Levandos ochroje [nr 231]

By skrandis, 2014/06/24

Mes du. Mudu. Labai smagiai. 11 dienų. 3181 km. Pietų Prancūzijoje. Toks sausas ir trumpas būtų mūsų kelionės aprašymas. Bet ne viskas taip paprasta. Kur patraukti, svarstėme ne kartą. Norėjosi ir į šiaurinę Ispanijos dalį, ir į šiaurinę Graikijos dalį, ir į aplankytą Prancūzijos dalį. Bet kuriuo atveju, griebti norėjosi daug. Ir pavyko, nors ir ėmėm ne viską :]

***

2014-06-14. Pirma diena, per kurią nusimato ilgas startas į Prancūziją. Jokių kamščių, oras puikus. Gan nesunkiai pasiekiame pirmąją mūsų stotelę, nediduką miestą Beaune. Lengvai gelsvas, pablukęs, toks lyg ir tuščias, bet vietomis ir aktyvus [prie miesto rotušės buvo minia turkiškas ar panašias vestuves švenčiančių piliečių, keliose aikštėse buvo gausiai apsėsti kavinių staliukai].

Saulė kaitino, lėtai slampinėjome, gaudėme liūtus, kai staiga prisiminėme, jog šiame mieste svarbiausia apsilankyti Hospices de Beaune. Slaugos ligoninė įkurta 1443 m. ir nepertraukiamai veikia iki šiol. Suprantama, pacientamscpaslaugos yra teikiamos kituose ligoninės pastatuose ir originalusis ligoninės pastatas Hotel-Dieu, vienas iš geriausių XV amžiaus Prancūzijos architektūros pavyzdžių, dabar yra muziejus, tačiau pats faktas apie tokį tęstinumą daro įspūdį. Jau nekalbant apie architektūrą ar viduje sukurtą atmosferą.

Beaune užtrunkame ilgiau nei tikėjomės, todėl nespėjome į Le Parc des Oiseaux. Parkas, labiau primenantis ornitologijos sodą, bus aplankytas kitą kartą. Šiam kartui užteko ir alternatyvaus pasižvalgymo po apylinkes, šalia Villars les Dombes tvenkinių.

Pakeliui link Vienne, kur buvome numatę nakvoti, sustojome kaime Perouges. Amatininkų kaimas įkurtas išeivių iš Italijos miesto Perugia. Iki XVIII amžiaus pabaigos garsus ir turtingas tekstilės pramone, Perouges smarkiai nukentėjo XIX amžiuje, kai keliai ir geležinkeliai buvo nukreipiami pro šalį ir miestukas liko be modernių transporto kontaktų. Gyventojų skaičius nuo 1500 sumažėjo iki 90. Kaip ten bebūtų, dabar  visas gelsvai-pilkai akmeninis ir labai žavus Perouges sutvarkytas ir tinkamas turistų apsilankymui.

Štai ir Vienne. Šiame regione nerasti miesto, kuriame nebūtų romėnų palikimo, turbūt neįmanoma. Ar 20 tūkst., ar 50 tūkst., ar 200 tūkst. gyventojų yra mieste, vis tiek nepriklausomai nuo dydžio jame bus kas nors nuo romėnų pasilikę. Vienne, esanti ant Ronos upės kranto, taip pat pasirodė patraukli romėnams. Tad čia radome ne tik amfiteatrą [kuriame įrengta scena, o ant scenos valgė apie pusšimtį žmonių], ne tik šventyklą, bet ir visokius kitokius Romos laikų objektus. Pamatėme, apžiūrėjome, pasibastėme. Miestas ramus, kavinių jaukių yra, vakaras buvo šiltas ir jaukus.

***

2014-06-15. Kelionė įsivažiuoja. Kopiame į Langedoko-Rusijono kalvas. Čia keliukai siaurėja, posūkiai dažnėja. Atsiranda platūs horizontai. Kaip ir noras kur nors sustoti ir pasimėgauti mums neįprastomis erdvėmis.

Kilimas ant kalnų masyvo nėra beprasmis – mes važiuojame tiesiai į kalnų kaimą pavadinimu La Garde-Guerin, kuris dėl savotiško atšiaurumo kokiems nors škotams gali būti labai jau priimtinas ir savas.

Ant įspūdingo Chassezac kanjono esančiose plynaukštėse įsitaisęs kaimas ilgą laiką buvo prekybos kelio tarpinė stotelė. Dabar šis kaimas yra visiškai turistinis, tad ‘nesezono’ metu tuščias ir laukinis. Pasivaikščioti beveik vieniems po tokį kaimą – vienas malonumas. Ramu, saulėta, o kalnų vėjas šiek tiek vėsina. Ypatinga veikla buvo užlipimas į kaimo bokštą, nuo kurio atsiveria dar erdvesni horizontai. Čia pirmuose aukštuose gan statūs metaliniai laiptai netrukus pakeičiami skylėmis sienose [į kurias reikia įstatyti kojas] ir metaliniu vertikaliu turėklu. Skylė lubose irgi ne pati plačiausia, tad visas procesas vyksta lėtai ir susitelkus. Visgi vaizdai atsiveria puikūs ir pastangos užlipti [nulipti irgi nelengviau] atsiperka.

