Pompi2

By skrandis, 2014/05/03

Kelionė iki Pompidou Metze kėlė abejones – internete buvo nurodyta, kad iš keturių meno centro aukštų veikiantys tik du. Parodos irgi neatrodė pačios įdomiausios. Visgi surizikavome ir rizika pasiteisino. Buvo verta.

Pompidou centras Metze lankytas jau ne kartą, tad nors architektūra šio kultūros objekto išskirtinė, per tuos metus tapo ir labai priimtina ir sava. Pasikeitimai vyksta viduje, kur menininkai ar centro savininkai sumąsto vis ką nors naujo. Šiam kartui jie sukūrė namų aplinką. Nori – nusnausk, nori – įsitaisyk ir skaityk sau mielą knygą. Nuskaityti mintį nesunku – kultūra turi būti sava, artima, kasdien liečiama.

Pirmame aukšte – paroda pavadinimu “Beacons“. Ekspozicijoje galima pamatyti Pompidou centro kolekciją, kuri pristato XX a. pradžios dailės madas ir įžymybes. Čia ir Pablo Picasso, ir Anish Kapoor, ir Sam Francis, Joseph Beuys ar Dan Flavin.

Kiekvieną atėjusį pasitinka Yan Pei-Ming “Survivants”. Įspūdingo dydžio juodai balti tapybos darbai, turintys savyje kažkokios neaiškios galios. Kūrėjas dirba daug su pop elementais, tačiau šį kartą čia darbuose tarsi gryna nuoga tiesa. Tereikia atsitraukti ir pažvelgti iš toliau, objektyviai.

Kitose erdvėse pasitinka tokie grandai, kaip P. Picasso ar J. Mitchell. Didžiulio formato darbai daro įspūdį, net jei kai kurie jų [kaip kad Robert Delaunay darbas, skirtas geležinkelio stoties foje papuošti] jau atgyvenę savo laikus. Kai kurių kūrybą [Louise Nevelson ar Joseph Beuys] vis dar aktuali ir tinkama šiam laikui.

Kai kurie, tokie kaip Pierre Saulages ar Jean Degottex, atrodo niekada neišeis iš mados.

Darbų ne daug, bet jie dideli. Yra laiko įsižiūrėti, susigyventi, rasti sau mėgstamiausią ar įspūdingiausią. Ir eiti toliau per galerijas ir dairytis.

Anish Kapoor suardė ir apvertė realybę, Robert Irwin paslaptingai sukoncentravo dėmesį į vieną juodą juostelę. Ekspozicija peržiūrėta. Buvo verta vien dėl jos atvykti ir pasidairyti. Tačiau čia dar ne viskas. Belipant į ketvirtrą aukštą pasimatė Daniel Buren kūrinys “Écho d’échos: From Above, work in situ”

Įžengiant į ketvirtame aukšte esančią ekspoziciją “Paparazzi! Photographers, stars and artists” mus pasitiko instaliacija “Red Carpet”. Ekspozicijoje – penkiasdešimt metų gaudant įžymybes, jas garsinant ar terorizuojant, viešinant jų kasdieninį gyvenimą, suteikiant joms beribį dėmesį, kurio jos kartais trokšta, o kartais nekenčia. Fotografijos, fotografai, jų įtaka ne tik fotografuojamam asmeniui, bet ir fotografijai kaip menui.

Šalia įspūdingai atrinktų praėjusio amžiaus fotografijų, rasime ir šių dienų aktualijų. Atskiri ‘kambariukai’ skirti Dianai, Britnei, Paryžei, Lizai nuo Taylorų, Brigitai Bardotai. Fotografijose skandalingos istorijos, reakcijos į paparazzi’us, iškrypusios žiniasklaidos požiūris į žmogų [atkreikpkite dėmesį į antraštes, kur šalia mirusio Elvio kūno fotografijos [jau ir čia peržengta riba] yra dar ir straipsnių “Your best food buys in September” reklama…] ir jo gyvenimą.

Fotografijose ne tik matyti ir žinomi veidai, bei gal kada [ekranuose] matyti užpakaliai.

Nekuklioje parodoje galima pamatyti ir paparazzi’ų fotografijos įtaką menui, madoms.

Smagus atradimas – Alison Jackson ir jos žaismingos paparaciškos foto [ir reportažai]. Buvo faina atrasti ir Francois Marie Banier, kuri šioje ekspozicijoje kartu su ‘slapta’ Samuel Beckett fotografijų serija.

Paroda išties įspūdinga ir gausi. Tiek įdomiais žvilgsniais, tiek kokybiškais kadrais, tiek medžiagos gausa ir pavyzdžiais. Apėję ekspoziciją pasidžiaugėme, kad daugiau kitų ekspozicijų Pompidou centre nėra, nes papildomo dėmesio ir susikaupimo būtų neužtekę ir tektų praeiti tik dėl praėjimo. Šiuo atveju buvo tikras aukso viduriukas – pamatėme ir įžiūrėjome tiek, kiek smegenys norėjo priimti. Užskaitom.