine architektūra, jaukia rotušės aikšte ir maloniu pasisėdėjimu saulės šviesoje graikiškoje kavinėje.

Kitas sustojimas – Heidelberg miestas, kuriame buvome vos prieš mėnesį ir kuris mums dviem su Alwyda paliko malonų įspūdį. Žinomas pasaulyje, mėgstamas užsienio turistų, patrauklus gausiais turistiniais objektais – Senuoju tiltu, galinga pilimi 70 metrų aukštyje virš upės, vaizdingomis terasomis, jaukiomis gatvėmis ir gražiomis Neckar upės krantinėmis.

Sėdam į ratus ir traukiam link vieno seniausio ir reikšmingiausio Vokietijos miesto – romėnų Augusta Treverorum. Čia gan greita UNESCO pastatų apžiūra ir… “Vakaras baigėsi bulvių restorane, kur sočiai ir smagiai pasivalgėm cepelinų, užkepėlių ir kitų gėrių. Tada patraukėm į Liuksemburgą, pasiskirstėme į namučius” [citata iš 1-osios “Savų” kelionės 2012 metais, tinkama ir 2014 metams].

**

Šeštadienis, kovo 15 d. Naktis nepraeina be nuotykių, rytas nepraeina be liuksemburgiečių statybininkų išgąsčio. Prisiminimai išliks ilgam, istorija bus verta pasakojimo dar ne kartą. Bet ją pasiliksime gyviems susitikimams, kad galėtume vis baisiau, įvairiau ir keisčiau nupasakoti tai, ką tąnakt teko pergyventi Pijui, Baubui, mums dviem. Ir Tarzui…

Iš pat ryto saviškiai nusprendžia pasibastyti po Liuksemburgą. Vyrukai miestą jau pažįsta kaip savą miestą, gido nebereikia, tad mudu nusprendžiame neprisijungti prie tų vyturėlių ir kuo ilgiau pasibūti mieguisti. Visgi artėja vidudienis, tenka išsijudinti ir po kurio laiko visi susibėgam Glacis parkinge, paliekame mašinas ir per lietutį patraukiame į krepšinio salę kovoti dėl garbės ir pirmos vietos.

Septintame Nepriklausomų lietuvių krepšinio lygos NeLKL turnyre, skirtame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti, dalyvavo jau tradicinės keturios komandos – “A komanda” iš Vilniaus, mūsų Kauno „Savi“, savi „Baltai“ ir Liuksemburgo „Racing“. “Netikėtai” pusfinalyje sutikome pernai metų finalininkus iš Vilniaus. Kova pasirodė lengvesnė nei tikėjomės. Kitame pusfinalyje ypatingą kovingumą parodė “Baltai”, įveikę vietinius “Racing”. Finalas buvo toks, kokį ir išpranašavau jau išvakarėse – “Savi” prieš savus “Baltus”. Kova buvo smagi ir galutinis rezultatas skelbė, kad trečią kartą iš eilės čempionai esame mes. Kauniečiai juk visada kaunasi dėl aukščiausių vietų. “Lekiam kaip žaibas”. Ne kitaip.
Vėliau vyko nugalėtojų karūnavimas laurų vainikais, nugalėtųjų paguodimas alaus puta, elitinių krepšininkų ir ištikimų fanų pokalbiai, alaus sugėrimas ir tradicinis nuėjimas į meksikietišką restoraną Chi Chi…

**

Sekmadienis, kovo 16 d. Trumpas įlindimas į Liuksemburgo centrą išgert kavos, parašyti atvirlaiškius ir nusiteikti 300 km kelionei iki Olandijos.

Kelias nuobodus. Ypač iki Briuselio. Todėl Alwyda mielai perduoda vairą Tarzui, o aš nuobodžiaudamas plepu su kolegomis iš kitos mašinos per raciją.  Pasijuokimai, komentarai, lazdavonės, erelių lizdas, varlių kūdra… Ir štai mes įšokam į Olandiją ir padarom pirmą sustojimą – žvejų miestukas Yerseke, su maždaug 6000 gyventojų ir garsia žinia apie save kaip žuvininkus – uostas, žvejų muziejus, austrių fermos, tradicinė midijų derliaus šventė rugpjūčio mėnesį.

Nuo čia iki Oosterscheldekering vos 15 km. Audrų bangas ir Šiaurės jūros sukeliančius potvynius sulaikantis barjeras Oosterscheldekering yra tarp salų Schouwen-Duiveland ir Noord-Beveland. Kaip ir dažniausiai pasitaiko mūsų žemėje, taip ir čia – barjeras pastatytas ne prieš, o po nelaimės t.y. po pražūtingų 1953 m. potvynių. Užtvanką sudaro 65 betono bokštai su 62 plieniniais vartais, o kiekvienas jų – 42 metrų pločio. Užtvanka turėtų veikti ilgiau nei 200 metų. Nesužinosim…

Padarėme keletą sustojimų, pasifotkinom, prasivėdinom, įsukom kukliai mažą vėjo malūną, pamiklinom savo karatūniškus sugebėjimus ir vėl patraukėm gilyn į Olandiją link Delft.

