Raudona Petange žemė [nr 227]

By skrandis, 2014/05/04

Sekmadienio rytą, apie 13 val, nusprendėme, kad būtina eiti pasivaikščioti į gamtą, prasieiti kokį nors mielą taką, paminklinti kojas, pravalyti pavasarišku oru plaučius. Ir kaip tyčia Simas pasiūlė tai daryti kartu su jais. Mudu sutikome. Takas netoli Petange, miesto, kuris nors ir turi seną istoriją, bet reikšmingu tapo praėjus beveik 1000 metų – dėl žemės, ant kurios įsitaisė – šiose Pietų Liuksemburgo apylinkėse XIX a. žmonės ėmė atrast geležies rūdą. Miestas kaip mat ėmė augti, geležinkeliu susijungė su Esch-sur-Alzette, vėliau su Liuksemburgu. Dabar geležies industrija jau primiršta. Kasyklos paliktos gamtai ir žmonėms, norintiems ramiai bevaikščiojant ar intensyviai važinėjant dviračiu praleisti laiką gamtoje.

Takas prasideda ties Petange kapinėmis. Buvo skelbiama, kad ilgis yra 7 km, bet berods praėjome 1 ar 2 km daugiau. Gamta vasariška, saulė kaitino, tačiau miške ar pavėsyje išsirengti nesinorėjo.

Pasivaikščiojimo takas, kaip ir priklauso, vedė į aukštumas. Čia atsivėrė puikūs vaizdai į apylinkes. Fone vis skambėjo traukinukų skleidžiami garsai – netoliese Petange yra industrijos parkas Fond-de-Gras, įdomus savo legendinių ir senų, vis dar veikiančių traukinių ir garvežių kolekcija.

Gamta džiugino spalvomis, kvapais ir žiedų įvairove.

Raudonos žemės kasyklos jau apie 40 metų sugrąžintos gamtai. Ji lėtai, bet užtikrintai bando slėpti tai, ką atidengė žmogus.

Pasivaikščiojimas vyksta neskubant – juk ne visų tokios ilgos kojos, kaip Simo ar mano :]

Užkopę į aukštumas atrandame ne tik puikius vaizdus į tolius, bet ir žemės ūkiui tinkančias pievas. Tai mums pasirodė kiek netikėta.

Po ilgo ir patogaus tako į viršų buvo staigus ir ne taip labai patogus nusileidimas žemyn. Čia jau reikėjo žiūrėti kaip kojos kur neišsisukti, ar vežimėlį su miegančiu Jokūbu pranešti. Keturios valandos pasivaikščiojimo, plepėjimo, fotografavimo, bėgiojimo baigėsi. Atėjo laikas važiuoti namo, pasiruošti pietus ir tingiai pribaigti savaitgalį.