Mėlynais Medeinos keliais [nr 278]
Pavasaris ateina. Ateina ir Medeina. Savo mažais žingsniais – susipažinti su miškais, su gyvūnais, augalais, medžiotojais, paukščių balsais. Pažintis vyksta ne lietuviškuose miškuose, ne savo žemėse, bet ir čia tai svarbu, ir čia miško deivės vardą nešiojant mūsų merginai svarbu gamtoje jaustis jaukiai, įprastai, savai. Todėl jei ne po Liuksemburgo miškus, tai po, pavyzdžiui, Belgijos miškus mes pajudėti privalome. O pakeliui dar ir daugiau ką nors pamatyti, pažinti, įsiminti.
Todėl šeštadienį mes sėdame į savo Clio ir judame link Briuseliaus. Jo nepasiekę pasukame šiek tiek šiauriau, kur netoli jau mūsų lankyto medžiotojų miesto Saint Hubert, miškingame regione yra Belgijos tradicinių namų muziejus po atviru dangumi, pavadinimu Fourneau Saint Michel.
Jis nedidukas ir gerokai mažesnis už mūsiškį ‘rumšiknių’ muziejų, bet mums paliko labai smagų įspūdį dėl kelių priežasčių. Pirma, jame yra smagių objektų, kaip veikiantis kalvis ir dalijantis čia ir dabar iškaltus vinis, arba namas, kuriame gyveno pakeleivius į horizontalų guolį priimanti ir atvirai nusiteikusi mergina.
Antra, mes atvykome į muziejų, kuriame tuo metu vyko medžiotojų festivalis “Hunting capital“. O čia pasitaikė gera proga pamatyti tai, ko paprastai gyvenime nematome. Medžiokliniai šunys, bekeles įveikiantis keturračiai mechanizuoti “žvėrys”, šaudymo turnyrai, ragų pūtimo konkursas ir didžiulė medžioklės priemonių, aprangos ir įrangos mugė, kurios metu ir peiliai gyvai galandami, ir iškamšos prie akių gaminamos, ir ginklai testuojami. Žodž, ne tik mums, bet ir Medeinai, medžioklės deivei, buvo pravartu žinoti, kas kartais dedasi miškuose, pievose ir slėniuose.
Ramiai ir jaukiai pasibastę po muziejų, gavę ir lietaus, ir saulės šilumos, pavalgę sumuštinukus ir kitą gėrį, pajudėjome link Thuin. Čia būtina pamatyti šitiems kraštams būdingą bokštą-varpinę, kurios yra įtrauktos į UNESCO sąrašus. Nuo 17 amžiaus bokšto turėtų atsiverti nuostabūs vaizdai, deja, mes atvykome gan vėlokai, todėl ši pramoga visuomenei jau nebebuvo atvira. Taip pat būtina pamatyti “kabančius sodus”, kurie nė velnio nekaba, bet vis tiek labai gražūs. O ir šiaip, miestelyje galima tiesiog pasibastyti smagiomis gatvelėmis, apžiūrėti Spirituosen patranką, kurios dėka čia vietiniai jau gerokai senai gamina tradicinius biskvitus tokiu pat pavadinimu. Be to, miestas garsus tuom, kad čia yra Fédération Cynologique Internationale pagrindinis biuras. O jis yra toks pat svarbus, kaip FIFA organizacija futbolui. Todėl paminėti privalėjau.
Senamiestyje veikė vos dvi kavinės, kurių viena buvo tiesiog picerija. Todėl gan greitai išsirinkom kur pavalgyti ir netrukus jau traukėm iki La Louvière, kur turėjome užsisakę nakvynę viešbutyje.
