Pelkių bobų vasara [nr 264]
Rudenį turbūt šilčiausias ir smagiausias vasaros sugrįžimas yra spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje. Tokią išvadą padarėm pagal savo kelerių metų stebėjimus. Ir smagu yra tai, kad ne kartą vadinamą bobų vasarą išnaudojam įdomiai turistaudami. Šiemet nusprendėme patraukti į tą pačią pusę, kaip ir prieš dvejus metus – link Liege’o apylinkių. Pasidomėję turistiniuose leidiniuose ir svetainėse supratome, kiek dar daug visokio gėrio Belgijoje nesame pamatę. O juk kai ką verta pamatyti ir ne kartą, ir ne du. Bet viskas iš eilės.
2015.10.31
Prieš išvažiuojant meteorologų prognozės žadėjo, kad visas ilgasis savaitgalis mums bus saulėtas ir šiltas. Liuksemburge ryte termometras rodė +10, bet kuo arčiau buvome mūsų pirmojo lankytino objekto, tuo temperatūra darėsi vis mažesnė, o dangus niekaip nesuteikė šanso pasirodyti saulei. Galų gale temperatūra nukrito iki 6 laipsnių šilumos ir mums ėmė rodytis, kad gresia nesėkmė. Visgi vos priartėjus prie St. Huberto miesto, iš debesų, o gal iš rūko, saulė pagaliau prasimušė ir oras ėmė šilti.
Čia mūsų tikslas buvo pamatyti St.Hubert baziliką. Pasirodo, kad šventasis Hubertas Bonifacijus [išties, tik Hubertas :) ] 656-727 metais buvo reikšmingas tipas ant šių žemių. Bet vieną dieną jam susimatė Kristus tarp elnio ragų [Baubas, atsargiai su savo pomėgiais!] ir štai visus turtus atidavė bei savo gyvenimą paskyrė bažnyčiai. Vėliau buvo kanonizuotas ir tapo medžioklės ir medžiotojų šventuoju. Kokį velnią suvartojo prieš sutikdamas elnią, istorija nutyli… Bet bažnyčia gavosi graži. Iš išorės barokinė, viduje gotikinė ir pilna gražios medžio drožybos. Gaila tik, kad skliautai pridengti tinklais, bet tai grožio nesumažino. Tarp kitko viduje skambėjo muzika, bet ne tirli pirli religinė, o iš medžiotojų ragų skleidžiamų garsų.
Sustojimas buvo trumpas, su tikslu ne tik pamatyti, bet ir pamaitinti.
Kita stotelė – Furfooz parkas ir pasivaikščiojimo takas. 4 km pasivaikščiojimo takas mums tikrai yra trumpas, bet atvykome čia dėl labai mielos aplinkos – Lesse upės slėnių. Mes tikėjomės, kad rudens spalvų bus išlikę daugiau, tačiau atvykę pamatėme, kad čia medžiai gan stipriai nusirengę ir jau nusiteikiantys žiemai. Kaip ten bebūtų, ne visi tokie skubantys [saulei savo rudeniškus lapus rodė ąžuolai ir vienas kitas klevas], tad pasimėgauti spalvingais slėniais spėjome. Beje, Lesse upė sukūrė nemažai uolų ir įgriovų, tad čia gyvenimas, pasak archeologų, vyksta jau daugiau nei 14 tūkst metų. Yra rasta ir Romos laikų pastatų, ir viduramžių įtvirtinimų. Gyvena tose uolose ir dabar, bet… šikšnosparniai ir visokie kitokie tamsūs gyviai.
Kitas tikslas – dvaras Freyr arba Annevoie. Abiejų būtume nebespėję aplankyti, tad teko rinktis. Pasirinkome artimesnį Freyr. Jį pasiekti galėjome tik per Dinant mieste, kurį jau ne kartą esame lankę ir kuris vis dar atrodo įdomus ir gražus, esantį tiltą.
Freyr dvaras prie Meuse upės yra 16-18 a. Turistiniuose leidiniuose sakoma, kad šis dvaras išvaizda artimas Versalio dvarui, bet kadangi Versalio dvaro nesame gyvai matę, tai patvirtinti negalime. Kaip ten bebūtų, Boforto–Spontin kunigaikščiai [čia jų gyvena jau 20 karta] sukūrė gražų dvarą su išskirtinės išvaizdos sodu. Jame, teigiama, auga 350 metų senumo apelsinmedžiai, seniausi Nyderlandų krašte. Sodas išties įspūdingas, tik va industriniai laikai paliko atvirą žaizdą – per visą sodą dauboje pravesti geležinkelio bėgiai, kurie šiuo metu jau nebenaudojami ir apleisti….
