NeLKL keliais 2015 – Du penki, mes laisvi! [nr 237]

By skrandis, 2015/03/17

Du penki, mes laisvi! – toks šūkis šiais ypatingais 25 mūsų šalies nepriklausomybės metais. Jis skambėjo visoje mūsų kelionėje Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Liuksemburge ir Belgijoje. Skamba mintyse ir iki šiol.Mes laisvi ir judam po Europą kaip laisvi žmonės, patys pasirinkdami priežastį, kryptį, laiką. Tai tapo mums paprasta ir įprasta, natūralu ir nekvestionuojama. Susirasti priežastį [pvz dalyvauti krepšinio turnyre ir susitikti su draugais], susiplanuoti kryptį [pvz nuo vieno oro uosto iki kito], pasirinkti priemones [pvz nuomotis miniatiūrinę lancia :] ir susirinkti gerą nusiteikimą.

Štai taip mes [Baubas, Pijus, Mindė, Tadas, Klimas, Rasa su Skomiu ir Mantautu bei Daugirdu, aš] ir vėl link Liuksemburgo, tik šį kartą be Alwydos, kuri liko su mažiuke Medeina. Pijaus buvo pasiūlyta vykti per Bergamo oro uostą ir kelionę paįvairinti Alpėmis. Tad kovo 17 d. mes beveik visi [Skomio šeima važiuoja su mašina savarankiškai nuo pat Lietuvos, Pijus prisideda atskrisdamas iš Londono linksmybių] anksti ryte sėdam į traukinį ir miname iki Vilniaus [čia pikti žmonės pridėtų, kad šalia anksčiau išvardintų aplankytų šalių reiktų pridėti Lenkiją arba Portugaliją, bet aš to nedarysiu]. Čia kaip tyčia, nesudarytos sąlygos kitu traukinuku pasiekti oro uostą, tad bandome susimedžioti autobusą. Tie, kazbeko, irgi nevyksta taip dažnai, kaip galėtų. Tad susigaudome taksą ir visi penkiese nusikratome iki oro uosto. Čia sulaukiame skrydžio ir 10:30 pajudame link Italijos. Skrendame iki Bergamo.

Vidurdienį Bergamo oro uoste mus pasitinka Pijus. Kol prisijungia Skomio šeima, mes paimame mašiną. Jei taip galima pavadinti Lancia…

2015.03.17.
Susideriname racijas, nusitaikom gps’ą ir pajudame link  Crespi d’adda. Crespi yra šeimos, kuri užsiėmė tekstilės gamyba, vardas. Ši šeima savo darbuotojams sukūrė idealų miestelį šalia Adda upės, su specialiai darbuotojų šeimoms pastatytais namukais ir daržiukais-sodeliais. Tai yra vienas geriausių XIX-XX a. miestų-modelių pavyzdžių, kurie buvo statomi Europoje ir Šiaurės Amerikoje specialiai darbininkams šalia jų darbo vietų. Pati Crespi šeima sau pasistatė pasakų pilaitę, kurios aplankyti mums, deja, nepavyko.

Miestelis yra paruoštas pilnai “nuo lopšio iki kapo” – buvo pastatyta mokykla, kur darbuotojų vaikai galėjo nemokamai gauti išsilavinimą ir mokymosi reikmenis [mokytojai taip pat gyveno šiame miestelyje nemokamai],  darbuotojams NEMOKAMAI veikė uždaras baseinas su dušais, persirengimo kabinomis ir  šiltu vandeniu [! neužmirškime, kad 20 a. pradžia ir kalbame apie eilinius darbinykus], ligoninė, bažnyčia ir kitos socialinius poreikius tenkinančios įstaigos. Miestelyje veikė elektrinis apšvietimas [pirmas toks kaimas Italijoje]. Ir tt. ir pan. Ne veltui 1995 m. miestelis įtrauktas į UNESCO sąrašus. Gaila, kad ne turistinio sezono metu miestelis išmiręs, jame viskas uždaryta ir nelabai yra kur įlįsti apsidairyti plačiau. Bet pamatyti žmogaus/šeimos suvokimą apie verslą ir požiūrį į jam dirbančius žmones – buvo įdomu.

