Tinginio sala – Graikijos Kerkyra [nr 259]

By skrandis, 2015/10/07

Graikija, Ispanija ar dar kas nors šilto ir nematyto. Va tokie buvo mūsų pasirinkimai. Be abejo, atsižvelgėme ir į kelionės kainas, skrydžių laikus ir kitas smulkmenas. Laimėjo Graikija. Visgi smagu keliauti ten, kur kainos labai draugiškos, oras garantuotai geras, o tarp vietinių Alwyda jaučiasi kaip kiras virš jūros [negalėjau rašyti “kaip žuvis vandenyje”, nes Alwyda vandenyje labai gerai nesijaučia :].

Taigis, nusikapstėme iki Charlerois oro uosto, kuris pastaruoju metu gerokai pasitvarkęs ir atrodo daug padoriau, nei atsimename iš praeities. Ir šast, mes jau saloje, vardu Kerkyra [kiti dažnai šią salą ir pagrindinį miestą dar vadina Corfu vardu]. Vakare taksistas pristatė mus iki viešbučio. Dėl kainos pasiderėjome, bet taksistas dievagojosi, kad nuleisti negali dėl esamos savivaldybės patvirtintos tvarkos, o ir ponia Merkel dar jiems čia pakenkė, todėl kaina tikrai negali būti mažesnė, nei pasakė [visgi prie viešbučio paėmė dviem eurais mažiau, nei prašė iš anksto]. Viešbutis, t.y. apartamentai su virtuvėle, pasirodė visai jaukūs ir malonūs. Berods net suteikė geresnį plotą, nei buvome užsisakę [matyt, kad dėl turistų stokos]. Vakare nuėjome į vietinę piceriją, kur skaniai ir smagiai [Medeina greitai rado draugų tarp picų kepėjų] suvalgėm nekukliai didžiules picas.

2015.10.01
Viešbutis nuo miesto centro vos keli kilometrai, todėl nusprendėme eiti pėsčiomis. Greitai supratome, kad toks poelgis nėra pats geriausias. Ne todėl, kad toli, o todėl, kad graikams šaligatviai nereikalingi, bo visi masiškai važinėja savo transporto priemonėm arba autobusais. O kadangi jie jiems nereikalingi, tai jų [šaligatvių] čia beveik nėra arba užstatyti mašinomis bei šiukšliadėžėmis. Eidami pasidžiaugiame, kad nesugalvojom imti vežimo. Kaip ten bebūtų, ne turistinius rajonus pamatyti buvo įdomu, o ir įsijausti reikia į vietinę tvarką kuo skubiau :]

Netrukus pasiekėme miesto centrą ir jūrą. Kitoj pusėj atsivėrė žemynas, kuriame matėsi tiek Graikija, tiek Albanija. Kur ji matėsi tiksliai, pasakyti negalėjome, bet jautėm, kad ten, kur gražesni debesys, tai ten tikrai Graikija :]

Miesto centro centre apžiūrėjome aikštę vardu Esplanade ir netrukus įžengėme į senąjį fortą, kurį vietiniai vadina Senuoju Fortu [tik graikiškai, kazbeko]. Jame sumedžiojome nemažai gražių ir reikšmingų liūtų [jie pasimatys netrukus kolekcijoje “Herrrraldika“], apžvelgėme tolius, aplankėme Šv. Jurgio bažnyčią.

Tada patraukėm į jaukų Azijos meno muziejaus kiemelį, nuo kurio gražiai tiesiai į vandenį sukasi metaliniai laipteliai.

Labai smagiai pasiblaškėm po senamiestį, kur visa gausybė siaurų gatvelių beveik vertikaliai atsitrenkia į Kapodistriou alėją. Keista buvo matyti tokius aukštus namus, bet nuo jų gatvelės atrodė dar labiau siauros ir jaukios. Mažų parduotuvių visa gausybė, tarp kurių tokia pati gausybė visokių šūdeliokų ar ‘juokingų’ maikučių. Akivaizdu, kad visas miestas dirba turistui išsijuosęs, net ir sezonui pasibaigus. Jau nekalbant apie darbą iki vidurnakčio ar įvairius tarptautinius skelbimus nusipirkti kailinius ar šaukštus iš alyvmedžio.

2015.10.02
Kita diena, kiti planai. Traukiame link Mon Repos parko, kurį apžiūrėti rekomendavo Alwydos kolega graikas Tasas. Pakeliui užtinkame keletą bizantinių bažnyčių, komunistinių šūkių ir atvirų pliudrių.

