Išdidžios galvos Pikardijoje [nr 228]

By skrandis, 2014/05/12

Gal ne tiek išdidžios galvos, kiek užverstos aukštyn galvos, į viršų pakeltos akys. Tokia mūsų būsena šioje kelionėje pasitaikė ypatingai dažnai ir sprando raumenys gavo neįprastą krūvį. Bet apie viską iš eilės.

Prieš keletą metų vykdyta kelionė į Normandiją ir Bretanę mums paliko labai gerą įspūdį. Prancūzija toje pusėje natūrali, neišlaižyta, kažkiek laukinė ir dėl to labai įdomi. Atrodo, kad ir kiek ten civilizacijos būtų sukurta, kad ir kokie kultūros objektai pastatyti, čia Prancūzija vis dar tokia pat atšiauri ir vėsi, užsidariusi ir stipriai vėjuota.

Bet tai nėra blogai, kad ir kaip mums patinka jaukumas, šiluma ir šventiškai gyvenantys pasaulio miestai. Tiesiog mūsų mėgstamas kelionių “nesezoniškumas” leidžia labiau būti patiems sau, nesistumdyti gausioje minioje, nesižvalgant trauktis nuo pastato užversta galva ir nebijoti, kad užkliudysi kitą tokį išdidžiai galvą laikantį turistą.

2014-05-09
Tad štai, mes Pikardijoje, mieste Laon, kažkur tarp Paryžiaus ir Briuselio. Viduramžiškas miestas, pakilęs ant kalvos virš vietinių pievų apie 100 metrų, pasistatęs didingą ir įspūdingą katedrą, kuri stiebiasi į dangų dar apie 100 metrų. Daili katedra ne vienintelis objektas šiame mieste – čia verta pasivaikščioti ir pasidairyti atidžiau – mielos gatvelės, puikūs vaizdais į tolius, viduramžiški pastatai, koplyčios ar bažnyčios, stovinčios nuo 12-13 amžiaus. Viskas gelsvu atspalviu, gražiai sutvarkyta ir vis dar ‘nesezoniškai’. Puikus pirmas sustojimas.

Šis regionas ypatingai garsus gotikinėmis katedromis, todėl labai dažnai net mažiukas miestukas iš tolo matomas [bokštai kyšo lyg zuikio ausys pievoje]. Štai Noyon, apie 15 tūkst. gyventojų turintis miestukas, o katedra… 12 a. Notre-Dame de Noyon Cathedral yra pirmoji šio regiono gotikos katedra, dar tik kukliai įtvirtinanti gotikos stilių. Vitražai 13 amžiaus, įspūdinga baldai irgi 13 amžiaus, įspūdinga 16 amžiaus Notre-Dame de Bon Secours koplyčia [pasižvalgykite virtualiai]… Aplink katedrą einant rasime dar ir viduramžių valgyklos pastatą, vyskupų kalėjimą ir teismo salę, fachverkinį iždo ir bibliotekos priestatą. Nekukliai kaip tokiam miestukui…

Žinojome, kad pilis bus uždaryta, bet pamatyti norėjosi. Juolab, kad pakeliui. Ir štai mes einame aplink Chateau de Pierrefonds. Gynybinio formato Chateau de Pierrefonds yra viduramžiška, tačiau visas šios pilies grožis atsiskleidė 19 amžiuje, kada Louis-Napoléon Bonaparte (vėliau Napoleon III) apsilankė pilyje ir davė užduotį architektui ir istorikui Viollet-le-Duc imtis pilies restauracijos. Pagal to meto suvokimą, restauracija buvo labiau panaši į perstatymą, kadangi architektas labiau rėmėsi savo vaizduote nei tyrimais. Kaip ten bebūtų, daug jo vaizduotės buvo pagrįsta ir žiniomis, tad pilis verta pamatymo. .

Dienos pabaiga mieste vardu Senlis. Senlis buvo žinomas ankstyvaisiais Romos imperijos laikais kaip Augustomagus, vėliau Civitas Silvanectium. 3 amžiaus septynių metrų aukščio gynybinės sienos vis dar egzistuoja ir galima pamatyti. Mieste taip pat yra romėnų amfiteatras, kurio naktiniame mieste neradome, o ryte dėl gausaus lietaus ir nebeieškojome. Naujas miesto gyvenimas prasidėjo 12 amžiuje, kurio metu išaugo dar viena įspūdinga katedra. Cathédrale Notre-Dame de Senlis yra Romos katalikų bažnyčia, ilgą laiką buvusi vyskupystės “sėdyne” [iki 1801 m., kai vyskupo sostas perkeltas į Beauvais vyskupiją]. Katedra buvo pastatyta tarp 1153 ir 1191 m., bokšto aukštis – 78 m. Deja, užlipti ir pamatyti miestą iš viršaus nepavyko. – nors katedra buvo atvira ir joje vyko kažkokios intymios mišios, tikėtis gan turistinių pasilaipiojimų buvo jau per vėlu. Kurį laiką pasiblaškę po senamiestį, šiaip ne taip išsirinkome kur pavalgyti. Miestukas tuščias, žmonių mažai, kavinių/restikų pasirinkimas kuklus [nors kaip 16 tūkst. gyventojų miestelyje, gal viskas ir padoriai]. Pavalgę dar ramiai pajudėjome po miestą ir tada patraukėme į viešbutį – reikėjo peržiūrėti rytojaus planus.

