Juodieji miškai [nr 230]

By skrandis, 2014/06/09

Šeštadienis, oras puikus, skrydis pas Alwydą suplanuotas. Ir nors antrą kartą iš eilės skrydis ryanair’u vėluoja [šį kartą vieną valandą vėlavo dėl nepaaiškinamų priežasčių, o antrą valandą vėlavo, nes viens įkalęs kvailys nusprendė lėktuvo tulike parūkyti…], nuotaikos tai nesugadina. Darbinių dokų tvarkymas skrydžio metu, šioks toks nusnūdimas ir štai mudu vėl sėdame į mašiną ir patraukiame į senai apkalbėtus, bet dar neaplankytus Vokietijos juoduosius miškus – Schwarzwald.

Miškų ir kalnų masyvas, 200 kilometrų ilgio ir 60 kilometrų pločio, išties nėra juodas, tačiau labai tankiai apaugęs eglėmis ir kitais tamsiais medžiais. Skiriami trys pagrindiniai Juodojo miško regionai: šiaurinis, centrinis ir pietinis. Vienas lygesnis, kitas vaizdingesnis, trečias turtingesnis ir turintis aukščiausią regione Feldbergo kalną [1493 metrai]. Sprendžiant pagal turizmo infrastruktūrą, miškingas Schwarzwald kalnų masyvas yra labai populiarus turistinis regionas – čia netrūksta kurortų, slidinėjimo trasų, atostogų centrų, viešbučių ar restoranų. Vieno, ko tvarkingieji vokiečiai nesugebėjo čia padaryti, tai įrengti išsamesnių informacinių lentų ar nuorodų [improvizacijoms pasirengusius gali apimti stresas ieškant net garsiausio Tribergo krioklio, link kurio nuorodos surast mums taip ir nepavyko]. Visgi, kraštas išties juodai gražus ir bus vertas ne vieno papildomo apsilankymo.

2014.06.07. pasiekėme viešbutį jaukiame Oberkirch miestelį. Viešbutis jaukus, su vėsiais kambariais [lauke temperatūra siekia 35-37 laipsnius karščio], puikiu maistu. Aplink kalnai, ant jų vynuogynai, vyšnynai ir obelynai. Pavalgome, pasivaikštome po miestuką ir einame planuotis rytojaus.

2014.06.08. Prie pusryčių stalo nusprendžiame, kad pirmiausiai reikia aplankyti aukščiausią Schwarzwald kalną – Feldberg. Jis už 130 km, tad ilgai netempdami leidžiamės į pietinį juodųjų miškų ir kalnų masyvo pusę.

Kaip ir viskas šiame regione, Feldberg puikiai pritaikytas turistams. Keltuvai, restoranai, užkandinės, pasivaikščiojimo takai, aprašymai, gamtos muziejus, viešbutis, įvairios įrangos nuomos punktai ir tt – viskas paruošta maloniam ramiam ar aktyviam laiko leidimui. Pirmiausiai pasiekiame Seebuck bokštą, kuris yra 1448 m. aukštyje. Jau čia pasimato tolumos ir grožiai – Feldsee ežeras, berods Alpės, Schwarzwald kalnų virtinukai.

Kurį laiką buvo dedamos pastangos ieškant kelio link didžiausio Schwarzwald krioklio, tačiau jokie kelių ženklai ar žemėlapiai nerodė, kur jį rasti… Bet kadangi kelias buvo gražus, labai nenuliūdome besiblaškydami po šį regioną.

