Savo noru

By skrandis, 2014/08/29

Mintis eiti į karinius apmokymus mūsuose sukosi jau ne vieną mėnesį. Be abejo, pradžioje buvo daugiau kalbų nei veiksmų, bet po vieno eilinio krepšinio pasižaidimo ir susėdus bičiuliams prie alelio tiesiog buvo iškeltas paskutinis klausimas: šauliai ar savanoriai? Nebediskutavome, ar einam ar ne, tiesiog norėjome pagaliau nuspręsti, kur einam. Lietuvos šaulių sąjunga pasirodė per daug… ne tai kad nerimta, bet nepakankamai gilu ir kiek ‘šoumeniška‘, tad norėdami gauti labiau tikslingas žinias, daugiau praktikos ir daugiau pasiruošimo, apsisprendėm save išbandyti Krašto apsaugos savanorių pajėgose.

Mes buvom šešiese – aš, Baubas, Mindė, Marijus, Skilandis ir Andrelis. Tarsi šventoji dvasia su mumis buvo ir Skomantas – didžiausias kaltininkas mūsų apsisprendimo. Jei ne jis, tai kažin ar būtume apsisprendę. Ir jei ne jis, mums būtų ne tik sunkiau apsispręst, bet ir baigt karinius kursus. Jo organizuojami žiemos ar vasaros žygiai, jo užduotys žygiuose ir gamtoje mūsų pajėgumo ribas jau buvo praplėtę, tad daugelis dalykų buvo daug lengviau įgyvendinami nei būtų be viso šito bičiuliško pasiruošimo.

Pirmiausiai visi kartu nuvarėme pasitikrinti sveikatos. Karo medicinos komisija sutikrino viską, nuo širdies iki smegenų. Buvo keista ir šiek tiek juokinga, kaip apsivertė mūsų požiūris į šį patikrinimą – kai tik pirmą kartą reikėjo eiti dėl tarnybą, dar berods mokiniu esant, dauguma mūsų stengėsi rasti esamus ir nesamus sveikatos sutrikimus, kad tik tarnybos išvengti. O šį kartą visi tik ir stengėsi nuslėpti kokius nors savo trūkumus, garsiai “nepasitikėdami” sveikatos tikrinimo technikos duomenimis ar daktarų neigiamomis išvadomis  :]

Kaip ten bebūtų, be sveikatos tikrinimų, turėjome būti patikrinti ir įvairiausių tarnybų. Supildėm įvairiausias anketas, pridavėm prašymus ir apie mėnesį laukėm, kol suvaikščios visi dokumentai. Netrukus pranešė, kad į apmokymus galėsime vykti rugpjūčio 11 d. Gavome leidimus iš artimųjų, susiveikėme atostogas iš darboviečių, susipirkome gausybę daiktų iš Army777 ir Armijai ir civiliams parduotuvių ir jau pirmadienio ryte riedėjom link Ruklos.

Rukla, nedidukas miestukas, visai šalia Gaižiūnų karinio poligono, kuris įkurtas net 1930 m. Lietuvos kariuomenės reikmėms. Šiuo metu poligonas priklauso kariuomenės Jonušo Radvilos mokomajam pulkui. Poligone yra įrengta 15 įvairaus pobūdžio šaudyklų, 2 granatų mėtymo aikštelės, M113 A1 šarvuočių trasa, 24 mokomieji laukai, skirti mokymams nenaudojant kovinių šaudmenų.

Čia, norėdami tapti kariu savanoriu, privalėjome baigti Bazinius kario savanorio įgūdžių kursus (BKSĮK). Mūsų laukė taktikos, rikiuotės, šaudybos, karo topografijos, orientacijos, karo inžinerijos, karo medicinos ir kt teorija ir praktika. Kursas vyko tris savaites.

