Atsparių tautų Ispanija [nr 279]

By skrandis, 2016/05/09

Ispanija – viena smagiausių ir patraukliausių šalių mūsų turistiniame patyrime, todėl pavasariui beveik įsivažiavus, norėjosi patraukti būtent į ją. Buvo įvairių svarstymų, į kurią pusę keliauti, bet šį kartą mintis nusėdo apie Šiaurės Ispaniją. Pakrantė, kalnai, pietietiškas oras….

Kalbant apie orą, tai prieš išvykstant paaiškėjo, kad tas oras Ispanijos šiaurinėje dalyje ne ką geresnis nei Liuksemburge, o gal net ir kiek blogesnis. Bent jau šį pavasarį. Kolegų ar kitų keliautojų pastebėjimai įnešė nerimo – jie sakė, kad šiame krašte labai daug lietaus. Wunderground prognozės tai tik patvirtino. Visgi artėjant kelionės pradžiai, pasimatė ir kažkokia šviesa mūsų kelionės planuose.

2016.04.30

Tai štai, kelionė iki Hahn oro uosto, kelių valandų skrydis ir mes jau Santiago de Compostela oro uoste. Atvykome vėlai, kol paėmėme nuomojamą automobilį, sugaišome dar šiek tiek laiko ir diena užtemo. Važiavimas iki viešbučio neturėjo būti ilgas, bet… iš patirties Andalūzijoje žinojome, kad gps duomenys ir realybė Ispanijoje ne visada susieina, todėl atvažiavę gps’e suvestu adresu supratome, kad esame ant kažkokios kalvos, visiškoje tamsoje ir miške. O taip tikrai neturėjo būti. Taip jau pasitaiko, kad beveik visų didesnių kelionių metu reikia atiduoti duoklę klaidų, kvailysčių ir nereikalingų nuotykių dievams. Būtent šis vakaras ir buvo toks, kai visos bėdos sukrito į vieną krūvą. Kelionė iki viešbučio prailgo, badas ėmė nervinti, nuovargis darė savo. Visgi po kurio laiko mes suradome viešbutį ir patogiai įsitaisėme. Su viltim, kad daugiau nesąmonių nebus.

2016.05.01

Ir jų nebuvo. Ryte Santiago de Compostela pasitiko saulėtais vaizdais. Viešbutis įsitaisęs įdomiame Area Central kvartale-multifunkciniame komplekse. Čia, viename pastate, bazuojasi daugiau nei 100 komercinių plotų, įrengta 70 biurų, viešbutis, 656 butai ir 800 vietų požeminis garažas. Komercinės veiklos erdvė užima 30 000 m2, o alėjos ir viešos erdvės pastate užima apie 14 tūkst m2, pastato viduryje esanti aikštė yra 10 000 m2 dydžio. Pastatas, statytas 1993 metais, mums priminė Romos EUR rajoną – griežtos formos, aiški tvarka, paprasta struktūra. Tiek Area Central pastatas, tiek šalia esantys pastatai ar pro langą matomas parkas.

Viešbučio administratorė siūlė iki miesto centro važiuoti autobusu arba eiti pėsčiomis, nes iki jo buvo vos 2 km. Tačiau nusprendėme taupyti laiką ir palikti automobilį miesto centre esančiame parkinge. Nuo čia iki pagrindinių lankytinų objektų vos 2 min ėjimo. Be abejo, pagrindinis turistų objektas – Santiago de Compostela katedra, esanti Plaza del Obradoiro aikštėje. Katedra statyta tarp 1075 ir 1211 metų ant 997 metais maurų sugriautos bažnyčios pamatų. Įvairios stilistikos turinti katedra šiuo metu tvarkoma ir iš išorės vis dar apžėlusi laukinėmis gėlytėmis bei piktžolėmis, o vidus sutvarkytas ir gausiai spindintis auksu. Ta prabanga ir oficialiosios krikščioniškos vertybės čia gerokai susipriešina, na bet palikime tai jų pačių sąžinei…

Užėjome ir į Iglesia de San Martín Pinario, kurioje apžiūrėjome gausią bei išsamią šios bažnyčios erdvių bei puošmenų ekspoziciją.

