Kovo ir balandžio menai [rinkinukas]

By skrandis, 2014/04/03

Kovo ir balandžio mėnesių rinkinukas iš įvairiausių kultūrinių patyrimų.

****

2014 03 21 – 04 03. Kino pavasaris atėjo. Labai smarkiai nesigilindamas, neskirdamas dėmesio į apdovanojimus ar aktorių/režisierių pasiekimus, atsirinkau berods 12 filmų, į kuriuos planavau nueiti. Visgi ne į visus pavyko nueiti, tad bilietus į vieną filmą padovanojau Gintui, keturis filmus įdaviau tėvukams, vieną teko šiaip pramest, o likusius sužiūrėjau arba vienas, arba su draugais. Į vieną filmą neplanavau eiti, nes bilietų nebuvo, bet kaip tyčia gavau kvietimą ir šį kartą pasinaudojau.

Tas dovanotasis filmas – “Kino pavasario” atidarymo filmas “Gloria“. Pagrindinis garso takelio gabalas dabar visada siesis su šiuo filmu [šio gabalo versijų, pasirodo, yra ne viena ir ne dvi – 1, 2, 3, 4, ir t.t.]. Filmas buvo išties superinis, optimistinis ir kartu realistinis, apie žmonių norą gyventi gyvenimą gyvai, bet kartu apie norą tai daryti savaip. Apie brandų būdą elgiantis nebrandžiai, apie jausmus ir svajones, kurie nesensta. Puiki vaidyba, puiki istorija ir puikus filmas.

Zero Theorema – gerokai trenktas filmas, kurį suprast nebuvo sunku, bet… pasirinktas formatas kažkiek stebino. Istorija apie hakerį, ieškantį gyvenimo prasmės, ir apie tai, kaip tos paieškos trukdomos, nuviliojamos, išmušamos… Išryškintos spalvos, paspaustos ar perspaustos išraiškos, pabrėžtinas komediškumas, kuris savotiškas ir gal kiek britiškas, ir kitos detalės lyg ir prikausto prie filmo, bet kartu ir atbaido.

Nimfomanė. I dalis. Filmo pristatymo metu Gediminas Jankauskas daug kartų minėjo žodį “pornografija”, tačiau filmo pabaigoj galima būtų drąsiai sakyti, kad be reikalo. Taip, erotikos buvo, atvirų scenų buvo, bet filmo pabaigoj mintyse lieka ne vaizdai su sekso scenomis, o tekstai ir herojų diskusija. Lars von Trier bandymas lyg ir negatyvius dalykus versti teigiamais nestebina – akivaizdu, kad tiesa niekada nėra vienoje pusėje. Tačiau sukuria intrigą, kur tas herojų bandymas rasti tiesą nuves. Laukiam II dalies, kurios festivalio metu negalėjau pamatyti.

Dalaso klubas – istorija sekianti 90uosius ir pasakojanti apie AIDS protrūkį JAV visuomenėje. Paprastai tokio stiliaus dramų, kuriose rodomi amerikietiški teisybės kovotojai ir gyvenimo herojai, nesu mėgėjas žiūrėti. Bet Matthew McConaughey amerikietišką istoriją pavertė visai geru filmu. Su juodu jumoru, su smagiu anarchizmu, su nepopkornišku heroizmu. Susižiūrėjo gerai.

Sniego traukinys – filmas apie žmonių pasaulio struktūrą, apie hierarchiją, apie tvarką, kurią iš vienos pusės norima sugriauti ir iš kitos – išlaikyti. Istorija įsprausta į traukinį, kur teisybės ieškotojai ‘runkeliai’ veržiasi į ‘elito’ valdomą lokomotyvą, viską griaudami ir naikindami. Istorijos pasakotojo pozicija pasirodė kažkiek nepolitkorektiška, nes lyg ir filmo pabaigoj galima pamanyti, kad griauti susidariusios vergų-valdovų santvarkos tikrai neverta. Nebent gamta mums bus gailestinga ir padės išsikapstyti….

 

****

2014 03 19. Ilgasis trečiadienis MUDAM’e. Viena nauja ir keletas jau matytų, bet tikrai gerų ekspozijų. Pirmiausiai, belaukdamas Alwydos ateinančios tiesiai iš darbo, apžiūrau senuosius MUDAM’e 2009 metais eksponuotus Rusijos menininko Nikolay Polissky skulptūras “Large Hadron Collider”.

2013 m. spalį matyta vizuali ir įdomi pietų korėjietės Lee Bul skulptūrų-objektų paroda vis dar eksponuojama.

Kabantys keisti ateiviai, kyborgai ar velnias-žino-kas.

