Objektai miškuose [nr 250]

By skrandis, 2015/07/12

Į Prancūzijos Lorraine regioną turėjom važiuoti vakar, bet persigalvojome, nes pasirodė, kad per vėlai krapštomės tolimai kelionei. Atėjo sekmadienis, niekas nepasikeitė. Tokiu pačiu metu išvažiavom ir jau nebesvarstėm dėl alternatyvos. 140 km kelio dėl pasivaikščiojimo tako atrodė keistai, ypač nežinant, ką ten rasime, bet ryžtas buvo tvirtas. Pasukome link Prancūzijos ir tikėjomės neužstrigti kokiame nors kvailame kamštyje.

Kamščių nebuvo, kelias buvo net tuštesnis nei vėlai vakare grįžtant. Su vienu sustojimu, kurio išsiprašė Medeina, nuvykome iki vietos.

Vent des forets takai yra septyni. Trumpiausias 3 km, ilgiausias berods 14 km. Visi jie viename areale, dažnai susiglaudžiantys tarpusavyje. Takai sujungia 6 kaimus, įsitaisę 5000 hektarų miške, sumoje 45 km ilgio ir turi virš 100 meno objektų. Pasirinkome taką “Circuit de Louvent“, tik pradėjome eiti ne nuo tako pradžios, o nuo kaimuko Lahaymeix.

Iš pradžių atrodė, kad viskas bus painu ir turėsime problemų su tako žymėjimu, tačiau perpratę sistemą greitai įsijautėme į teikiamus gamtos ir meno malonumus ir žygiavome su pilnu susidomėjimu aplinkai.

Takas mums prasidėjo Christian Lapie skulptūromis “Le silence divise”. Šalia vyšnių stovintys stebėtojai-nuodeguliai atrodė tikrai įspūdingai. Žiemą, baltuose laukuose stebintys aplinką, kaimo gyventojus, jie turėtų atrodyti dar stipriau.

Patekę į takų sankryžą, kurį laiką dar svarstėm, kuriuo taku eiti, bet likom ties savuoju ir netrukus nesigailėjom. Priėjom gamtos kūrinį – saulėgrąžų laukus. Nesustoti ir nepadaryti fotosesijos – draudžiama. Draudimui pasidavėm ir pastrigome geram pusvalandžiui :]

Pasimėgavome geltonomis saulutėmis ir patraukėme lauku toliau link miško.

Čia mus pasitiko vienas įspūdingiausių, nors ir šiek tiek nugyventų, objektų – Joel Thepault “Exode”. Nuo 2002 metų jis gerokai “aptirpo”, bet įspūdį padarė labai teigiamą. Bėgimas nuo karo, konfliktinių zonų visada yra sudėtingas ir klampus…

Graži mintis buvo įgyvendinta menininko Chris Booth, bet jo skulptūra “Terre” per beveik 20 metų [sukurta 1998 m] neatsilaikė ir akmeninis dangaus skliautas apgriuvo. Bet idėja tikrai graži ir įgyvendinimas turėjo būti puikus.

Luc Doerflinger kabantys objektai “Figura translata” aiškina kažkokią gilią filosofinę mintį, bet stebint miške šiuos kabančius daiktus tesinori vertinti jų santykį su erdvę. O žiūrisi gerai. Kad ir kokie keisti jie bebūtų.

Santykį su aplinka, su nukirstais medžiais analizavo ir kitas menininkas, kuris kartu su miškininkais dirbo tvarkydamas miško augaliją. Jis pjūklais chaotiškai nupjovė medžius, kurie trukdė augti kitai augalijai, palikdamas nereikalingą medieną čia pat maitinti tą pačią žemę. Dominique Blais ir les Bucherons “Volis et chandelles”.

Tik išėję iš miško radome pačią pirmą šio parko skulptūrą  – 1997 m. lenko Maciej Albrzykowski “Par erreur”. Tiltas, kuris kažkodėl siejamas su klaida, padarytas iš trijų dalių ir atspindi evoliuciją: gimimą, augimą, brandą. Paskutinis tilto [liepto] etapas nenuteikia džiaugsmingai – šuolis į nieką neatrodo optimistinis.

Priartėjome prie fermos Louvent, prie kurios netoli yra aikštelė ir tikrasis tako starto taškas. Šiek tiek apsiniaukė, vėjas pakilo. Bet vis dar buvo šilta, ypač žingsniuojant į priekį. Šalia aikštelės pasimatė dar viena, ant drobės tapyta ir miško deivėms palikta 2014 m. Noel Varoqui “Replis” ekspozicija.

Neilgai trukus užtikom ir kitus meno objektus: J.Lonne Christiansen “The Basilica of the Forest”,

Claudia Comte “Saphira”

vizualiai įspūdingas ir nuotaikai poveikį darantis slovakės Katarina Kudelova kūrinys “Peuple migrateur”.

Jean Pierre Brazs “l’Oiseau-Source” ir kažkada žaismingai atrodęs žydų Tav Group “Hole – Hill”.

Čia mus ėmė ir užklupo lengvas lietus ir žingsniai darėsi spartesni. Visgi, vietoj to, kad eiti savo taku link finišo per laukus, mes nusprendėme eiti mišku papildomai tris kilometrus ir taip išvengti tiesioginių lietaus lašų. Juolab kad tie trys kilometrai – kitas pasivaikščiojimo takas, puikiai nuvedantis į mums tinkamą mūsų pasivaikščiojimo tako vietą.

“Court circuit” take, kuris tęsiasi tik 3 km, aptikome šiuos meno objektus: Marion Verboom “Cartouche”

Stefan Rinck simpatiška skulptūra, skirta tiems, kurie per ilgai užsiliko miškuose :] Skulptūra taip ir vadinasi “One of those who were too long in the woods”. Kažkodėl prisiminiau Baubą…

Tos pačios slovakės [Katarine Kudalova] gražus, kažkaip lengvas, “keramikinis” ir kartu labai simpatiškas  medžio meno objektas “Racines” [sukurtas 2007 m.]

Naujas ir ką tik iškeptas kūrinys – Bevis Martin ir Charlie Youle elektronkeramikinis “Circuit”. Patikrinome, srovė eina, prietaisas [skirtingai nuo Lietuvoje esančio Prietaiso] veikia.

2014 metų Štefan Papčo “Ninth wave”. Kaip pasakytų menotyrininkai, menininkas savo kūriniu priartina slovakų miško uolų paslaptis, atkuria ir nagrinėja kraštovaizdį čia ir dabar, iškeldamas šiuolaikinės visuomenės esminius klausimus, kas jungia, kas skiria žmones, kokia jungtis pasako, kas aš esu.. Menotyrininkai pasakytų…. Na bet viso šito mes tame kūrinyje nepamatėme ir pajudėjome toliau.

Čia mus pasitiko apgaulingas ir žaismingas Lorentino “Cachee”, pasislėpęs ir pasirodęs netikėtai mums virš galvų. Paprasta, bet tikslu.

Sanaz Arari “Immigrare I”

Miške ant juodo granito plokštės vis dar gyvas Edouard Boyer su “Station” [Je suis toujours vivant].

Na ir paskutinis meno objektas jau išėjus iš miškų ir išvengus lietaus – Daniel Denise “Ego”. Puikus suoliukas su fantastišku vaizdu į laukus.

Beliko eiti keletą šimtų metrų, pabaidyti zuikį, pasimėgauti dar vienu saulėgrąžų lauku ir ramiai judėti link namų. Rizika [nieko gero nerasti, rasti prastą taką ar pan] pasiteisino. Progai esant važiuosime ir kitus takus apžiūrėti. Verta.

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.