Ginklas mene

By skrandis, 2014/09/12

Trumpam, bet jaukiam ir šiltam vizitui atvykus į Liuksemburgą, po mėnesio į rankas pagriebus vienam kitą, po ilgų šnekų ir saldaus savaitgalinio miego, mudu patraukėme į Liuksemburgo centrą, kuriame tai vienur, tai kitur apžiūrėjome įvairius meno objektus.

Pirmiausiai apžiūrėjome trash metal ekspoziciją po atviru dangumi – Galerie Clairefontaine suorganizuotą HA Schult keliaujančią parodą “Trash People“. 18 metų keliaujanti paroda buvo Romos amfiteatre, Vokietijoje,  Paryžiuje, Maskvoje, Pekine, Kaire, Briuselyje, Venecijoje, Kiolne ir Barselonoje, šalia Šveicarijos įspūdingiausio kalno Matherhorno, Arktyje ir t.t.  Jie stovi pas įvairius garsius žmones, lieka įvairiuose miestuose, tarsi mūsų (vartotojų) ambasadoriai. Arba veidrodžiai to, ką gaminame ir ką paliekame po savęs.
Šį kartą jie sustojo Liuksemburgo mieste, aikštėje Place Clairefontaine.

Ta pati galerija siūlo ir foto parodas “Photomeetings” – fotografijos fiesta įvairiose miesto galerijose. Pavyko aplankyti tik minėtą Galerie Clairefontaine, Galerie beim Engel ir Cercle Cite. Galerijoje Galerie beim Engel lankėmės pirmą kartą. Pasirodo, kad buvo verta užeiti ir anksčiau. Ne vien dėl parodų, bet ir dėl parodinių erdvių – galerija įrengta gyvenamajame name per tris šlatinius namo aukštus, kuriuose lyg ir kambariukai, lyg ir rūsys, lyg ir erdvios modernios erdvės. Buvo įdomu apsilankyti, jau nekalbant apie pačią parodą. O ji [Herlinde Koelbl “Targets”] aktuali kaip velnias – apie karinių pratybų erdves, taikinius ir besimokančius kariauti. Ar tai sutapimas, žinant apie mūsų savanorių pratybas, situaciją Ukrainoje? O gal ir menininkų suvokimas, kad kažkas pasaulyje vyksta, kažkas negerai, kažkas pavojingo ir karinio…

Cercle Cite galerijoje radome parodą “Nostalgia“, kurioje vėl šiek tiek karo, šiek tiek apleistų erdvių, tuštumos ir prisiminimų. Grupinėje parodoje galima pamatyti Véronique Kolber, Andrés Lejona, Michel Medinger ir  John G. Morris darbus. Skirtingus, bet įdomius akiai.

Pakeliui apžiūrėjome ir po atviru dangumi paviešintas neįgaliųjų fotografijas. Šiltai, be jokios dramos, tiesiog žmoniškai.

Apsilankėme ir MUDAM’e, kuriame pristatyta nauja paroda “Damage control“. Nuo 20-ojo amžiaus vidurio maištas ir protestas tradiciniams menams išjudino naikinimo meną. 90 kūrinių ir daugiau nei 40 tarptautinių menininkų – labai maža dalis to, ką atskleidė parodoje ir ko esti visų mūsų viduje. Destrukcija įkvepia, ane?

Šalia medinių dirbtuvių, destrukcinių menų, visiškai mėlyname fone Alwyda iškrito iš bendro konteksto – šypsojosi ir nieko negriovė bei nedaužė :]

Šalia MUDAM’o dar keletas metalinių kūrinių. Vieni stovi ir apsimeta judantys, kiti kabo ir juda daužydami galvą [kas 10 min] į metalines sijas.

Bet smagiausia, kad viskas vis dar baigiasi optimistiškai :]

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.