Bažnyčia pasirodė gerokai vėsesnė nei lauke esantis oras, tad iš bažnyčios išėjome su smagumu ir džiaugsmu – norėjosi saulės ir ramaus vaikščiojimo po miesto gatveles. O Santiago de Compostela senamiestis, esantis UNESCO pasaulio paveldo sąraše, išties mielas, nors ir nėra didelis. Uždarytas nuo automobilių srauto, pilnas visokių ėjikų, kurie čia pasisiekia savo galutinį tikslą [kaip žinia, Camino de Santiago t.y. piligrimų kelias veda būtent į šį miestą], su jaukiom kavinukėm jis greitai leido įsijausti į pietietiško krašto atmosferą.

Kazbeko, visada atsiranda kvailių, norinčių tą turistinę skanaus džemo statinę sugadinti. Taip ir šį kartą –  gegužės 1-osios proga surengta Ispanijos komunistuojančių socialistinių kvailių demonstracija sunervino stiprokai. Kaip sako Baubas, šūdai užvirė, kai pamatėme tokią gausybę komunistuojančių ir tikinčių, kad pas juos komunizmas/socializmas jau tikrai bus daug geresnis, nei kažkur kitur buvo ar yra. Alwyda dar mėgino keliems jaunuoliams įkrėsti proto, bet… Ką gi, kvailiai mokosi iš savo klaidų. Tegu.

Bet nervas suėmė stiprus. Net puiki ir gyvybinga motociklų ir mopedų ekspozicija nenuramino galvos. Vis norėjosi tuos raudonuosius pasiųsti pas kitus raudonuosius, toli… į miškus… traukiniais… vagonais… Dėl išprusimo ir geresnio gyvenimo, kaip kad jie tiki. Na bet… motociklų paroda visgi buvo šauni.

Atėjo laikas traukti toliau. Link vandenyno įsitikinti, ar tikrai jis ten yra ir ar geografinės žinios, įvairūs žemėlapiai mums nemeluoja. Pakeliui, beveik kiekvienoje sodyboje ir kiekviename kieme pasimatė visa gausybė tradicinių sandėliukų, kuriuos vietiniai vadina Horreo. Pakelti nuo žemės ir pelių pavojaus, įvairaus stiliaus ir amžiaus jie šiame regione labai populiarūs.

Judame link Galicijos mirties krantų – Costa da Morte. Netoli miesto Malpica sukame link Corme Porto, o ten už kelių km ant kranto yra švyturys Faro de furna de Fuxesaca. Čia vandenyno bangos daužosi į pasiutiškai gražius krantus, o švyturys perspėja, kad krantas jūreiviams pavojingas ir dažnai mirtinas.

Ir išties, bangos stiprios, vėjas nešantis kūnus, tad surandame užuovėją ir mėgaujamės smulkiomis ir mūsų  nedažnai matomomis gamtos detalėmis.

Laikas vykti iki nakvynės vietos, o ji ne taip ir arti – Lugo miestas nuo pakrantės nutolęs apie 100 km. Bet įdomus ir vertas aplankymo. Jau vien dėl to, kad turi vienintelę Europoje išlikusią, visą miestą apjuosiančią romėnų sieną. Sienos dydis nekuklus – tarp 10 ir 15 metrų, 2,1 km ilgio ir su 71  bokštu. Užlipti ir pasivaikščioti miesto siena privalu, ir ne tik dėl to, kad įtraukta į UNESCO sąrašą. Ji tiesiog faina, fotogeniška ir ne ką mažiau populiari nei senamiesčio gatvės. Čia gausu bėgiojančių, šunis vedžiojančių ar tiesiog šiaip beslampinėjančių. Be abejo, apžiūrėjome ir St.Mary katedrą [1129 m.], ir miesto rotušę su 16 a. laikrodžio bokštu, ir visokį kitokį istorinį palikimą. Miestas gal ir nėra pats gražiausias, bet tikrai fainas ir jaukus.