2014-05-10
Diena prasidėjo nedžiugiai – lietumi. Tad pasisekė kažkiek, kad planuose buvo apsilankymas Chateau de Chantilly. Kompleksą sudaro Petit Château, Anne de Montmorency ir Grand Château, kuri buvo sunaikinta per prancūzų revoliuciją [ši šalis labai stebina šia savo revoliucija, kai rodos tokia kultūringa tauta taip nusiaubė savo pačios kultūrą…], bet atstatyta 1870 m. Dabar čia viena iš geriausių meno galerijų Prancūzijoje ir yra atvira visuomenei. Tenka pripažinti, kad net lietus nepadėjo susikaupti ir apžiūrėti visus darbus atidžiai – jų aiškiai per daug vienam muziejui :]
Kadangi lietus momentais nebuvo toks piktas, pavyko pasibastyti ir po didžiulį, 115 akrų parką, išskirstytą į prancūziško stiliaus André Le Nôtre parką, kinietišką-anglišką parką ir tipinį anglišką parką. Reikia tik šiek tiek fantazijos, kad suvokt, kaip gerai 1994 m. čia turėjo skambėti Pink Floyd “The Division Bell” koncertas :]

Sprunkame nuo lietaus. Sėkmingai. Ir nors karts nuo karto atrodo, kad mes vėl pateksime po šlapiu dangumi, Beauvais miestas mus šiek tiek erzina tik stipriu vėsiu vėju. Beauvais – jau beveik kaip ir miestas. Pagrindinis tikslas šiame mieste – pamatyti katedrą. Turistinių knygų žinios skelbia, kad miestas labai skaudžiai nukentėjo per karo sukeltą ugnį [kai II pas. karo metu vokiečiai ėjo ant Paryžiaus] ir daugumą viduramžiško miestelio fachverkinių pastatų tiesiog sudegė. Tačiau prisiliesti šiame mieste prie istorinių pastatų visgi gaunasi. Viena miela gatvelė, keletas pastatų prie katedros, dar vienu kitur pasimatantis fachverkiukas. Kaip ten bebūtų, pagrindinis dėmesys šiame mieste – Cathédrale Saint-Pierre de Beauvais. Katedra turėjo būti pasiutiškai didžiulė, aukšta ir įspūdinga, tačiau realybė parodė, kad nereikia riesti per daug nosies – dabar katedros stovi tik transeptas su apside ir septyniomis koplyčiomis. Bandymai pastatyti -iausią ir -iausią ne kartą baigėsi tuo, kad katedra griuvo, virto ir vėl pastatyta nesilaikydavo. Eilinis nekilnojamo bažnytinio turto burbulas :]
Tiesa, viduje esti ir labai sėkmingai veikiantis objektas – katedra turi sudėtingą astronominį laikrodį neogotikos stiliumi (1866 m.). Astronominis laikrodis pastatytas/pagamintas per ketverius metus, jame yra daugiau nei devyniasdešimt tūkstančių detalių, turi 52 ciferblatus. Laikrodis rodo saulėtekius, saulėlydžius, mėnulio fazes, saulėgrįžos ir potvynių valandas, įvairias šventas dienas ir visokią kitokią velniavą. Įspūdingas daiktas. Ir svarbiausia, jog veikia ir negriūva :]

Kitas sustojimas  – turistinėje knygoje nereklamuotas, bet internete aprašytas kaimas Gerberoy. Oise, Pikardijos, Šiaurės Prancūzijos regiono pažiba, o gal net ir visos Prancūzijos perliukas. Labai žavus mažas kaimas, kuriame nėra nė 100 gyventojų. Tačiau pasiutiškai mielas ir sustingęs laike. Siauros gatvės, čerpių stogai, viduramžiški kiemukai, sodeliai, gėlės, rožių kvapas ir po lietingo ryto sugrįžusi saulė. Viskas taip jaukiai ir fainai, kad iškart akys ieško užrašo “vendre” ant kokio nors namuko :]