Ką gi, laikas važiuoti toliau. Leidžiamės nuo kalnų masyvo ir vėlgi negalime nesustoti.

Pont du Gard akvedukas – vienas garsiausių išlikusių akvedukų. Kad ir ko tikėtumeisi iš internete esančių foto, kad ir kiek aprašymų būtum perskaitęs, realybėje jis įspūdį vis tiek daro didžiulį. 2000 metų senumo akvedukas yra išdėstytas trimis arkadų aukštais, siekia 49 metrus, buvo nepertraukiamai naudojamas 400-500 metų.

Vanduo tekėjo apie 50 km [matėme ir ilgesnį, bet vis tiek atstumas daro įspūdį] iki Nimes miesto, kurį aplankėme netrukus po Pont Du Gard apžiūrėjimo.

Nimes – garantuotai romėnų miestas. Čia ir puikiai išsaugota šventykla [4 m. prieš Kr.], ir tvirtas romėnų amfiteatras pačiame miesto centre [čia berods patį “Gladiatorių” filmavo], ir gynybinė siena su įspūdingu masyviu bokštu. Miestas išties gražus, tvarkingas ir besitvarkantis, turintis ir labai gražų parką, ir apeinamą senamiestį, ir daug turizmo ar kultūros taškų. Net geležinkelio ir autobusų stotis yra verta apsilankymo [kažkuo primena Metz geležinkelio stotį]. Jaučiasi, kad stengiamasi susitvarkyti ir išlaikyti tvarką, kad tik miestas būtų jaukus ir patrauklus.

Ypatingo dėmesio susilaukė ir gamtos kūriniai…

***

2014-06-16. “on zė raud egein”, tcakant. Judame per Parc Regional Haut Languedoc link Carcassonne. Pakeliui numatyta dar keletas sustojimų. Kai kurie suplanuoti, kai kurie – ne. Juk važiuoti per kalnus ir jais ramiai nepasigrožėti – misija neįmanoma. Tad sustojame vidury kelio ir mėgaujamės :]

Buvo planuota aplankyti Demoiselles uolas, bet taupydami laiką ir nenorėdami turistinio sporto sumažinome savo planus ir patraukėme į Circue de Navacelles. Daugiaamžis Vis upės erozinis darbas nenuėjo veltui – dabar šis grožis yra gausiai turistų lankoma vieta.

Saint Guilhem le Desert miestukas apsisukęs aplink romaninio stiliaus Gellone vienuolyną, gražiame Cellette kalnų slėnyje. Namai čia visi panašūs, lengviau ar sunkiau įstrigę istorijoje, tik antenomis išsiduodantys, kad jau nebe viduramžiuose gyvuoja. Ir nors ši gyvenvietė vadinama viena gražiausių kaimų Prancūzijoje ir buvo galima tikėtis didžiausios minios turistų, visgi galėjome pasidžiaugti gan mažu kiekiu žioplių ir neperkimštomis gatvelėmis. Matyt, birželis, nepriklausomai nuo temperatūros, yra “nesezonas”.

Šalia aplankyto kaimo, Hérault tarpeklyje įsitaisęs Pont du Diable. Dėl savo atkaklumo ir kietumo [niekas jo nepajudino, net siaubingi potvyniai] tiltas įregistruotas į Pasaulio paveldo sąrašą [na, kartu su visu Šv Jokūbo keliu į Santiago de Compostela vakarų Ispanijoje]. Tiltas, negandas atlaikęs beveik jau visą tūkstantmetį, pastatytas 1031 metais. Šiuo metu jis tarnauja kaip turistinis objektas arba pakvaišusių vietinių vaikinukų tramplinu šuoliams į vandenį [aukštis apie 16 m.]. Tai jau antras mudviejų aplankytas velnio tiltas [pirmasis – Teufelsbrücke, Šveicarijos St.Gotthard Pass’e]. Pripažįstame, tie velniukai visai neblogi statybininkai :]

Dienos finišas mieste-įtvirtinime Carcassonne. Internetas skelbė, jog didžiulė viduramžių tvirtovė ant kalvos tituluojama kaip antra Prancūzijos labiausiai lankoma turistų vieta po Tour Eiffel. Visgi mes dalinai nusivylėme – įtvirtinimai tikrai įspūdingi ir didingi, bet viduje viskas kažkaip netikra ir nemiela.  Gal tik vidinė pilis atitinka tai, ką tikiesi matyti tokiame mieste-forte. Kaip ten bebūtų, pavalgėme jaukiame restorane, nakvojame mielame B&B, vakaras buvo šiltas ir jaukus.