2016.05.02

Prieš keliaudami labai norėjome pamatyti senąsias keltų gyvenvietes, tačiau jos buvo ne pakeliui arba darbo laikas nesutapo su mūsų kelionės planais. Todėl kaip alternatyvą pasirinkom romėnų-galisų gyvenvietę apie 40 km nuo Lugo. Čia be mažo, bet turtingo Castro de Viladonga archeologijos muziejaus yra archeologinių kasinėjimų metu atidengta gyvenvietė, kurioje aiškiai matosi viso fortifikuoto mini-miesto sistema. Daugiau nei prieš 2000 metų buvusio miesto sistemoje gyvavo ir stiklo, ir geležies, ir indų ar papuošalų gamyba. Labai turtingas, nors ir mažas pasaulėlis nustebino mus savo turtais ir puikiai sutvarkyta aplinka. O dar ir saulės skleidžiama šiluma, žaliuojanti gamta nuteikė pozityviai ir optimistiškai.

Netoli Ribadeo pasiekėme vandenyno krantą. Čia mūsų tikslas buvo pamatyti gamtos stebuklą – Katedrų krantą. Dėl pakilusio vandens po akmenuotomis ‘katedrų’ arkomis pasivaikščioti nepavyko, tačiau pasigrožėti krantine gavosi į valias.

Pakeliui iki Cudillero nusprendėme visgi pabandyti patekti į Castro de Coaña (Parque Histórico del Navia). “Pabandyti”, nes internete informacija skelbė, kad pirmadieniais nedirba, o mintyse gyveno viltis, kad teritorija gal nėra uždara ir uždarytas tik koks informacinis centras. Deja, atvykę pamatėme ne tik uždarytas muziejuko duris, bet ir aplink visą teritoriją apjuostą tvorą su užrakintais varteliais. Pasidairėm, padarėm keletą foto kadrų nuo kalvos, nuo kurios atsiveria istorinė vieta, ir pajudėjome toliau.

Cudillero, 60 km nuo Oviedo esantis miestas, labai simpatiškas ir žaismingas žvejų miestelis. Jis ne tik susigrūdęs į mažą įlanką, su lipančiais vienas ant kito namukais, bet ir margai ir smagiai išdažytas. Iš pradžių atrodė, kad tai “vieno fotokadro miestelis”, bet pasivaikščioję gatvelėmis supratome, kad grožio ir fainumo čia galima rasti ir daugiau.

Na ir, aišku, šių dienų aktualijos… Tikrai smagiau matyti tai, nei komunistines vėliavas.

Oviedo, kažkada buvusi Astūrijos karalystės sostinė, labiausiai nustebino savo puošniais geležinkelio stoties rajono namais. Ypač išsiskyrė inžinieriaus Salustio González Regueral 1868 m. suprojektuota gatvė Calle de Uría [po I-ojo pasaulinio karo gatvė buvo pervadinta Avenida de France, tačiau gyventojams pasipriešinus senasis pavadinimas grįžo jau po savaitės:) ]. Šioje gatvėje ypatingas grožis yra namas vardu Casa del Cuitu [antra foto]. Prieš keletą metų jo kaina buvo beveik 9 mln eurų, bet šis pastatas fantastiškas ir neįkainuojamas. Tiesą sakant, visas Ovjedas pilnas puošniai ir gausiai įstiklintais balkoniukais papuoštų namų, todėl dairytis į juos norėjosi nuolat, gaudant kiekvieną jaukią ir smagią šių pastatų detalę. Senoji istorinė miesto dalis taip pat įdomi, tačiau apėmęs badas netrukus vertė mus ieškoti užkandinės, kurių čia tikra gausybė. Mums pavyko vieną tokią vietinę ir labai smagią užkandinę rasti garsioje Calle Gascona gatvėje.