Olandiją su Alwyda esame gan gerai išnaršę, bet Delft nebuvome matę. O šis miestukas, turintis apie 100 tūkst gyventojų, labai mielas ir labai olandiškas. Ir garsus dėl mėlynosios keramikos darbų.

Trumpai pasivaikščiojom gražiomis siauromis gatvėmis tarp raudonų plytų pastatų, pasimėgavom žaviais ilgais kanalais, didžiule Rotušės aikšte ir ilgam nusėdom kabokan. Skaniai pasimaitinom, gurkštelėjom alaus ir tradiciškai tingiai vėl išsijudinom keliauti toliau.

Nakvynė buvo numatyta Roterdame. Kai kam nakvynė įvyko vos tik atvykus, kai kam – po gan ilgo pasivaikščiojimo krantine ar aplink psichodelinius olandų pastatus. Bet visiems mums įsimintiname pastate – garsiuosiuose geltonuose kubuose.

Šis miestas stebina. Jis žavus ir įdomus ne tik dėl legendinės, vadovėlinės trenktos architektūros, bet ir dėl tokių pačių trenktų ambicijų išlikti trenktu miestu. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kad ir naujas, baigiamas statyti Markthal…

**

Pirmadienis, kovo 17 d. Rytas pasitinkamas malūnų parke Kinderdijk. Kinderdijk mažas kaimiukas, visai netoli Roterdamo. Čia stovi 19 malūnų, kurie buvo pastatyti apie 1740 metus, siekiant žemę išlaisvinti nuo vandens. Sekėsi gerai, bet technologijos pasikeitė ir malūnai neteko prasmės. Dabar šie iki šiol veikiantys malūnai tėra turistų traukos objektai. Reikšmingi, įtraukti į UNESCO sąrašus.

Haarlem. Nesumaišykite su New Yorko Harlemu. Šis daug senesnis ir gerokai smulkmeniškesnis, nei anas už vandenyno. Turbūt :] Pasivaikščiojom, pasižiūrėjom ir pasiskirstėm, kam koks maistas labiau patinka ir išsiskyrėm. Vyriokai nuėjo burgerkingo ieškoti, o mudu užėjome į šimtametį kaboką, kur labai jaukiai ir skaniai pasibūvom. Nesunku nuspėti, kam pasisekė labiau :]

Netrukus visi vėl susitikome prie automobilių ir patraukėme toliau. Šiek tiek apmažinom lankomų objektų skaičių ir patraukėme tiesiai į miestą-fortą Naarden Vesting. Fantastiškai gražiai sutvarkytos fortifikacijos, žvaigždės formos sienos ir jaukiai pasislėpęs miestukas – atrodo įspūdingai ne tik iš oro, kai matosi gatvių ir forto struktūra, bet ir esant miestuko viduje.

Naarden miesto teises gavo 1300 metais, vėliau tapo fortifikuotu miestu, kuriame vystyta reikšminga tekstilės industrija. Visgi miestukas akivaizdžiai pralaimėjo konkurencinę kovą arti esantiems kitiems miestukams ir dabar yra sustingęs ir įdomus tik turistams.

Vakaras artėja, tad mes nusitaikome link vakaronių ir nakvynės vietos. Bevažiuodami link viešbučio, kuris buvo netoli Utrechto esančiame Zeist miestuke, apžiūrime turtuolių dvarus, rūmus ir vilas. Akivaizdu, kad Utrechtas patrauklus prakutusiems olandams. Mes ne olandai ir neprakutę, vilos pirkti nesiruošiame, tad tik pasidairom ir nuvarom pasibastyti po Utrechto senamiestį.

Utrechte mums dviem su Alwyda jau yra tekę būti ir tąkart patekome į labai linksmą spalvingą nacionalinę oranžinę šventę. Tada supratome, kad olandai tikrai moka baliavoti. Ir tai daro labai nuoširdžiai ir labai oranžiškai. Šį kartą apsiėjome be balių. Tik šiek tiek pasivaikščiojom, sugėrėm alaus, pleptelėjom įvairiomis temomis ir ramiai apžvelgėm visą šią kelionę. O ji visai smagi :]

**

Antradienis, kovo 18 d. Laukia ilgas kelias link Hahn oro uosto. Tad spaudžiam labai daug nesidairydami iki pat pusiaukėlėje esančio Maastricht. Čia aplankome Onze Lieve Vrouwekerk, ant kurios sienos (turizmo vadovų teigiama) gyvena driežai, didžiąją Vrijthof aikštę, pasivaikštome gatvelėmis ir nusėdame kaboke, kur skaniai ir sočiai pavalgom.

Netrukus mudu atsisveikinome su “savais” ir palinkėjom chebrytei gero kelio iki Hahn oro uosto ir lengvo skrydžio Kaunan. Tuo tarpu mudu likom dar šiek tiek pasibastyti po miestą. Pasivaikščiojom, pafotkinom, šiek tiek pasišopinome ir tada patraukėm iki Liuksemburgo. Čia likau dar porai dienų, pratęsdamas savo malonų buvimą kartu su Alwyda.