Tenka pripažinti, kad pirmosios tris dienos buvo gan sunkios. Ne dėl fizinio krūvio, ne dėl psichologinio spaudimo ar kažko panašaus, bet dėl įvestos tvarkos, kuri ten yra visai kitokia nei mes turime savo [civilių] gyvenimuose. Laisvas laikas, kuris turėtų priklausyti mums, išties nepriklausė mums. Poilsis, kurį gavome, negalėjo būti naudojamas taip, kaip mes norėjome. Barakas, kuriame gyvenome, buvo tarsi dėžė, iš kurios išeiti beveik per visą tarnybą laisvalaikiu išeiti neleido [išskyrus keletą kartų, kai nuėjome krepšinio aikštelėje parodyti, jog kauniečiai yra tikri šio žaidimo specai]. Vienintelis užtikrintas išėjimas iš barako – į pratybas miškuose ar mažajame tankodrome.

Kaip ten bebūtų, bet kuo toliau, tuo lengviau buvo priimamos taisyklės, pagal kurias gyvenome, tuo aiškesnė sistema, pagal kurią reikėjo leisti dienas, tuo tiksliau perprantama tai, ką sako instruktoriai. Pastarieji čia buvo įvairūs ir skirtingi. Bet beveik visi jie buvo teisingi vyrai, su gerom galvom, aiškiais tikslais ir gerai perduodamomis žiniomis. Gal tik vienas kitas gaišino laiką arba pritingėjo. Tačiau kiti vadai atsigriebdavo su kaupu, kartais paspausdami mus, kartais gerokai pavarinėdami, kartais pareikalaudami daugiau, nei mes buvome pasiruošę duoti. Reikia pripažinti, jie stengėsi dėl mūsų [tiek dėl mūsų šešetuko, tiek dėl visų jaunųjų karių]. Ir tie, kas norėjo išmokti, iš jų galėjo traukti ir savo galvon įsidėti daug žinių.

Tačiau priešingoje pusėje, jaunųjų karių tarpe, požiūris į pareigas buvo gerokai skystesnis. Daug kas patingėdavo dirbti, daug kas privengdavo vykdyti užduotis, gan daug kas nesuprato, ką čia veikia ir kam tie apmokymai reikalingi. Normalu turbūt, kai tau 18 ar 20 metų. Tuo metu ieškai kaip uždirbti kuo daugiau per vasarą, kaip užsidėti papildomus pliusus stojant į Karo akademiją ar siekiant policininko karjeros. Tad turbūt normalu, jog karas Ukrainoje, nuolatinis Rusijos spaudimas tėra jiems tik antraeilis dalykas. Fonas, kuris neatrodo realus ir tikras… Visgi chebra kambariuose buvo visai smagi. Keikėsi daug, surimtėdavo retai, bet… šiaip nieko, sugyvenami :]

Ypač kai nėra daug laiko sukti galvos, o tereikia vykdyti vadų užduotis. Aišku, vieniems nelemta išgirsti iš pirmo karto, kitiems nelemta įsiminti to, kas buvo išsakyta apmokymuose, dar kitiems tiesiog per sunku ar per greita. Tačiau visumoje per pratybas pasimatė, jog yra žinančių kaip elgtis įvairiose situacijose, yra mokančių taikliai šaudyti, yra padedančių vieni kitiems tiek per naktines pratybas, tiek paprastose situacijose. Jei reikalas prispaus, kovoti būtų su kuo. Tikėkimės, kad neprireiks.

O trys savaitės visgi prabėgo greitai. Buvo nuotykių, buvo smagių frazių ir situacijų [“niekada nepaliksiu savo sektoriaus”, ane, Minde?], buvo pykčių ir bičiuliško palaikymo. Buvo Šlovės takas [ne mūsų vaizdas], iškilminga ceremonija, priesaikos davimas [ne mūsų vaizdas], buvo suvokimas ir tikėjimasis, kad visa tai ir liks tik “vyriškais pasižaidimais”.

***

Mano fotografinės tik 2×2. Likusių fotografijų autoriai: Marijus Panceris, kambariokai, fotografas A. Aleksandravičius [Kauno diena], Tomas Sasnauskas, brolis Simas ir Šefukas.

***

Na ir pabaigai “Buuuuum!” :]]