Toje užkandinėje pirmą kartą susipažinome su Astūrijos regiono sidru, kuris čia pilstomas įdomiai ir žaismingai. Iki šiol mėgavomės tikru bretonų sidru, nuo šiol būsime susipažinę su Astūrijos sidru, kuris užima 80 proc. visos Ispanijos sidro produkcijos. Tradicinis Astūrijos sidras yra 4-8% stiprumo ir pateikiamas tradiciniuose sidrerías ir chigres buteliuose. Įdomumas tas, kad į stiklinę jis pilamas iš labai aukštai ir mažais kiekiais [veiksmas vadinamas “escanciar un culín”], išmušant gėrime visus įmanomus burbuliukus. Jie primena šampano skonį, tačiau skystyje išsilaiko trumpai, todėl geriant sidrą šis stiklinės pildymo procesas nuolat kartojamas. Ir tai atrodo labai smagiai. O jei tik gėrimas per ilgai perlaikomas stiklinėje, jis tiesiog išpilamas į čia pat ant grindų esantį kibirą.

2016.05.03

Šalia Oviedo ant šlaito, nuo kurio atsiveria visas Oviedo miestas ir išskirtinis Santiago Calatravos suprojektuotas Palacio de Congresos de Oviedo pastatas, stovi simpatiška Santa María del Naranco bažnytėlė. Čia mes ir atvykome iš pat antradienio ryto. Kažkada buvusi karaliaus Ramiro I rezidencija [848 m.], ji vėliau perdaryta į bažnyčią. Ši ir netoliese, vos už kelių šimtų metrų, esanti IX a. San Miguel de Lillo bažnyčia įtrauktos į UNESCO sąrašus. Abi mielos, kuklios ir jaukios.

Atėjo laikas patraukti į kalnus. Gi čia pat matosi gražieji ir vietomis sniegingi Picos de Europa kalnai. Mus domina trasa kalnais nuo Puente Poncebos iki Caín [tiesą sakant, labiau domino atvirkštinis ėjimas, tačiau iki Cain nuvykti ir po to iš jo išvykti užimtų keliomis valandomis daugiau, o su Medeina tokių eksperimentų daryti labai nesinorėjo].

Trasa Ruta del Cares, kurią ėjome, yra 11 km ilgio, tad pirmyn ir atgal iki mašinos būtų apie 22 km. Dviese gal ir praeitume, bet su Medeina ant pečių, turint ne pilną dieną, tai pasirodė neįmanoma, todėl tiesiog ėjome tiek, kiek leido mums laikas ir numatyti kiti planai. Takas eina Cares kanjonu ir laikomas vienu gražiausių Ispanijos haikinimo taku. Mes prasiėjome gal apie kokius 7-8 km, bet įspūdžių buvo visa gausa.

Kelias iki nuostabaus Potes miestelio prailgo – kalnų keliukai nepatiko Medeinai ir ji keletą kartų pasakė, ką apie tai mąsto. Mums tapo akivaizdu, kad jai ant to grožio ir smagumo nusivemt, todėl stengėmės kuo mažiau erzint gražiais posūkiais ar pakilimais/nusileidimais…

Potes mus pasitiko ypatingai jaukiomis gatvelėmis, namukais ir kampiukais. Mes užeigoje gavome skanaus maisto, o Medeina gavo gausaus dėmesio [tai šioje kelionėje vyko nuolat ir Medeina tokiame dėmesyje tiesiog klestėjo visu gražumu]. Viešbutis buvo labai jaukus ir miegot nuėjome labai gerame nusiteikime.

2016.05.04
Rytas pasitiko saulėtais kalnais ir dar šiltesniu oru.

Nusprendėme neskubėti ir dienos šviesoje pasimėgauti Potes miesteliu, kuris, skelbiama, yra vienas iš patraukliausių Cantabria regione. Miestukas turi gausybę tiltų, senų istorinių pastatų [15 a. Torre del Infantado bokštą, to paties amžiaus rotušę, senų gyvenamųjų namų ar 14-18 a. San Vicente parapijos bažnyčią].