Netrukus privažiavome Freiburg im Breisgau. Wikipedia teigia, kad “According to meteorological statistics, the city is the sunniest and warmest in Germany and holds the German temperature record of 40.2 °C” Mudu esame karšta porelė, tad rekordą šiek tiek kilstelėjom :]

Bevaikštant po Freiburg im Breisgau visą laiką neapleido jausmas, kad esame Šveicarijos mieste. Ta pati nuotaika, ta pati atmosfera. Gal tik senamiesčio gatvės, vokiškai perpildytos ‘šopinimosi’ centrais, leido vis ‘grįžti’ į Vokietiją. Tikėjomės, jog miestas bus įdomesnis, tačiau skaitant informacines lenteles tapo aišku, kad jis gerokai atstatytas dėl pačių vokiečių sukelto karo. Gal dėl to ir miestas, nors ir išlaikęs viduramžių gatvių struktūrą, idealiai atstatę svarbius pastatus, neatrodė jaukus ir žavus.

Grįžome į Oberkirch. Senamiestis čia nedidukas, bet mielas.

Miestuke ieškojome jaukios kavinės, bet neradome [arba koks armoške grojantysis triukšmą kėlė, arba jaukumo nebuvo, arba kainos kandžiojosi], todėl netrukus patraukėme iki miesto pakraštyje esančio mūsų viešbučio. Ten ir vaizdas į miestą iš viršaus, ir maistas padorus, ir iki lovos eiti ne taip ir toli :]]

2014.06.09. Planuose keletas miestukų, pakelėse parduodamos vietinės vyšnios ir braškės, pasivaikščiojimas kalnų takeliais.

Pirmiausiai sustojame Durbach miestuke. Čia pasivaikštome, nusiperkame vietinio vyno, apžiūrime žaviuosius fachverkinius namukus ir traukiame toliau. Gegenbach – gerokai didesnis ir reikšmingesnis miestukas. Nuo 13 a. gyvuojantis Gegenbach yra garsus ir žavus ne tik dėl viduramžiais susiformavusio senamiesčio, bet ir dėl tradicinės šventės “fasnacht” [panašios į mūsų užgavėnes], kai mieste blaškosi daug persirengėlių ir įvairiausių personažų. Šventė populiari Vokietijoje, Šveicarijoje [Bazelio festas – vienas didžiausių ir garsiausių Europoje], Austrijoje ir Alzaso regione. Miestas garsus dar ir didžiausiu pasaulio advento kalendoriumi, kuris įtaisomas į 24 langus. Suprantama, jog šį kartą pamatyti neteko :]

Laikas į gamtą. Važiuojame gražiuoju Scwarzwaldestrase keliu ir tikimės rasti aukščiausią šiaurinio Scwarzwald’o kalną Hornisgrinde. Kelias lipa į kalnus ir imi staigiai kristi temperatūra. Iki +38.

Hornisgrinde kalnas yra šalia Mummelsee ežero. Nekeista, kad tokiame karštyje visos pakelės ir aikštelės šalia ežero grūste užgrūstos. Tai, kazbeko, kelia nerimą, nes vaikščioti po gamtą ir vistiek būti minioje – jokio malonumo. Bet, pajudėjus link Hornisgrinde viršūnės tapo akivaizdu, kad 98 proc visų atvykusiu taip ir lieka kavinėse arba ant kranto prie ežero. 1164 metrai [toks kalno aukštis] pasiekiamas lengvai ir greitai.

Nuo Hornisgrinde atsiveriantys vaizdai labai mieli. Bet ir ant pačios kalno kepurės yra kas veikti – čia 1164 m. aukščio kalne įsitaisiusi aukštapelkė. Keista tokius dalykus matyti tokiame aukštyje, bet kartu ir labai gražu. Kalnas šiek tiek apcivilizuotas – jame esti keletas vėjo malūnų, antenų, apžvalgos bokštų ir karinių pastatų griūvėsių. Bet tai netrukdo ramiai mėgautis gamta ir vaizdais tiek į Juodųjų miškų kalnus, tiek į Strasbūro apylinkes [Strasbūras nuo kalno atitolęs berods apie 22 km, bet jo įžiūrėti nesugebėjome]. Apie 5 km pasivaikščiojimo takas neprailgo.

280 km iki Liuksemburgo. Laikas judėti namo. Ryt laukia darbai tiek man, tiek Alwydai.