Kitas vizitas į Pavia. Pasak turistinių knygų, miestas vertas apsilankymo, tačiau mano vertinimu, jam skirtą laiką geriau reikėjo atiduoti Bergamui. Bet kaip ten bebūtų, nepabandę būtume nesužinoję.

Pavia – miestas 35 km į pietus nuo Milano, šalia Ticino upės. Kažkada, Romos imperijos laikais miestas buvo svarbus ir turėjo didelę karinę stovyklą.

Vėliau, gerokai vėliau, kraštą užėmus lombardams Pavia tapo jų sostine. Pavia Italijos karalystės sostine ir kaūnacijos centru liko iki imperijos įtakos nusilpimo XII a. Visgi ir toliau Pavia buvo aktyvus ir svarbus miestas, puikiai atsilaikantis prieš Milaną. 1361 m. jame buvo įkurtas Pavijos universitetas, kuriame mokėsi studentai iš daugelio šalių.

Kaip ten bebūtų, miestas visgi aptingo ir dabar atrodė savo praeities šešėliu… Studentų gausu, universitetas gyvas, bet miestas nekibirkščiavo ir mūsų neužlaikė. Gal netinkamas metas, gal netinkama nuotaika…

Paliekame Pavia ir vykstame į Bergamo. Susirandame savo puikų B&B Entro Le Mura viešbutį su paslaugia ponia ir netrukus patraukiame pasibastyti po naktinį aukštutinį Bergamo miestą. Jis ramus ir jaukus. Tipinis viduramžiškas.

Bergamas –  Lombardijos provincijos centras, su išvystyta elektros, metalurgijos, mašinų, chemijos, cemento, tekstilės pramone. Miestas nuo seno garsėja žemėlapių gamyba. Miestas turi du pagrindinius centrus: “Città alta” (aukštutinis miestas), kalvos viršūnėje, apsuptas XVII a. gynybine siena ir “Città bassa” (žemutinis miestas). Šios dvi miesto dalys yra sujungtos funikulieriumi, keliais ir pėsčiųjų takais.

2015.03.18.
Apatinėje miesto dalyje neapsilankėme, nors pravažiuojant atrodė, kad tikrai verta. Vaizdo ir malonumo užteko ir ant kalvos. Jis ne tik tamsoje miestas atrodė jaukus ir mielas. Siauros gatvelės, itališkos kavinukės, barokinės bažnyčios, pietietiškas klegesys.

Šilumai užklupus, niekam nekilo noras skubėti ar važiuoti toliau. Atrodė, kad čia galima būti ilgai. Tai vienoj kavinukėj, tai kitoj…

Kaip ten bebūtų, planas sudėliotas, tad susėdame į automobilius ir lėtai pajudame link Varėnos.

Varenna – nedidelis miestelis šalia įspūdingo Como ežero, 60 km šiauryn nuo Milano link Šveicarijos. 769 metais žvejų įkurtas miestas dabar akivaizdžiai prakutusių piliečių vasarnamių centras. Spėju, kaip ir dauguma prie šio ežero esantys miestukai [on the sunny side].

Traukiame į kalnus. Planai buvo imti patį aukščiausią pass’ą [kelią per Alpes], kuris nuvestų mus tiesiai link Šveicarijos miesto Chur, tačiau tokiu sezono metu kelias dar uždarytas ir teko ieškoti alternatyvų. Pasirinkome Maloja Pass’ą.

Pasiekus berods 2000 metrų aukštį sustojome pasižmonėti, pasiselfinti ir pajusti dar ne taip senai užmirštą žiemą. Ir be abejo, pasimėgauti kalnais. Šie niekad neatsibos, o keliai ir keliukai per juos niekad neatrodys nuobodžiai tokie patys, kad ir kiek jais važiuotume.

Judame link Julier Pass’o kelio, pakeliui apžiūrėdami užšalusius kalnų ežerus. Netrukus imame leistis žemyn, link vakarėjančiios šaltos saulės.