Vėl buvo galimybė žaismingai pasibūti tarp keistų objektų. Pirmąjį kartą smagiai leidom laiką su brolio šeima.

Be senai MUDAM’e esančio Su-Mei Tse “Many spoken words”, apžiūrėjome naują ekspoziciją – “NY-LUX”. Liuksemburge gimusio amerikiečių fotografo Edward Steicheno apdovanojimai Liuksemburge teikiami nuo 2004 metų, siekiant prisidėti prie dialogo tarp menininkų Europoje ir Jungtinėse Valstijose. Apdovanojimai, rezidencijos ir parodos tiems, kurie verti ir kurie yra Didžiojo regiono (Liuksemburgas, Trier, Metz ir berods Arlon) kūrėjai. Ekspozicijoje pateikiami septynių nugalėtojų (nuo 2005 m.) kūriniai.

****

2014 03 19. Shop shop shop. Taip vadinasi Liuksemburgo miesto istorijos muziejaus paroda. Paroda, kaip ir visos šiame muziejuje laikinosios parodos, buvo konceptualiai stipri ir pateikta įdomiai. Istorija, prekybos vystymasis, parduotuvių reklamos ir skelbimai, iškabos ir parduotuvių dizainas, licenzijos ir leidimai, prekybcentriai ir besikeičiančios pirkimo tradicijos. Trumpai, konkrečiai ir kartu išsamiai apie tai, kaip miestas auga ir verslauja.

****

2014 03 27. Prieš daugiau nei mėnesį Kauno fotografijos galerijoje atidaryta prancūzų klasikų paroda vis dar veikia. Pasinaudojau ir aš proga pamatyti Willy Ronis, Robert Doisneau, Edouard Boubat, Jean-Philippe Charbonniere, Izis, Sabine Weiss bei William Klein kūrinius. O jie labai kokybiški, turintys savo sielas ir maloniai žiūromi.

****

2014 03 13. Tapus Vytauto Didžiojo karo muziejaus Tarybos nariu, gavau progą prisiliesti prie pastato, prie kurio visi norintys lengvai prisiartinti negali – prie Karo ligoninės. Pastatas esantis uždarame kiemelyje prieinamas tik su leidimu ar kažkieno priežiūra. Šiuo atveju, apie planus pasakojo ir po pastatą vedžiojo muziejaus vadovas pulkininkas Kęstutis Kuršelis.

Pirmosios žinios apie Lietuvos karo ligoninės vietą randamos XVI a. pr. archyviniuose raštuose. Karmelitų bažnyčios dokumentuose rašoma, kad 1510 m. kauno miesto gyventoja Darata Narbutienė prie Nemuno upės kranto savo lėšomis pastatė medinę koplyčią. Šią koplyčią buvo pavesta valdyti Kauno dvasininkijai, kuri jos vietoje pastatė mūrinę bažnyčią. 1770 m. bažnyčia atiduota vienuoliams karmelitams. Šalia bažnyčios išaugo erdvus vienuolynas. 1792 m. rusams užėmus Lietuvą, karmelitų vienuolyno pastatai pradėti reorganizuoti į ligoninę. 1853 m. pradėta statyti dviejų aukštų Kauno karo ligoninė. Pastačius kauno
tvirtovę, mieste padaugėjo kariuomenės, todėl buvo pastatytas mūrinis infekcinės ligoninės pastatas, atskiras operacinis pastatas. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Kauną užėmus vokiečiams, karo ligoninė perėjo jų žinion. Baigiantis karui ir okupacijai, 1918 m. gruodžio 4 d. buvo įkurtas Lietuvos respublikos krašto apsaugos ministerijos sanitarijos skyrius. Įvykdžius karių demobilizaciją ir Sanitarijos skyriaus reorganizaciją Lietuvos kariuomenės sudėtyje 1926 m. liko viena Karo ligoninė, kuri tais pačiais metais buvo pavadinta dr. Jono Basanavičiaus vardu. 1927–1933 m. buvo atlikta ligoninės rekonstrukcija, po kurios dr. Jono Basanavičiaus karo ligoninė tapo viena geriausiai įrengtų ligoninių Lietuvoje. Be terapijos, ausų, nosies ir gerklės ligų, odos ir veneros ligų, chirurgijos, akių skyrių, ligoninė turėjo šias pagalbines įstaigas: vaistinę, rentgeno kabinetą, laboratoriją, prozektoriumą, patologinės histologijos kabinetą, dantų ligų kabinetą, hidroelektrinės terapijos skyrių. Karo ligoninė taip pat turėjo bažnyčią, medicinos biblioteką, atskirą ligonių biblioteką su skaitykla, radiją.