***

2014-06-17. Nauja diena ir mes nuo pat ryto mažame patraukliame miestuke Alet-les-Bains. Miestas vadinamas vartais į Haute Vallée de l’Aude, kuris veda link katarų pilių gausybės. Atvykę radom visišką ramybę. Kažkur nupėdinusi viena turistų grupė dingo ir daugiau nesimatė, keletas vietinių tingiai stebėjo, kas vyksta jų gatvėse, o katinai ramiausiai mėgavosi saule ir jiems rodomu dėmesiu.

Sienomis apsuptas Alet-les-Bains turi vienuolyną, kurį 813 m. įkūrė benediktinai.  XIV a. pastatyta nauja katedra, visai šalia vienuolyno. Visgi, kaip jau įprasta šiai šaliai, Prancūzijos revoliucijos metu vienuolynas ir katedra sugriauta, o iš statybinių medžiagų buvo tiesiamas kelias [pvz pagrindinė Alet-les-Bains gatvė, dabar vadinama Nicolas Pavillon rue].

Mieste verta aplankyti ne tik griuvėsius, bet ir patį senamiestį – čia gausu fachverkinės architektūros, kuri kažkiek skiriasi nuo kitos matytos, t.y. antras aukštas platesnis nei pirmas ir dėl to vadinamas “balandidėmis”. Viename tokių, manoma [fantazuojama], gyveno pats Nostradamas. Bet miestas išties fainas. Rytinėje ramybėje buvo didžiulis malonumas pasibūti jame.

Pakeliui į katarų pilis, kalnų keliukuose nesustoti vėl nesigavo :] Trumpam, bet reikėjo :]

Ir štai mes prie Château de Puilaurens, vienos iš daugelio katarų pilių. Išsirinkom tik dvi, nes visoms ir kelių dienų neužtektų, o skirti laiko galėjome ribotai. Pilis stovi ant uolos, virš Boulzane slėnio šalia Lapradelle ir Puilaurens kaimų. Pilis neturėjo didžiulės kovinės komandos, tačiau ir jos turėjo užtekti [tam tikrą laiką] ginant religinius įsitikinimus [krikščionybės istorija visada sužavi savo “gailestingumu” – kryžiaus žygio dalyviams popiežius iš anksto atleido nuodėmes, pažadėjo užkovotas žemes… 1209 m. išžudė 20 000 Beziers gyventojų, nors katarų tarp jų buvo vos keletas, dar vėliau 140 žmonių sudegino…]. Stebina priešiškumas katarams, juk jie patys būtų gan greitai išnykę [turėjo būti vegetarais ir gyventi be sekso…]. 

Kaip ten bebūtų, Puilaurens pilis sunkiai prieinama, bet labai gražioje vietoje. Verta buvo ropštis, verta buvo landžioti po įvairiausius praėjimus ir užsilaikyti ilgiau, nei buvo planuota. Tarp kitko, čia pirmą kartą kelionėje sutikome lietuvius [dviejų automobilių kompanijas], kuriems tikrai nebuvo gaila perduoti pilies valdymą ir apžiūrą :] Tuo tarpu mes patraukėme iki kitos, turbūt populiariausios katarų pilies – Peyrepertuse. Ji įsikūrusi ant kalkakmenio keteros maždaug apie 800 m aukštyje, ant kalvos, kuri atskiria Duilhac nuo Rouffiac-des-Corbières miestus, iškilusios virš krūmų ir vynuogynų. Puiki strateginė pozicija, kuri leidžia matyti slėnius, kalnų perėjas ar net jūrą. Priėjimas yra siauru taku, kuriuo tenka eiti visiems, tiek jauniems, tiek senjorams. Tačiau tai nesumažina lankytojų skaičiaus – kasmet apsilanko apie 100 000 lankytojų. Dėl “nesezono” mums ir vėl sekėsi – minios jausmo nebuvo, nors lankytojų ir turistinių grupių ėjo gausiai. Pilis susideda iš kelių lygių, tad vaizdas į ją [puikiai susiliejusi su uolomis] ir nuo jos visada įspūdingas.

 

Narbonne tikrai mielas miestas. Gal istoriškai jis nėra toks galingas kaip Carcassonne, tačiau tikrai malonesnis pasivaikščioti ar pabaigti dieną. Puikiai sutvarkytos šalia upės esančios viešosios erdvės, daug malonių gatvelių, turistiniai objektai ir jaukumas. Miestas, kaip ir dauguma čia esančių, su romėnų palikimu, tačiau nuotaika gal kiek labiau ispaniška. Įspūdį daro statyta, bet nebaigta katedra [taip buvo nuspręsta, nes kėlė pavojų sumažinti miesto gynybines galimybes], galingi arkivyskupo rūmai, romėnų kelias ar kitą rytą aplankytas Horreum [romėnų laikų sandėliai, atrasti tik 1838 m.]