Šveicarijos paprastame slidininkų miestelyje Parpan susirandame nakvynės plotą.  Grischalodge-Post nakvynės namai – bendrabutis paprastasis. Kadangi numatoma perspektyva nakvoti kartu su Tadu viename šešiavietyje kambaryje nedžiugina, aš su Paulium ir Pijum einame bent jau skaniai paėsti. Rasti tame kaime restoraną ar kaboką sekasi sunkiai, bet šiaip ne taip kitame viešbutyje užtinkame jaukų restoranėlį. Prabangi ir skani vakarienė baigiasi grapos gėrimu iš labai keisto butelio. Gėrimas stiprus, bet naktinių potyrių nepalengvina [kitąmet Tadas turės smarkiai pasistengt, norėdamas vėl prisijungti prie “savų”…]

2015.03.19.
Nusileidžiame nuo kalnų tiesiai į Chur miestą. Tradicinis Šveicarijos miestas, su aukštomis gotikinėmis bažnyčiomis, gynybiniais bokštais, miesto vartais, kalnų upeliu ir jaukiais dekoratyviai apipaišytais namais. Miestas garsus ir Giger baru, kurio neaplankėm :]
Tačiau pasinaudojome proga pamatyti, kaip Baubas moka žaisti šachmatais. Akivaizdu, kad jo sumąstyta taktika nepasiteisino ir žaidimas baigėsi… ai, gal geriau apkaltinkime Mantautą, kad čia jis išvartė visas šachmatų figūras, nebus taip gėda dėl draugo :]

Šveicarijos slėniais traukiame iki Regensberg, su XIII amžiaus pilies bokštu,  57 m šuliniu ir XIII a. bažnyčia  [kuri perstatyta 1506 m.]. Miestukas mažas, uždaras. Ir daug kartų kentėjęs [tai dėl priešų, tai dėl ugnies]. Bet simpatiškas ir vertas pažiūrėjimo.

Netrukus prisistatome Baden mieste. Cha, bet čia ir vėl reikia kopti į pilį, vėl reikia pajudinti senukų kaulus. Džiugu tuos draugus kankinti, nuvarginti :]

Baden yra ant Limmat kranto, turintis apie 20 tūkst gyventojų. Oficiali Baden kalba yra vokiečių, bet vietiniai kalba Alemannic Swiss German dialektu [kad ir kas tai būtų :) ]

Apsilankėme Stein pilyje, perėjome įspūdingą medinį tiltą, apžiūrėjome bažnyčias, rotušę ir pagaliau patraukėme į gražųjį Basel’į. Seniausią Šveicarijos universitetą turintis Basel jaunatviškumu nedvelkė. Jis labiau panašus į turtingą, prabangų, tipinį šveicarišką miestą. Kas, kazbeko, nėra blogai. Šiame mieste aš kažkada jau lankiausi su Alwyda, kai gyvenome Vokietijos Bazelyje, bet kasdien ėjome į Šveicarijos pusę :] Miestas tą kartą paliko labai gerą įspūdį. Nenuvylė jis ir šį kartą. Malonus pasivaikščiojimas po senamiestį, šalia romaninės-gotikinės, statytos ir perstatytos Munster’io bažnyčios, įspūdingos raudonos rotušės Turgaus aikštėje, ant tilto Mittlere Brücke. Ir jei ne artėjantis badas bei sunkus apsisprendimas, kur reiktų maitintis [Vokietijoje ar Šveicarijoje], tai Basel būtų ir šį kartą palikęs puikų įspūdį :]

O bet tačiau, buvo nuspręsta maitintis ne Basel. Tad sukritome į automobilių sėdynes ir patraukėme į Vokietijos kalnų miestelį Todtmoos. Pakeliui buvo sustota degalinėje. Ten kolegų buvo nuspręsta padėti merginai [su noskaru ar lūpskaru, nebepamenu] pakeisti priekinę automobilio lemputę. O naktis artėjo nenumaldomai. Kaip tik kažkur toli nuo Lietuvos ir Vokietijos Žalgiris turėjo pradėti rungtynes. Gurgiantis pilvas ėmė kelti dar didesnę įtampą. O tiksintis laikrodis grėsmingai skelbė – kuo vėliau pasieksime miestelį, tuo mažiau šansų rasti, kur pavalgyti. Nuspręsta išsiskirti ir susitikti viešbutyje ar maitinimosi įstaigoje. Pasirodė, kad tamsoje esantis kelias skęsta tarp kalnų, šalia tamsaus upelio. Tikrame juodame miške. Dingo racijų ryšys. Dingo mobilusis ryšys. Pravažiuojančių ar prasilenkiančių mašinų beveik nesutikta. Kas laukia kelio pabaigoje – visiškai neaišku. Automobilyje viršų ima piktėjanti tyla… o be viso to mes dar suvokiame, kad rytoj bus saulės užtemimas…

2015.03.20.
Be abejo, maisto gavom, patogiai išsimiegojom ir beveik viskas buvo ok. Net saulės užtemimas nepasirodė toks baisus, kaip galėjo atrodyti vakar dieną :] Kalnų miestelis pasirodė mielas, jaukus ir tinkamas ne tik slidininkams, bet ir pasivaikščiotojams.