Pasibastę po miestuką nuvarginome Medeiną, todėl kelias iš kalnų buvo daug paprastesnis – mažė greitai užmigo ir daugiau nuomonės apie kalnų keliukus nebereiškė. Tikimės, kad ir ateityje nieko neigiamo neiškalbės…

Sustojome Santillana del Mar – miestuke, esančiame ant piligrimų kelio link Santiago de Compostela. Santillana del Mar – labai gražus viduramžiškas miestukas su gausybe gyvenamųjų namų, kurie čia išsiskiria pirmame aukšte esančiais kiemeliais po namu. Dabar daug kur jie sutvarkyti ir primena namo prieškambarius, kitur jie vis dar apleisti arba paversti parduotuvėmis ar kavinėmis. Mieste yra graži ir simpatiška Santa María bažnyčia, kuri turi ir jaukų vienuolyno kiemelį. Deja, pamatyti nepavyko, nes mes atvykome siestos metu….

Kitas sustojimas – labai geidžiamas ir tikrai su džiaugsmu aplankytas El castillo cueva. Urvas, kuriame galima pamatyti 40 tūkst. metų senumo piešinius. Bizonų, stirnų, arklių, tauro ar net ceremonijos apdangalu apsirengusio šamano [čia yra net ir mamuto piešinys, tačiau iki jo prieiti neleidžiama]. Galima pamatyti delno antspaudus/antpurkštus, keistus genties [bent taip manoma] abstrakčius simbolius, gal net to laikotarpio gyventojų kalendorių ar kažkokį keistą kūrybinį sieninės tapybos darbą. Pabūti bronzos amžiaus tunelyje, kuriame buvo atliekamos apeigos, kuriame buvo gyvenama ir augama. Galų gale fainumas buvo ir tame, kad gidas ekskursiją vedė tik mums trims. Ir nors kalbėjo ispaniškai, jo pastangos kalbėti kuo aiškiau nenuėjo veltui – mes supratome beveik viską, ką sakė, ir buvome nustebinti visko, ką mums parodė. Tai buvo vienas įdomiausių patyrimų, kuris nors ir liko neįamžintas fotografijose, bet liks atminties kadruose ilgam.

Laikas į Bilbao. Čia nakvosime dvi naktis, bet pačiame mieste praleisti daug laiko neplanuojame. Šis ilgas vakaras, kuris susidarė dėl kelių atsisakytų lankyti objektų, buvo paskirtas Bilbao senamiesčiui ir krantinėms. Pirmiausiai mus pasitiko tikrai paini ir sudėtinga miesto apvažiavimų ir kelių sistema. Buvo akivaizdu, kad tai ne iš kvailumo, o dėl geografinės padėties, bet visgi perprasti, kaip ką privažiuoti, nebuvo lengva. Buvo tik smagu, kad ispanai vairuoja tikrai tvarkingiau nei italai ar graikai, todėl visi numatyti taškai pasiekti be incidentų. Viešbutis, kuriame apsistojome, buvo ant kalvos ir administratorius mums pasiūlė į miestą vykti funikulieriumi, bet sužinoję, jog jis po 22 val. nebeveikia, nusprendėme vykti mašina. Šiaip ne taip pasiekėme požeminį parkingą ir atsidūrėme pačiame centre. Bevaikštant buvo nuoširdžiai keista, kodėl visada kuriamas įvaizdis, kad šiame mieste be garsiojo Guggenheimo nėra ką daugiau pamatyti. Juk jis turi ir tikrai gan smagų senamiestį, ir gražiai besiraitančią upę su smagiom krantinėm, daug siaurų gatvelių ir modernios architektūros. Miestas atrodo gyvybingas ir aktyvus. Gal jis ir tapo tokiu dėl katalizatoriaus Guggenheimo, bet tapti įdomiu miestu galėjo ir be šio objekto. Kaip ten bebūtų, dabar yra gerai ir jame buvo visai smagu pasibastyti.

2016.05.05

Ketvirtadienis ir mes judame nuo savo viešbučio link vandenyno kranto. Oras puikus, nusiteikimas puikus, planas irgi puikus. Ir vaizdai puikūs.