Mon Repos parkas yra aplink britų lordo, JAV atstovo Jonijos saloms Frederick Adam’o vilą, kuri kaip atstovybė buvo naudojama 1828–1831 m. 1833 čia veikė meno mokykla, 1834 m. parkas tapo atviras visuomenei. Po Kerkyros prijungimo prie Graikijos 1864 m. vila perduota Graikijos karaliui Georgijui I [Jurgiui], kuris ir pavadino parką “Mon Repos” vardu. Kilmingoji šeima vila naudojosi iki 1967 m., kai vyriausybė nusprendė pasisavinti turtą. 2002 m. Žmogaus teisių teismas Strasbūre kilmingajai šeimai priteisė 7 mln. eurų kompensaciją už šią vilą ir dar du nekilnojamo turto praradimus. Likusi be karaliaus vila Ilgą laiką buvo apleista ir tik 1990 m. vėl sutvarkyta ir įduota visuomenei.

Išėję iš parko apėjome visą Garitsa įlanką, kur balta ir mėlyna spalva aiškiai pabrėžė, kodėl Graikijos vėliava būtent tokių spalvų :]

Pasiekėme Centrą ir judėdami siauromis gatvelėmis priėjome iki naujojo forto, kurį vietiniai vadina Naujuoju Fortu [dar pridėdami žodį “Venecijos”]. Nuo jo atsivėrė dar puikesni vaizdai nei nuo senojo forto. Kavinėje išgėrėme šaltos kavos ir netrukus vėl nusileidome į apačią, kur susimedžiojome maisto vietiniame kaboke.

2015.10.03
Iš pat ryto nuomininkai į viešbutį pristato automobilį ir mes pajudam į kitą salos pusę. Kazbeko, pakeliui esame numatę aplankyti ir vieną kitą turistinį ar kultūrinį ar turistinį-kultūrinį objektą. Pirmiausiai aplankome Vlacherna salą, kuri yra prisijungusi prie didžiosios salos, tada – Pelės salą [Pontikonissi], kuri yra už kelių šimtų metrų ir iki kurios būtina plaukti laiveliu. Abi šios salos yra visai šalia Kerkyros miesto, už oro uosto. Čia pūpso dvi simpatiškos mažos bažnytėlės. Virš jų garsiai ir grėsmingai karts nuo karto praskrenda lėktuvai.

Kita stotelė – Achilleon dvaras. Šie rūmai pastatyti Austrijos imperatorei Bavarijos Elizabetai, kuri buvo dar vadinama Sisi vardu. Bėgdama nuo šeimoje įvykusios nelaimės, 1890 m. ji įsirengė ramybės ir poilsio rūmus.

Iškart po to prisistatėme į Agios Georgis miestelyje esantį viešbutį. Pasidėjome daiktus ir nusprendėme važiuoti pietauti į gražiai aprašytą Lefkimi miestuką. Pakeliui, kol dar buvo šviesu, sustojome apžiūrėti Alikes druskos kasyklas, kurios jau apleistos ir paliktos paukščiams ir grėsmingosioms sirenoms [iš vyrų belikusius tik batus radom net kelis…].

Atvykę į Lefkimi neradome to, kas buvo pažadėta aprašyme.

Tada susivokėme, kad atvykome į viršutinį Ano Lefkimi. Greitai susisukom ir jau po kelių minučių buvome aprašytoje Lefkimi. Čia išsirinkom vieną iš gausybės kabokų ir nusėdom sočiai ir gerai pavalgyti. Šalia ant stulpo kabėjo komunistinis plakatas. Vos susilaikėme nepripaišę b*bių…

2015.10.04
Oras pasitaikė būti nedraugiškas paplūdimiui, todėl nusprendėme dar šiek tiek pavažinėti po salą. Patraukėme link Paleokastritsa. Pakeliui sustojome prie Gardiki pilies, kuri dėl turistinio sezono pabaigtuvių buvo jau uždaryta žioplinėtojams. Gerai, kad baltų barbarams jokios sienos nebaisios… :]

Pakeliui teko smagiai pravažiuoti pro mažus kaimelius, kurių fainiausias pasirodė Agios Mattheos.

Šalia Paleokastritsos dar yra ir Angelokastro pilis [pirmą kartą paminėta XII a.], labai primenanti mums Pietų Prancūzijos katarų pilis. Pilis, esanti 305 m virš jūros, daro įspūdį. Kartu su jau matyta Gardiki ir nematyta Kassiopi ši pilis sudaro trikampę gynybą nuo piktų ir triukšmingų kaimynų. Nepaisant gausybės puolimų, ši pilis niekada nebuvo užimta.

Paleokastritsa pasirodė nuobodi ir tipinė turistinė palanga. Gal ir yra galimybių su valtikėm nuplaukti į kokią nuošalią vietą ar įspūdingą paplūdimį, bet užvažiavus trumpam ten jokio didesnio malonumo negausi. Na gal tik Medeina sugebėjo gausiai pabendrauti su vietinėmis merginomis, kurios su malonumu perėmė ją iš mūsų ir visaip ją linksmino [oi, mėgsta mūsų mergina būti dėmesio centre, oi kaip mėgsta…].