Iš Vokietijos patraukiame į Prancūziją. Colmar – Alzaso sostinė, turinti visus šio regiono svarbiausiu elementus. Vynuogynai šalia, vyno rūsių gausybė, miestas jaukus, fachverkiniais namais pasipuošęs, per miestą nutiestas ne vienas kalnų upelio kanalas. Saulė užšildė ir visai ramiai ir tingiai sukritome kavinukėje šalia Katedros. Tradicinis daugelio prisijungimas prie wifi, kava, šiek tiek maisto ir sveikinimų sms siuntimas Andreliui jo gimtadienio proga.

Nors planuose buvo numatyta aplankyti dar kažką, visgi dėl aptingimo ir laiko pastumdymo Colmar, teko patraukti tiesiai į Liuksemburgą.  Į mielą užeigą, visiems lietuviams žinomą šonkauliukų sostinę – Vianden. Tradicijos pratęstos ir šonkauliai sudoroti skaniai ir lengvai. Gaidys nieko nepagaidino.

Iki pat beveik vidurnakčio visi išsiskirstom po skirtingus Liuksemburgo lietuvių namus [dėkui jiems labai už svetingumą] ir einame ilsėtis. Ryt laukia turnyras, skirtas Lietuvos nepriklausomybei.

2015.03.21.
Burtai lemia, kad ir vėl pusfinalyje susiduriame su Baltais. Ir vėl juos įveikę susitinkame su vilniečiais “A komanda”. Ir jau ne pirmus metus sau sakydami, kad pirma vieta svarbi, bet nesvarbiausia, pamatę vilniečius prieš save visus sakymus greitai pamirštame. Finalas laimėtas ir pirma vieta mūsų ketvirtus metus iš eilės. Spėju, kad jei galėtų, mūsų nebekviestų. Bet turbūt negali :]

Po varžybų tradiciškai pasikalbėjimai prie alaus, prizų įteikimai, smagūs pasilazdavojimai ir šiaip gera atmosfera. Vietiniai eina pas savo šeimas, vilniečiai iškart traukia atgal į Vilnių, o mes tradiciškai į Chi-Chi restoraną. Kaip visada, prie mūsų prisijungia ir keletas savų liuksemburgietiškų lietuvių.

2015.03.22.
Planai šiek tiek pasikeitė. Buvo mintis po Belval važiuoti tiesiai į Belgiją, bet kadangi Baubo skrydis į Afriką buvo šiek tiek vėliau nei jis mums iš pradžių sakė, tai po industrinio, mokslinio ir prekybinio Belval vėl grįžome į Liuksemburgą, ramiam pasivaikščiojimui ir pasibastymui.

Grundas, takai šalia casemate’ų, Neumunster vienuolynas ir pasisėdėjimas šalia hercogo rūmų šokoladinėje…

Galų gale Baubą palikom Liuksemburge, kur jį netrukus susirado Simas su sava chebra, o mes patraukėme link Liege. Pakeliui sustojome miestelyje, kurio pavadinimas visada skaitosi ir tariasi įtartinai – Huy. Miestas nedidelis, bet senas – pirmą kartą paminėtas jau VII amžiuje. Viduramžiais dėl puikaus vandens kelio ir geležies, vyno gamybos, puikių medžio meistrų greitai augo ir tapo turtingu. Bet kaip dažnai atsitinka, retas miestas savo reikšmę išlaiko per visą istoriją. Dabar tai mielas, šiek tiek pilkas, tipinis belgiškas miestas su gražiu senamiesčiu, tiltu per Meuse upę, bažnyčia [Gothic Notre-Dame collegiate], XV a. šuliniu ir XIX a. citadele ant kalvos. Lyg ir viskas :]