***

2014-06-18. Ryte apsilankę Narbonne romėniškuosiuose Horreum rūsiuose, apžiūrėję katedrą iš vidaus, patraukėme link Oppidum d’Enserune – senovinio miestelio ant kalvos [netoli Nissan-lez-Enserune]. Gyvenvietė buvo aktyvi be pertraukų nuo 6 a. pr. Kr. iki 1 mūsų eros amžiaus [keista gal tai, kad per tokį trumpą laiką vietiniai sugebėjo užmiršti arba ignoruoti istoriją ir gyvenamuosius namus pastatyti ant kapinių…]. Vieta gyvenimui puiki –  visa aplinka kaip ant delno, šalia romėnų kelias Via Domicija.

Žemiau po Oppidum yra Montady pelkė, kuri dėl įdomių drėkinimo griovių, kurios jau 13 amžiuje naudojo, iš pelkės tapo nusausinta dirbama žeme, o rato formos saulė – įdomiu žemės meno kūriniu.

Užtrukę pas romėnus ilgiau nei tikėjomės, daug laiko nepasilikom miestui vardu Pezenas. Miestas pasižymi  17 ir 18 a. miesto rūmais [pvz Hôtel des Barons de Lacoste], 16 amžiaus suktomis gatvelėmis, jaukiais kiemeliais ir vidiniais laiptais juose, žydų kvartalu ir viena kita bažnyčia. Pabuvom trumpai, bet pajutom miesto menišką dvasią – pastebėjome daug meno parduotuvėlių, smagių mažų daiktų vitrinas ir netradicinius suvenyrus. Lietus pabaidė, o ir laiko neturėjome labai daug, tad netrukus patraukėme į Montpellier.

Montpellier – turbūt didžiausias mūsų aplankytas miestas šioje kelionėje. Galima buvo rasti ir didesnių, bet kažkaip nesinorėjo. Pasivaikščiojome po platanų apdengtus bulvarus, apžiūrėjome protestus centrinėje aikštėje [nesvarbu prieš ką ar už ką, svarbu protestuoti], karts nuo karto barų tv pažiūrėdavome, kas lošia pasaulio futbolo čempionate ir kaip kam sekasi, praėjome po triumfo arka, pasiklaidžiojome studentiškomis [jų čia kasmet apie 18 tūkst] gatvėmis, gan skaniai pavalgėme naujai atidarytame kaboke, trumpai stebėjome tango šokių vakarą tiesiog šalia gatvės esančiame skverelyje, pasidžiaugėme gatvės menais ar miesto puošyba, seniausiu Prancūzijos botanikos sodu [tiesą sakant, pasitvarkyti jame dar net labai reiktų, o vien įspūdinga 1593 m. data jo nepagražina]. Miestas gyvas, judantis ir aktyvus.

Atskiras dėmesys skirtas 1977 m. sukurtam rajonui Antigone. Modernus rajonas pasiekiamas per Polygone prekybos centrą, kuris atrodo atviras visą parą. Naudojant senovės graikų motyvus šis prašmatnus priemiestis šiek tiek keistas. Jis nėra nei gražus, nei negražus. Kažkiek primena Romos EUR rajoną, bet kartu atrodo ir kaip parodija… Kaip ten bebūtų, pasivaikščioti buvo įdomu.

***

2014-06-19. Nuo pat ryto vykstame į Aigues-Mortes – miestą, kuris iš visų pusių apsitvėręs gynybine siena. Aigues–Mortes buvo pastatytas 13 amžiuje kaip uostas, tačiau tiesioginio priėjimo neturėjo – jį padarė iškasdami kanalą per Camargue pelkes. Įtvirtinimus puošia Constance bokštas – įspūdingai didžiulis storas bokštas [vienu metu buvo ir valstybės kalėjimu]. Pats miestas yra gerokai senesnis nei suteikto vardo istorija – kaip Aigues-Mortes minimas tik nuo 10 a., kaip pelkė, kurioje stovi miręs vanduo [Aigues-Mortes prancūzų kalba reiškia “Miręs vanduo”]. Ištirti plotai sako, kad čia jau galai-romėnai turėjo gyvenvietę. Kaip ten bebūtų, šis miestas su gynybinėmis sienomis labai turistiškai patrauklus. Įdomu ne tik sienomis prasieiti, bet ir gatvelių gyvenimą stebėti – jis daug kur labai jau popsiškai komercinis, bet vietomis ir mielas bei patrauklus. Apsilankyti buvo verta ir išgirtąjį Carcassonne tikrai lenkia.