***
Sekmadienis prasidėjo tiesiu važiavimu iki Halle miško, kuris kartą per metus masiškai sutraukia žmones ne tik iš arti esančio Briuselio, bet ir iš Prancūzijos, Liuksemburgo ar Olandijos. Ir nekeista, nes jame vyksta tikras stebuklas – jis visas nusidažo nuostabia mėlynai violetine spalva. Ir tai nevyksta keliuose kvadratiniuose metruose, tai vyksta visame miške. Todėl nekeista, kad dar nepriartėję prie gps nurodyto parkingo mes atsitrenkėme į kamštį ir masinį automobilių statymą šalikelėse, žmonių judėjimą pėsčiomis tiesiog keliu, dar iki parkingo likus geriems keliems kilometrams. Mes buvome atkaklesni ir šiaip ne taip prasibrovėme artyn. Na, iki parkingo liko nepilnas kilometras, bet tai mums atrodė jau geras pasiekimas. Tenka pripažinti, kad iš pradžių ta masė mus gąsdino, bet iš patirties žinojome, kad kuo toliau į mišką, tuo mažiau žmonių bus. Pasivaikščiojimo takas – 7 km, tad buvome tikri, kad masovkės išvengsime. Anksčiau ar vėliau. Taip ir buvo.
Na o miškas…. Miškas kelia įtarimus, kad visa ši mėlyna jūra kartu su bukų medžių mišku nėra natūraliai susiformavęs gamtos reiškinys. Visgi būtent toks gausus kiekis mėlynųjų laukinių hiacintų rodo, kad miškas yra senas ir kad šios laukinės gėlės čia karaliauja jau kelis šimtmečius. Tačiau tiesa yra ir ta, kad miškas čia jau nebe natūraliai susiformavęs. Yra likusių senų sekvojų, bukų, ąžuolų, kurie išgyveno I-ąjį pasaulinį karą, bet dauguma dabartinių medžių yra susodinti apželdinimo metu tarp 1930 ir 1950 metų.
Ir nors visą miško grožį sukuria laukiniai hiacintai, čia dar daug žavesio priduoda ir baltieji kiškiakopūsčiai, vietomis matomi laukiniai narcizai ar česnakai. Tam tikru metu čia kvapniai ir gražiai sužydi mielosios pakalnutės.
Tuo pačiu metu beveik tais pačiais takais po mišką blaškėsi ir Alwydos draugė Rūta. Bet kadangi ji darė tai kitais takais ir kartu su bendradarbių kompanija, mums susitikti nepavyko. Dar vėliau paaiškėjo, kad miškuose blaškėsi ir kolegė Joana, kuri šiuo metu bazuoja Briuselyje. Kaip ir minėjome, atrodo, jog pusė Briuselio suvažiavo į šį mišką. Nenuostabu, juk žydėjimas vyksta geriausiu atveju kelias savaites, o šis savaitgalis nors ir su klastingu oru [gavome ir lietaus, ir krušos], visgi gan šiltas ir saulėtas, tad grožėtis mėlyna jūra labai tinkamas.
Septyni kilometrai buvo lengvi ir malonūs. Norėjosi kiekviename žingsnyje fiksuoti, vis kitu kampu fotografuoti ir vis kokį kitą grožį išsinešti savo fotoaparate ar kameroje. Be abejo, puikiai suvokiama, kad tai tikra tik tada, kai matoma gyvai, bet tie instinktai “pasisavinti”, išsinešti, jie nuolat su mumis…
Prieš apsilankydami pas Ievą, kuri kaip tik 17 dieną švenčia savo gimtadienį, mes dar nuvykome iki netoliese esančios Nivelles, kurioje yra įspūdinga romaninė 11-13 a. Saint Gertrude bažnyčia. Būdama įspūdingiausia Belgijos romanine bažnyčia, ji tikrai yra ir viena didingiausių visos Europos bažnyčių.
Artėjo vakaras, perspėjome Ievą ir jos šeimą, kada atvykstame, ir pajudėjome link Briuseliaus. Gerai, kad į patį miestą važiuoti nereikėjo, nes buvo akivaizdu, kad kamščiai šiame mieste yra nuolatinė būsena. Jei ne vienur, tai kitur. Dėkui kamščių dievams, kurie leido mums lengvai įvažiuoti ir išvažiuoti, nestringant jokiame tradiciniame ‘ringo’ kamštyje.
Na o pasibuvimas pas Ievą praėjo smagiai ir greitai. Būtina bus padaryti ilgesnį vizitą. Kitą kartą.
O dabar, padėkoję Medeinai už jos miškų ir medžioklės grožius ir įdomumus, patraukėme namo. Nuobodus kelias iki Liuksemburgo buvo paįvairintas tradiciniais spėlionių žaidimais. Ir miegas neima, ir kelionė neprailgsta….
Fantastika! Labiausiai patiko “kamščių dievai” :)