Laikas į nakvynės miestą – Amiens, apie 135 tūkst gyventojų turintį miestą. Seną istoriją turintis Amiens buvo gerokai daužomas ir talžomas, buvo įvairių genčių, šalių rankose, vienu ar kitu metu  vis kontroliuojamas įvairių veikėjų. Ir tik 16 a. galų gale atiteko Prancūzijai [tiesą sakant, vėliau dar perėjo prūsai, vokiečiai ir šiaip kas netingėjo].
Kaip ten bebūtų, Amiens turi kuom didžiuotis – tai ir aukščiausia tų amžių [13 a.] katedra, įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, ir mielas barais apstatytas senamiestukas, ir olandiški kanalai, ir “plaukiojantys sodai” hortillonnages, ir dar daug viso kito. Buvo faina paslampinėti ir dieną pabaigti šiame mieste.
Tarp kitko, mums pasisekė sudalyvauti renginyje “Katedrų naktis”, kuri vyko ne tik Prancūzijoje, bet ir Liuksemburge. Amiens katedra buvo atidaryta visą vakarą iki pat nakties, buvo vedamos ekskursijos, leido užlipti iki pat katedros rožės, nuo kurios atsivėrė puikūs vaizdai. Buvo smagu, nes paprastai tokiu metu katedra uždaryta ir mums būtų nepavykę jos aplankyti tą dieną. Bet kartais tereikia tik šiek tiek sėkmės ar atsitiktinumų.

2014-05-11
Diena prasideda saulėtai. Bet mums laikas atiduoti pagarbą požemių dievams ir mes lendam į Naours grottes. Medžių pridengtame slėnyje  yra požeminiai urvai, kuriose yra begalybė tunelių, patalpų ir net koplyčios. Šioje požeminėje gyvenvietėje, 33 metrai po žeme, yra gatvės su pavadinimais, atkartojantys antžeminės gyvenvietės Naours gatvių pavadinimus. Požeminė gyvenvietė – 3 amžiaus . Čia romėnai buvo pirmieji žmonės, kurie ėmė kasti urvus. Ankstyvieji krikščionys čia slėpėsi nuo persekiotojų, atidarė sau net koplytėlę, su altoriumi, navom, na kaip priklauso viskas :]​​. Naujesniais laikais vietiniai valstiečiai sukūrė alternatyvius namus, su gatvių tinklu, gyvenimo sistema ir struktūra. Čia pavojaus atveju tilpdavo iki 3000 valstiečių, su gyvuliais ir naminiais daiktais. Iš viso yra 28 galerijos ir 300 kambariai. Didžiojo karo metu (1914-1918 ) čia kariai buvo įsirengę karo ligoninę. Vieta įdomi ir originali, nesuvokiamai didžiulė ir įdomi. Ir tinkamai parengta įvairaus amžiaus lankytojams – su kavine, su gyvūnėliais, su žaidimu aikštele ir mielais poniais šalia malūnų :]

Kelionė vis labiau tolsta nuo gotikinių katedrų ir miestų. Pasiekėme Anglijos kanalo sąsiaurį, beribius vandenis [tarp Keltų ir Šiaurės jūrų] ir pasiutiškai galingą laukinį vėją. Taip, kaip Mers les Bains krantuose, vėjo stumdomi ir traukomi, taip nevaldomai nešiojami ir stabdomi dar turbūt niekur nesijautėme. Ir nors miestukas  pasirodė labai fainas ir gražus, su ypatinga art deco arba gal tiksliau Belle époque amžiaus ir stiliaus architektūra, su nuostabiais krantais, baltais žaismingais namukais ir aukštais skardžiais, stipriausią įtaką darė visgi vėjas :]] Išdykęs kaip reikalas :]]

Le Boise de Cise – trumpa stotelė kaimuke, kurio pagrindinė gatvė baigiasi amfiteatru į jūrą. Serpantininis takas ir gausybė suoliukų romantikams :]

Dar vienas nedidelis miestas prie pasiutiškai gražių krantų – Ault. Esant prie tokios gamtos sukurtos sienos labai sunku jaustis didžiam ar reikšmingam. Fantastiška vieta, kad ir kaip vėjas neleistų jaustis jaukiai ir šiltai [o buvo tikrai šilta, tik vėjas toks stiprus, kad kiaurai ėjo visą kūną ir norėjosi maksimaliai nuo jo gintis].

