9 pamatuoti etapai [nr 239]
2015.05.02. Ne gegužės 13 d., bet vis tiek arti tos dienos. Mes sėdame į Clio ir patraukiame tiesiai į Druskininkus. Ten ir šalia esančiuose Mizaruose mes šventėm savo vestuves. Tarp pušų, šalia Nemuno, ant samanų… gamtoje, kuri mums visiems per daugelį metų tapo tokia artima ir jauki. Užtenka vieno žodžio “Mizarai” ir daugeliui mūsų draugų ar giminių aišku apie kokį gėrį kalbame.
2015.05.03
Vakar dienos vakare apsistojome Druskininkų pakraštyje, visa šalia senojo aerodromo ir Nemuno krantų. Nauja diena pasitiko saulėtai, tad puolėme judėti iš viešbučio ir dairytis kur čia pasivaikščiojus. Naujas dviračių takas suviliojo pirmiau nueiti į Druskininkų centrui priešingą pusę. Paėjus keletą kilometrų nuo tako atsiveria ir Mizarų namukai, aukštas krantas ir medinė apleista šašlykinė. Netoli mūsų Bilso upelio iš Nemuno vandens kyšo vaikystės akmenys. Ant jų mes tilpdavome visi trys broliai, kai eidavome maudynių ar degintis ant saulutės…
Druskininkai nusiteikę šiltai ir pavasariškai. Žmonių gausybė, miestas puošnus, aplinka tvarkingai jauki ir maloni. Narcizų pieva užburianti ir primena Liuksemburgo miestą – čia jame visada gausu krokų ar narcizų, tulpių ar laukinių pievų gėlių. Mintis, kad netrukus išvyksime į tą šalį, nepaleidžia. Todėl noro mėgautis sava aplinka dar daugiau.
Vakaras artėja, nutolstame į miesto pakraščius, kur vis dažniau pasimato pamiršti ir apleisti unikalūs medinukai.
2015,05,04
Kita diena – kita veikla. Važiuojame link Kapčiamiesčio, kur netoli esame užsakę triobą ir baidares. Upė Ančia vėl mūsų laukia. Smagus praplaukimas, bundanti gamta, puiki nuotaika ir pirtis vakare. O kitą rytą saulė pasitinka dar šiltesnė, todėl ramiai krapštomės ir niekur neskubame. Geriau ramiai su fotoaparatu paukštukus pagaudyti, gamtos pasiklausyti. Ramiai sau pasimėgauti jaukia aplinka.
Pagaliau susirenkame šmutkes ir nuvažiuojame dar į Mizarus.
Juk būtina Medeinai parodyti vietą, kur prasidėjo mūsų šeimos istorija. Čia VDA studentų mažai, namukai tylūs ir ramūs. Lyg ir viskas kažkiek keičiasi, bet vis dar lieka taip pat… Melancholiją atidedame ir patraukiame į Kauną, į savo tikruosius namus.
What do you think?