Pakeliui link Camarque parko pastebėjome La Tour Carbonniere bokštą. Apsisukome ir privažiavome. O čia pasirodo tikras grožis – laisvai besiganantys arkliai, ramūs paukštukai, tyli pelkė.

Le Parc naturel régional de Camargue – tarsi žmogaus ir gamtos atviro mūšio vieta. Šias vandeningas žemes vis bandė apstatyti pylimais, vis naudojosi druskų resursais, visgi žemės neatsikovojo ir žemės ūkio veiklos nevykdo. Galėjo su olandais pasibendrauti, bet to nepadarė…

Asmeniškai mus ši vieta domino kaip paukštukų susirinkimo erdvė. Parke yra specialiai padaryti takai, apžvalgos namukai. Tad apsidairę po oficialiąją dalį, dar šiek tiek artimiausiuose taškuose pabuvę žioplių masėje, netrukus ėjome vieni ir kepdami ant saulės dairėmės ir fiksavom visokius paukštukus. Bet apie tai papasakos Alwyda savo paukshtukinėje svetainėje.

Jūra. Tiek va jos realiai ir pačiupinėjome. Gal šiek tiek keista, bet ir į pajūrio miestelį [Saintes-Maries-de-la-Mer] atvažiavom visai neplanuotai, tik dėl to, kad buvom netoliese už 7 km. Lyg ir norėjosi kažkiek prie jūros praleisti laiko daugiau, bet visas kelias suko taip, kad tiesiog nesigavo…

Į St. Gilles atvykome tik dėl bažnyčios, nes pats miestas žavesio nekėlė. Apsileidęs, pavargęs, perkaitęs… O XII a. atsiskyrėlio Saint Gilles įkurto benediktinų vienuolyno bažnyčia yra labai įspūdinga. 12 a. bažnyčia, išlikusi iki šiol [nors pats vienuolynas nukentėjo… [nesunku atspėti] nuo prancūzų revoliucinierių] turi vieną gražiausių didžiųjų romaninių portalų. Bažnyčia, kaip ir daugelis kitų iš piligrimų kelio iki Santiago de Compostela, įtraukta į UNESCO sąrašus. Dėl begalybės liūtų, pavaizduotų portale, daugiau fotografijų galėsite rasti čia :]]

Apsisukam ir traukiam į nakvynės miestą Arlį. Arlis mums žinomas dėl kauniečių fotografų intymių santykių su šiuo miestu – čia studijavo gerbiamasai Gintaras ir aktyvasai Mindaugas, čia gan dažnai vietos Fotografijos festivalyje nuskamba Lietuvos ir Kauno vardas. Kaip tik po mūsų kelionės praėjus mėnesiui čia ir vėl sugužės kauniečių delegacija… Todėl miestas įgavo pridėtinės vertės, tapo savesnis ir mielesnis. Nors jam stengtis labai daug nereikia – jis simpatiškas, nedidelis, išties fotogeniškas ir įdomus. Tad jame praleidome ne tik vakarą, bet ir rytą. Norėjosi aplankyti puikiai suderėjusius viduramžius ir romėnus, areną ar Saint-Trophime vienuolyną su puikia vadovėline bažnyčia [t.y. jos fasadu].

***

2014-06-20. Rytas prasidėjo Arlyje. Daiktus pasidėjome į mašiną ir nupėdinome iki Saint-Trophime vienuolyno. Grožis ir jaukumas. Ilgai netrukus Alwyda mus nutempė iki požemių pažiūrėti požemių. Pamatėme tikrus požemius :] Arlio cryptoporticus žinomas jau nuo I a., jis buvo pastatytas kaip pamatas forumui, kuris vėliau buvo pakeistas į jėzuitų koplyčią, o dar vėliau apstatytas kaip miesto rotušė. Trys dvieiliai lygiagretūs tuneliai išdėstyti U raidės forma. Ženklai ant mūro rodo, kad jis buvo pastatyta graikų, tikriausiai iš Marselio. Panašios struktūros matytos Narbonne ir dar anksčiau Reimse. Požemiai pasirodė įdomūs, bet norėjosi grįžti pas saulutę. Tad mes dar aplankėme 90 metais pastatytą ir puikiai išlaikytą areną, kurioje iki šiol vyksta bulių kautynės, t.y. kautynės su buliais. Geraisiais arenos jaunystės metais čia tilpdavo apie 20 tūkst arliečių ir svečių. Na ir pabaigai dar apsilankėme įspūdingoje karstų alėjoje Alyscamps. Alyscamps yra didelis Romos laikų kapinynas, vienas iš labiausiai žinomų. Romėnai tradiciškai draudė kapus įrengti miesto ribose, todėl buvo įprasta, kad iš karto už miesto sienos turi būti išklotas kapų ir mauzoliejų “parkas”. Reikia paminėti, kad žmonės visada buvo labai “praktiški”, tad dažnai šie akmeniniai karstai tapdavo kieno nors suoliukais arba jovalo loviais gyvuliams šerti. Kadangi nuo arenos pamatėme tiltą su liūtais [t.y. tilto liekanas], su mašina nuvažiavome pasibendrauti su minėtais katinukais. Ir čia pamatėme, kad atsiveria ne tik puikus vaizdas į Arlį, bet ir tilto aprašymas yra labai įdomus. Pasirodo Pont de Constantin nebuvo paprastas tiltas, o veikiantis kaip pontoninis iš valčių judrus/patraukiamas tiltas. Kietai, ane?