Netoli Ault susiradome savo nakvynės tašką pas malonų prancūzą. Pasidėjome daiktus, paėmėm žiūronus [beje, dėl jų teko gerokai pasivažinėti kelionės pradžioje – buvo pamiršti namuose ir prisiminti pravažiavus apie 35 km], susirengėm viską, kas įmanoma [pasikartosiu, kad ne dėl šalčio, o dėl vėjo] ir patraukėme į netoliese esančias pelkes. Hable d’Ault – pelkė, kuri buvo svarbi jau viduramžiais. Čia buvo puikus laivų uostas, ši vieta taip pat garsėjo kaip viena geriausių žvejybos vietų. Tačiau dabar ji svarbi dėl to, kad čia ypatingai įvairi augalija ir gyvūnija. Paukštukų čia suskaičiuojama daugiau nei 270. Augalų rūšių čia apie 250. Ypatinga ši pelkė tuo, kad ją nuo jūros dengia akmenukų kalva. Ji apsaugo pelkę nuo jūros puolimo ir yra sudaryta iš erozijos paveiktų uolų [kreidos ir titnago]. Ir beje, tie akmenukai, kurie čia mėtosi ant kiekvieno kampo, yra renkami ir, aišku, vėliau parduotuvėse stumdomi už gerulę kainą…

Kaip ten bebūtų, ilgai pelkėje neištempėme. Vėjas mus įveikė. Galva atrodė jau kiaura ir ėmė skaudėti, oda juto drebulį, kūnas reikalavo ramybės ir maisto. Tad patraukėme į Saint Vallery sur Somme. Šis mažas miestas turistiškai patrauklus, nes ne tik turi seną istoriją, kuri prasideda nuo romėnų įsikūrimo, bet ir jaukias viduramžiškas gatveles, vienuolyną, miesto vartus ir gynybinę sieną, VII amžiaus vienuolyną ir XV amžiaus pilį. Puikus miestukas, bet pasimėgauti juo labai nesigavo – pirma, tai buvome pavargę nuo vėjo, antra, buvome alkani ir atrodė, kad mieste niekas neveikia ir visi valgomieji taškai užsidaro gerokai per anksti. Visgi, radom kur pavalgyti. Tačiau pavalgius noro bastytis buvo jau gerokai mažiau, tad dar šiek tiek pasivaikščioję, įvertinom miesto puikumą, patvirtinom, kad kitomis [nevėjuotomis] sąlygomis šis miestas sulauktų žymiai daugiau mūsų dėmesio, ir netrukus patraukėme miegoti. Rytoj skrendam namo, prieš tai apsilankę pas tuos, kurie yra tikrieji skraidūnai…

2014-04-12
Oras puikus, nors gąsdino lietumi. Vėjas ramesnis, kaip ir žadėjo mus apnakvindinęs prancūzas. Su gera nuotaika ir be didelio skubėjimo patraukėm į paskutinį užsibrėžtą tašką – Parc du Marquenterre. Mokamas, bet labai gražus ir didelis parkas su trijų ilgių pasivaikščiojimo takais, namukais paukščių stebėjimui [14 vnt], aprašymais. Teigiama, kad čia galima pamatyti apie 360 paukščių rūšių, nes ši tranzitinė vieta yra labai svarbi migrantams į Londans [ir Islandiją, Skandinavija ar Sibirą]. Trys takai veda per pelkes, kopas, pievas, gėlo vandens tvenkinius, per sūraus vandens marias. Galima ne tik pasimedžioti su fotoaparatu paukščius, bet ir tiesiog maloniai pasivaikščioti užuovėjoje, kadangi dauguma takų atskirti kalvelėmis, medžiais ar krūmais, padedantys paukščiams nepastebėti žmonių ir žioplių. Labai graži ir raminanti vieta, kurioje  praleidom daugiau nei keturias valandas. Ir buvo gerokai per mažai.
Straipsnis apie paukščius netrukus atsiguls į pauksht.gediminasbanaitis.lt [Alwyda jau rengia]

Štai taip ir baigėsi mūsų kelionės. Atėjo laikas traukt atgal į Liuksemburgą. Kelias nėra artimas, apie 550 km, tad pakeliui nusprendžiame sustoti mieste Arras. Apie 50 tūkst gyventojų turintis miestas gimė galų dėka jau metalistų amžiuje ir ilgą laiką buvo žinomas kaip Nemetocenna [pagal keltus lyg ir “šventą vietą” reikštų]. Vardas “Arras” pirmą kartą paminėtas XII amžiuje.
Miestas garsus dėl kultūros ir architektūros – jo Belfry [varpinės bokštas] įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Miestas populiarus ir dėl kitų turistų lankomų vietų, tokių kaip rotušė, požeminiai tuneliai “Boves”, dėl dviejų didžiulių aikščių La Place des Héros ir La Grand’ Place, kuriose yra unikalus 155 flamandų baroko stiliaus pastatų ansamblis, vienuolyno kvartalo ir t.t. Įdomus ir tikrai vertas dėmesio miestas. Bet laikas tiksi, kelionė namo dar tolima, tad susėdame į mašiną ir traukiam į rytų pusę. Įspūdžių daug, poilsio daug, apkalbėti yra ką. Ir kaip visada sutariama kas akivaizdu – kelionės yra gėris.

Štai va taip va.