Iš kart po šio vizito patraukėme link St Truiden, kur netoliese kažkokiam kaime buvo pilis, o joje mes buvome užsisakę nakvynę. Na, pilyje pagyventi neteko, bet maitintis ėjome abu rytus :]
2015.11.01
Pirmas ir svarbiausias šios dienos tikslas – Park Het Vinne. Čia pasirenkame ilgiausią taką ir einame aplink pelkę. Oras puikus, paukščių daug [nors įvairovė gan menka], kriaušės prinokusios, gamta graži ir rami. Totalus atsijungimas ir įsijautimas į aplinką. O ji nuteikianti labai teigiamai.
p.s. apie paukščius Alwyda kada nors parašys savo blog’e.
Automobilyje laukė 23 laipsnių šiluma ;]
Tolimesni mūsų planai buvo palikti improvizacijai. Buvo galimybė vykti iki Genk kasyklos, iki muziejaus po atviru dangumi, į Leuven arba į Diest ir St Truiden. Kadangi Genk kasykla sukėlė įtarį dėl jame esančio turinio, muziejus po atviru dangumi neatrodė labai būtinas aplankymo, o Leuven prašėsi atskiro vizito, nusprendėme pirmiau vykti į Diest, o tada kiek liks laiko, skirti St.Truiden. Pasirinkimas buvo labai teisingas.
Diest pasirodė esąs mažas, bet mielas miestas. Toks olandiškas [kaip, beje, ir visas šis regionas], jaukus ir įdomus. Ypač verta apsilankyti Diest’o Beguinage [pusiau vienuolynai, kai moterys norėjo tarnauti Dievui, nepalikdamos realaus pasaulio], kuris Nyderlanduose yra labai populiarus ir įdomus reiškinys. Tai tarsi miestas mieste, su labai paprasta architektūra ir jaukiomis gatvelėmis. Šis tipinis Beguinage išsiskiria 1671 metais pastatytais barokiniais vartais ir simpatiškais dievukais virš beveik visų durų. Įspūdį palieka ir masyvi 13-14 a. Sint Catharina bažnyčia.
Į St. Truiden atvykome su tamsa. Ir mums pasisekė. Ne todėl, kad pagrindinė miesto aikštė paversta statybų aikštele ir tamsoje ji atrodo daug geriau nei šviesoje, bet todėl, kad šiame mieste šiuo metu vyksta šviesų festivalis ir buvo gera proga pasivaikščioti plačiau ir įvairiau, pasigrožint įvairiais šviesų kūriniais. Tiesą sakant, kokybiškų darbų buvo mažai, bet vienas kitas paliko labai gerą įspūdį.
2015.11.02
Nuo pat ryto patraukiame į Blegny, kur šalia miestuko yra įspūdinga anglių kasykla. Muziejus priklauso European Route of Industrial Heritage ir yra vienas iš keturių Valonijos pagrindinių kasyklų [kitos – Bois-du-Luc, Bois du Cazier ir Grand-Hornu – jau aplankytos]. Šios kasyklos kazbeko nusėdo ir į UNESCO sąrašą. Ekskursija žemėje vyksta dviejuose lygiuose [30 ir 60 m gilyje]. Ekskursija tradicinė, su pasakojimais, bet pagardinta ir garsinėmis darbo įrankių demonstracijomis. Buvo įdomu ir netikėtai šioje aplinkoje praleidom tris valandas. Bet neprailgo tikrai.
Na ir desertui pasilikome tai, ką pamatyti mums norėsis visada – Hautes Fagnes aukštapelkes Ardėnų aukštumose. Nuo 1957 m. gamtos rezervato statusą turinčios aukštapelkės yra pasiutiškai gražios ir didingos, užima 4501 hektarą. Jame gausu pasivaikščiojimo takų. Kai kurie jų galimi tik specialistams arba susiderinus su gidais, bet yra ir netrumpos trasos visiems norintiems. Lentų tilteliais paruošti takai patogūs ir ramiam pasivaikščiojimui, ir sportiniam ėjimui. O vaizdai… jie atrodo visad tokie patys, bet kartu vis nustebina savo spalvomis, ypatingais gamtos kūriniais, šešėliais ar garsais. Praėjom turbūt kokius 8 km. nuo Baraque Michel parkingo ir būtume ėję dar tiek pat, jei ne anksti besileidžianti saulė….
Kelias namo, kaip dažniausiai jau pasitaiko važiuojant nuo tos pusės [Liege, Koln ar Maastricht], buvo su nuotykiais. Nepasiekus Liuksemburgo šalies, užklupo tirštas rūkas, kuris lydėjo iki pat namų. Bet ramiai ir sėkmingai bei gan anksti pasiekėme Liuksemburgą ir tradiciškai suvalgėme vėlyvus pietus. Kelionė buvo jauki, šilta ir graži. Tokia, kokią ir planavom :]
What do you think?