Apie Liege esu rašęs anksčiau, pasakojant apie Belgijos aukštapelkes ir daugelio nurašytą Liege. Tad šį kartą apie patį miestą daug nepasakosiu. Tiesiog paminėsiu kelis faktus. Belgiškas alus yra skanus ir stiprus, galintis užnešti net ant kalvos lipant 374 laiptelius be sustojimo. S.Calatravos architektūra įspūdį daro ir tiems, kuriems architektūra nelabai rūpi. Na ir tradiciškai, tai miestas dailus ir tvarkingas, pakol neateina diena [tada jis pasirodo visas nušiktas ir nelabai malonus]. Kiti faktai gal nelabai ir svarbūs:]

2015.03.23
Dieną išėjome pasivaikščioti dar kartą, įvertinom siauras gatveles, apžiūrėjom senamiestį ir tada patraukėm link viešbučio. Buvo laikas judėti link Vokietijos.

Šiek tiek pavažiavome dar šiauriau, norėdami aplankyti išskirtinę metalo palečių bažnyčią šalia miesto Borgloon. Kūrybinės grupės Z33 kūrinys “Reading between the lines” jau buvo matytas, bet norėjosi mažąją architektūrą parodyti ir bičiuliams.

Važiuodami per aukštapelkes netrukus patekome į Vokietiją, kur apsilankėme žaviame ir žaisliniame miestelyje Monschau, kuris, kaip teigiama reklamos knygelėse, turbūt gražiausias Šiaurės Eifelio regiono miestelis.
Monschou nenukentėjo per II pas karą, todėl jame galima pamatyti daug žavių ir simpatiškų fachverkinių namų, kurie išlikę tokie patys kaip buvo pastatyti prieš beveik 300 metų. Šalia Rur upės įsitaisęs Monschou garsus ir savo malūnais, kurie jau nebeveikia ir nelabai pastebimi. Čia mes lengvai apsukome ratą ir grįžome link mašinų. Laikas artėti link Trier.

Pakeliui į Trier dar buvo sustota  Bernkastel-Kues miestelyje, kuris įsitaisęs ant Mozelio krantų. Žavus Bernkastel turi namų dar nuo XV amžiaus, atrodo, visai nepakitusių. Miestą apžiūrėjom gan greitai, nes jis nėra didelis. Ilgiau užsilaikėme, nes domino restorančikas, kuriame su Alwyda esame buvę ne kartą. Jo ypatingumas tame, kad porcijos vokiškai gigantiškos, o mėsų pasirinkimas įspūdingas. Bet teko gerokai išsidurti – pralaukę iki atidarymo valandos duris radome vis tiek uždarytas. Pasirodo, jog pirmadieniais nedirba. Beveik kaip muziejus….

Todėl skubiai sėdom į mašinas ir nusitaikėme į kitą tradicinę maitinimosi ir sotumo įstaigą – Triero bulvių restoraną “Kiste“. Čia sukeldami siaubą [na gal ir ne mes sukėlėm, o konkrečiai du mažieji mūsų keliauninkai] restorano padavėjams, skaniai suvalgėm beveik lietuviško maisto [reikia gi ruoštis grįžimui į Lietuvą ir po biškį adaptuotis]. Susidėjus daiktus viešbutin, pasiūliau chebrai pasivaikščioti po miestą. Bet tik viena Rasa sugebėjo pakelti savo kūną [na, Skomis negalėjo dėl migdomų vaikų] ir nunešti iki centro, kiti slunkiai ir senukai liko prie televizorių… Apėję pagrindinius turistinius objektus su Rasa nusėdome bare, kur skaniai ir ramiai sugėrėme po vokiško alaus bokalą.

2015.03.24.
Laikas pajudėti link oro uosto. Ten atsisveikiname su Skomio šeimyna – jie išmina savo ratais atgal vieni, – ir su sava Lancia. Kazbeko, niekas neapsidžiaugė gavę itališką mašiną Vokietijoje :] Bet mums tai nelabai rūpėjo. Beliko skrydis į Kauną, kur mūsų laukė šeimos, tėvai, namai, darbai. Kitų metų planavimus palikome ateičiai. Jei tik kvies, tikrai vėl susirinksime “savų” kompanijoje ir pajudėsime ten, kur mums Laisvė leidžia.

Du penki, mes laisvi!

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.