 

Vykstame link Plan-d’Aups-Sainte-Baume, į aukštikalnėse esantį kaimą. Važiuojame tiksliai nežinodami nei ką rasime, nei ar bus gražu ten, kur atsirasime. Netrukus turizmo informacijos centre gauname ant A4 atspausdintą planą ir nurodymus, kur galime rasti pasivaikščiojimo takus. Randame ne taip lengvai, kaip norėjosi, bet atsipalaiduojame ir einame link kalvos. Ką ten rasime, nežinome, ar bus gražu, nežinome. Bet judam.Nes norim pasivaikščioti gamtos takais.

Kopimas tarp ąžuolų ir pušų į statų kalną vyko sklandžiai. Netrukus priėjome laiptus, kurie vedė į mažą vienuolyną. Šalia uoloje įtaisyta koplyčia, kurioje, teigiama, gyveno ir savo dienas pabaigti nusprendė pati Marija Magdalietė. Viduramžiais ši vieta tapo tikru piligrimystės centru. Teigiama, kad į tą patį kalną net karaliai lipdavo patys. Turbūt lipdavo raiti :].

Važiuojame link nakvynės. Po mielo ir jaukaus pasivaikščiojimo nesinori iš karto įkristi į žmonių apsuptį, tad pakeliui sustojame pasigrožėti vaizdais.

Saint Raphael – beveik Palanga. Gal tik muziką groja gyvais instrumentais ir kičas išsisklaidęs plačiau po visą miestą. Nuo Saint Raphaelo krantine pasiekiame Frejus. Kaip tik laimėjo prancūzai [berods prieš šveicarus], tad gatvėmis ima važinėti pypsiantys automobiliai, pro langus klykia mergos ir girti jaunuoliai mėto tuščius butelius kur papuola…

***

2014-06-21. Visuose internetuose ir knygose skelbė, kad norint pravažiuoti Gorges du Verdon gražiaisiais keliais ir nepaskęsti automobilių ir žmonių minioje, būtina tai daryti kuo anksčiau ryte. Bet pasirodo, kad birželis yra tikrai “nesezonas” ir mes judame laisvai ir lengvai. Žmonių yra, eismas yra, bet niekas netrukdo mėgautis vaizdais ir grožiais. Arba šuoliais nuo tilto :]

Tarpeklis mena laikus, kurie buvo prieš 250-200 milijonų metų, kada ši žemė buvo po vandeniu.Vandeniui besitraukiant, srovėms besiveržiant, susiformavo šie tarpekliai, atsiveriantys labai giliai. Verdon upė, kuri bėgioja po visą tarpeklį, keistai žalia [su šiek tiek pieno]. Tarpeklis kai kuriose vietose siekia 700 metrų gylį. Jį apvažiuoti galima dviem skirtingais keliais arba tiesiog turint daugiau laiko apvažiuoti visą ratu. Mes visgi pasirinkom vieną kelią – pietinį. Gal dėl to, kad jis arčiau, gal dėl to, kad pagal aprašymus jis lyg ir patogesnis prasilenkti su minia [kurios nebuvo]. Ir nors kilometražas nėra didžiulis, laiko jam skirti reikia tikrai bent jau pusdienį. Sustoti ir pasigrožėti norisi ant kiekvieno posūkio.

Užsukame į Moustiers-Sainte-Marie. Skelbiama, kad miestukas labai gražus ir vienas gražiausių. Gal, nors nelabai. Mielas, turistų lankomas, bet tikrai ne pats gražiausias iš matytų. Be to, per karštį šiek tiek senka energija, tad pasidairę trumpai, pasižvalgę ir pafotografavę traukiame toliau [beje, virš miesto tarp dviejų uolų ant 225 metrų ilgio grandinės kabo žvaigždė, kuri nors ir ne ta pati, kaip teigiama, čia kabo jau nuo X amžiaus].