Grįžę į Agios Georgios miestuką nuėjome iki kranto, kur palydėjome saulę, pakviesdami ryt mus labiau pašnekinti :]

2015.10.05
Saulė mūsų kvietimą išgirdo. Ir štai mes šast ir jau deginamės. Gultai išsinuomoti, žmonių aplink mažai, jūra lengvai banguoja, Alwyda atsikalba graikiškai su vietiniu vyruku, kuris teikia gultų ir skėčių nuomos paslaugas, o Medeina pirmą kartą patiria maudynių malonumą ir smėlio birumą.

Agios Georgios yra šalia didžiulio Korission ežero, kurį nuo jūros skiria gražios, beveik lietuviškos kopos. Beveik, nes jose auga ne pušaitės, o kadagiai, smėlis vietomis kietas kaip akmuo, o vietoj medinių takų ir draudimo vaikščioti ženklų čia pilna offroad’inių kelių ir pasivažinėjimo ženklų. Visgi gamta čia tikrai fantastiška ir labai jauki, ypač tokį ramų vakarą, kai saulė lengvai pasislėpusi po [virš] debesimis. Tikėjomės, kad rasime gausybę paukščių, tačiau akivaizdu, kad jų turistinis sezonas dar net nepriartėjo…

2015.10.06.
Mes ir vėl aplankom paplūdimį, bet šį kartą pabaigę saulės vonias patraukiame ne į kopas, o link Stavros. Čia yra daug pasivaikščiojimo kelių, tačiau mus ima užklupti vakaras, todėl mes tiesiog nuo kalno apžiūrime abi salos puses ir romantiškai palydim pasiutiškai popsovą ir nuostabią saulę. Saulės palydėjimas įkrenta į sąrašą, kuriame yra saulės palydėjimas Portugalijoje, Olandijoje ir dar kažkur kitur… Būtinai bus atskiras įrašas apie tai.

2015.10.07
Atostogos į pabaigą. Skrydis vakare, tad nusprendžiame dieną išnaudoti įdomesnių vietų aplankymui. Šauname į šiaurinę Kerkyros dalį. Čia aplankome Afionas miestuką, kuris labai mielas ir labai gražus. Tokis tikras mažas kaimukas kalnuose, Graikijoje. Toks, kokį mes visi įsivaizduojame. T.y. toks, kokį mes įsivaizduojame, o graikai tai žinodami mums ir pateikia :]
Šalia yra nuostabus iškyšulys, turintis du puikius mažus paplūdimius skirtingose pusėse. Deja, būtų reikėję lipti žemyn, tada kažkur eiti, tada lipti į viršų, o mes neturėjome daug laiko… tad tausodami laiką tiesiog pasitelkėme fantaziją ir įvertinome, kad ten tikrai gražu ir puiku :]

Peroulades iškyšulys pasitiko ramybe ir tuštuma. Tikrai manėme, kad sutiksime visą gausybę turistų, bet jie pasirodė gerokai po to, kai mes spėjome pajusti [atsijausti] gamtą ir jos grožį vieni. Sezono metu iš čia plaukia laiveliai ir mes mielai būtume jais pasinaudoję, bet turistinis sezonas pasibaigęs, o mes išties ir laiko tam nelabai turėjome.

Šalia Sidari esantis Canal d’Amour išties visai ne kanalas ir net nelabai jau tos meilės pritvinkęs, bet tikrai gražus ir vertas aplankymo. Grožį gal išblaško tai, kad įlanka yra šalia viso industrinio turizmo ir neleidžia įsijausti, gal dėl to, kad nors tai ir graži vieta, meilei reikia jaukumo ir intymumo. Čia nei vieno, nei kito….

Ir štai, traukiame link oro uosto. Čia mus pasiveja gražus saulėlydis ir artėjanti audra…

Audra, dėl kurios ir taip vėlyvas mūsų lėktuvas vėluoja dar tris valandas. Oro uoste sumaištis, stogą daužo lietus, o pro langus blykčioja žaibai. Medeina iki pat vidurnakčio niekaip neatsipalaiduoja ir bendrauja su visais geranoriškais bendrakeleiviais. Pagaliau sulaukę skrydžio gauname iš ryanair pokštą, kuris mūsų kelionę paįvairina vaikščiojimais iš vienų sėdimų vietų į kitas ir nepiktu pykčiu bendraujant su stiuardese. Šiaip ne taip pasiekiame Charlerois oro uostą, tada savo mašiną, tada pajudam namo.
Kelionė iki Liuksemburgo paįvairinama sustojimu aikštelėje, kur Alwyda daro atsispaudimus, bėgioja aplink furas ir visaip kitaip klauso manęs, miego varymo trenerio… Namus pasiekiame apie 5:30. Miegam kiek kas galim [Alwyda gali mažai, nes jai į darbą, kur jos ištikimai laukia šimtai puslapių su visokiais prasmingais tekstais….]

Atostogos baigėsi. O be reikalo…