Už nugaros paliekame vieną įspūdingiausių tarpeklių Europoje ir traukiame ieškoti apipasakotų levandų laukų. Nuo karščio ima miegutis ir lengvas tingumas. Tad pamatę liūtą [jis bus Alwydos facebook kolekcijoje] sustojame mieste vardu Riez. Čia malonų įspūdį palieka siauros gatvės, spalvotos sienos ir langinės. Prasiblaškom, o mieste esančioje parduotuvėje tradiciškai užsiperkame abrikosų [jie čia ne visur tokie pigūs, kaip turėtų būti tokiame regione].

Ir štai keliaujame tarp Riez ir Valensole. Suieškotoje informacijoje buvo teigiama, kad šiame kelyje bus daug levandų laukų. Važiuojame, dairomės, o kelias sukasi tarp kalvų ir atrodo, kad ne tik levandoms, bet net ir laukams šiame kelyje nėra vietos. Ir štai pagaliau randame. Levandų laukas, šalia kurio senukas berods pardavinėja savo paveiksliukus su levandomis. Laukas pradžiugina, bet šiek tiek ir nuliūdina. Levandos neryškios, pirstnojimo neužgožia.. žodžiu, vėl “nesezonas”….

Bet fotografuojame, įsiamžiname. Tada pajudame dar pirmyn ir atrandame tai, ko negalėjome tikėtis –  laukas prie lauko, kuriuose ryškiai, kvapniai ir pasiutiškai gausiai žydi levandos. Ant kelio stoja mašinos, visi eina fotografuoti[s], džiaugtis ir grožėtis. Kai kur net ir vestuvės įamžinamos [kalbama, kad svečiai iš Azijos daro specialias fotosesijas, net ir vestuvėms gerokai praėjus]. Išties gražu, kvapnu ir garsu [tarp žiedų dūzgia gausybė bičių, širšių ir kitokių -ių].

Nakvynė visai šalia Roussillon, viešbutyje gamtoje, su baseinu, teniso aikštele ir pietumis. Atmosfera jauki, gal kiek pradžioje per prabangi, bet vėliau jauki ir miela. Pavalgę nuvykstame iki Roussillon. Miestukas mielas, visas ochrinių spalvų, jaukus ir sutilpęs į keletą kabokų, kuriuose rodo futbolą. Ryt ryte planuojame čia dar kartą apsilankyti, tad daug dėmesio skiriame katinams ir jų grobiui – storiems simpatiškiems ir lempų šviesą mėgstantiems driežams.

***

2014-06-22. Atsisveikiname su maloniais viešbučio šeimininkais ir pirmu taikymu patraukiame atgal į Roussillon, kuriame yra ochrinės žemės ‘muziejus’ po atviru dangumi – pasivaikščiojimo takai ant, šalia, arti ochrinės žemės, kuri spalvas keičia nuo baltos iki tamsiai plytinės. Jausmas apima keistas, nes gamta [medžiai, krūmai, reljefas] lyg ir žemės, bet spalvos – lyg Marso.

Pasivaikščiojimas Sentier des Ocres takais buvo gan greitas ir trumpas, tad dar šiek tiek apsilankę Roussillon miestuke, patraukėm į kitus ochrinės žemės plotus. O pakeliui… levandos levandooooos…

Rustrel yra mažytis kaimelis netoli Plateau d’Albion NaturParc, kuris turi berods pilį ir šiaip yra simpatiškas. Tačiau miestelio beveik nematėm [tik tiek, kiek papasakojo vietinis patranzuotas prancūzas – kur jis gyvena, kur pagrindinė aikštė ir kur važiuoti mums toliau:) ]. Ši gyvenvietė labiau svarbi dėl Le Provencal Colorado – ochrinės žemės teritorijos, kurioje tiek vietiniai, tiek turistaujantys mėgsta pasivaikščioti ir pasigrožėti neįprastomis žemei spalvomis ir formomis.

Atvykstame į Village de Bories. “Borie” reiškia sauso akmens struktūrą, paprastai vieno “kambario” erdvę, kuri skirta piemeniui slėptis nuo lietaus ar šaltos nakties. Čia, Vaucluse kalnų šlaituose, Bories tapo ne tik piemens, o ir visos šeimos namais. Namai iš vietos akmens, be jokio surišamojo skiedinio, akmeninės duonos kepimo krosnys, akmeninės vyno talpyklos, kūlimo aikštelės, gardai kiaulėms, siauros gatvelės, “miesto sienos” – tai bronzos amžiaus tradicijos, tačiau šis kaimas gyvas buvo net iki XIX amžiaus.

Šalia kaimas Gordes, turistinis, nedidelis ir labai greitai apeinamas. Bet gražus, viduramžiškas ir žaviai susisukęs ant kalvos. Siauros akmenimis grįstos gatvelės, susisukusios tiesiai ant uolų, nekukli pilis, kuri dabar veikia kaip rotušė ir muziejus, smagios parduotuvės sukuria gražaus kaimo įvaizdį, bet tenka pripažinti, iki gražiausių toli :]

Pravažiuojame pro 1148 m. pradėtą Sénanque vienuolyną. Temsta, todėl ilgam nesustojame. O dar gps’as ima rodyti ožius….

Atvykstame į Avignone. Netikėtai šis miestas pasirodo didelis, turtingas ir įdomus. Vien aplink visą senamiestį esantį gynybinė siena nustebina mus, nes apie ją turistinėse knygose parašyta lyg ir nebuvo… Pavalgome, pasivaikštome tamsoje ir susidarome planą, ką ryt aplankysime.

***

2014-06-23. Nuo pat ryto pirmiausiai aplankėm didingą liūtą, tada pro Avignon senamiestį, kurį supa 4,5 km sienos, patraukėme iki Place du Palais ir Palais des Papes. Popiežių rūmai, kurie yra greičiau pilis nei rūmai, masyvūs ir labai gynybiniai. Bei nekuklūs – popiežiai turėjo ne tik mini pasaulį savo rūmuose, bet net ir zoologijos sodą. Viduj turtų, puošybos, baldų išlikę labai mažai, bet pereiti tikrai verta. Įdomu dar ir dar kartą įsitikinti, kaip krikščioniška bažnyčia rūpina[o]si tikėjimu ir teisingu gyvenimu. Šalia pilies, t.y. rūmų, yra parkiukas Parc Rocher des Doms, nuo kurio atsiveria gražūs horizontai, 800 metų senumo St. Benezet tiltas per Rhone upę.

[Avignone vyksta vienas garsiausių teatrų festivalių. Kaip žinia, Prancūzijoje be streikų neapsieinama. Ir štai kabo užrašas “Dėl krizės kultūra netampa mažiau reikalinga. Ji tampa dar labiau būtina”. Ir kaip jūs manot, teatro darbuotojų streikas įvyko ar ne? :)]

Viskas. Laikas traukti į šiaurės pusę. Bet pakeliui Orange ir dar keletas sustojimų [bei nakvynė Annecy mieste]. Orange miestas žinomas dėl įspūdingų Romos laikų paminklų – antikinio teatro ir triumfo arkos. Abu buvo labai gerai išsaugoti, nors ir kentėjo per ilgus šimtmečius. Vienas iš geriausiai išsaugotų romėnų paminklų Prancūzijoje – Orange romėnų teatras, 37 metrų aukščio ir daugiau nei 100 metrų ilgio. Pastatytas Augusto laikotarpiu, iki  šiol beveik tobulos akustikos, jame telpa apie 10 tūkst žiūrovų. Įspūdingas ir kartu jaukus. Iki triumfo arkos reikėjo gerokai paeiti – ji nebuvo taip arti, kaip galima buvo tikėtis nedideliame mieste. Visgi ir šis objektas buvo vertas pastangų tokiame karštyje [temperūros buvo apie +35]. Triumfo varteliai yra maždaug 22 metrų aukščio ir 21 metrų pločio. Neįtikėtina tai, kad iki šiol išlikę puikūs raižiniai ir puošybos elementai.

Annecy – puikus nuo pirmų akimirkų. Tik išėjome pasivaikščioti ir sutikome liūtukus. Miestas geras, nes liūtai po prastus miestus nevaikšto :] Ir išties, miestas pasiutiškai jaukus ir fainas, toks šveicariškas ir labai labai turistiškas. Lyg ir nėra didelis, bet atrodo, kad čia būtina praleisti ne vieną dieną. Galingos arkados, gražūs kanalai, didelė pilis, fainos maisto užeigos, gražus ežeras ir jaukus parkas. Viskas visiems. Puikiai.

***

2014-06-24. Ryte, šiaip ne taip radę, kur palikti mašinukę, nupėdinome į pilį apžiūrėti paukshtukinės parodos. Apie ją ir vaizdus iš jos sudėliosime atskirai. O dabar šiek tiek vaizdų ir mūsų kelias eina link Liuksemburgo.

Ir štai, paskutinis sustojimas, dėl kurio mes gerokai prasiilginom sau kelionę. Bet buvo verta tiek akims, tiek kojytėms, tiek sieloms. Nuostabi vieta. Cascades du Herisson yra Franche-Comte regione. Pati Hérisson upė, sukurianti 31 krioklį, išbėga iš Saut Girard upės. Šalia yra pasivaikščiojimo takai, 7,4 km. Mes praėjome ne visą, bet pamatėme išties daug ir labai gražaus. Norėjosi likti ir mėgautis, bet mūsų laukė kelias iki Liuksemburgo.

O nuo krioklių iki Liukso apie 400 km. Nedaug, bet kitą rytą Alwydai reikia darban. Tad sėdame į puikiai visą kelionę atlaikiusį Clio ir traukiam kalbėdami apie matytas ir dar nematytas vietas… Gyvenimas keisis, bet keliauti nesustosime :]