Atvažiuojame iki San Juan de Gaztelugatxe iškyšulio, ant kurio nutupdyta maža bažnyčia. Jos ten gali ir nebūti, nes ir taip labai graži ir faina vieta. Na bet yra, 237 laiptai padaryti, tikslas pasiekti bažnyčią ir paskambinti varpu yra [teigiama, kad išsipildo svajonės, jei paskambinama 3 kartus], todėl sodiname mažę į nešioklę ir kopiam. Pakeliui grožimės gamta, driežais, kitomis salomis ir vandenyno bangomis. Pasiekę viršūnę pagrojam varpais ir ramiai ilsimės.
Mažoji bažnyčia šiaip nėra labai kukli – ji siekia X a. ir priskiriama tamplieriams. Aišku, yra sudegusi ne kartą, atstatyta, bet vis dar tokia pat populiari ir reikšminga.

Ėjimas atgal nebuvo lengvesnis, nes ir vėl reikia ne tik nulipti, bet ir vėl užkopti į statų kalną. Ir kaip tyčia, Medeina nusprendžia tai padaryti pati. Gal ir mažiau pavargstam, bet procesas užsitęsia gerokai ilgiau :] Gera proga pamedžioti vietinius driežus.

Netrukus atvykstame iki Zumaia miestuko, kuris įsitaisęs šalia vandenyno ir turi simpatišką priėjimą prie kranto. Čia jaunimas duodasi ant bangų, o mus domina Flysch uolos. Uolos, susidariusius maždaug prieš 110-50 milijonų metų dėl Iberijos pusiasalio artėjimo prie Europos. Kažkada buvusi sala susijungė, vėliau besisprausdama vis artyn, žemę išvertė į vertikalią poziciją. Ir štai turim pasiutiškai senos Žemės istorijos puslapius, pastatytus, tarsi knygos lentynoje, vertikaliai. Niekur iki šiol nematyta, gražu ir įspūdinga.

Kad pasigrožėtume daugiau, patraukiame toliau nuo miesto. Čia nuo skardžio atsiveria dar daugiau nepakartojamai gražaus ir įdomaus kranto vaizdų. Taip norisi eiti ir tyrinėti toliau, tačiau laikas spaudžia ir metas važiuoti link maisto ir nakvynės.

Pasiekiame miestą, esantį labai arti Prancūzijos – Hondarribia [ispaniškai būtų Fuenterrabía]. Tai tikrai vienas gražiausių ir smagiausių miestų ne tik baskų žemėse, bet apskritai Ispanijoje. Hondarribia tarsi šizofrenikė – turi du visiškai skirtingus miesto centrus. Senamiestis ramus, su gražiomis ir tuščiomis gatvėmis, kai kur esančiais kultūros centrais ar kavinėmis. Čia daugiau mūro ir istorinio svorio, rimties.

Tuo tarpu žemiau esanti miesto dalis Marina gerokai skiriasi nuo viršutinės – ji be pėsčiųjų alėjos turi dar ir gausybę barų bei restoranų, šurmuliuojančią publiką ir nesibaigiantį žmonių klegėjimo keliamą triukšmą. Čia daugiau fachverko ir lengvumo, džiaugsmo ir tūso :]

Buvo smagu sustoti čia ir pasimėgauti aplinka. Deja, laukė dar 100 km atgal iki Bilbao ir rytojaus planų sudarymas.

2016.05.06

Šį kartą paklausėme viešbučio administratoriaus pasiūlymo naudotis funikulieriaus teikiamomis paslaugomis. Jis, beje, čia egzistuoja senokai, berods nuo 1916 metų, tačiau vagonai ir mechanizmai pakeisti į modernius. O gaila…
Nusileidome beveik prie pat Santiago Calatravos tilto. Nuo jo iki Guggenheimo vos kilometras. Kadangi Medeina mėgaujasi vaikščiojimu, judame lėtai, bet smagiai. Diena šilta ir mums nėra ko lėkti tarsi akis išdegus.

Guggenheim muziejus, be abejo, yra pagrindinis šio miesto simbolis. Frank Gehry suprojektuotas ir 1997 metais atidarytas muziejus išties įspūdingas tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Tai tarsi ryškus akcentas ant Bilbao torto – būtinai norisi aplankyti ar pamatyti.

Lauke mus pasitiko Louise Bourgeois voras “Maman” – 9 metrų aukščio skulptūra. Iš po šalia esančio tiltuko sklido garai – čia veikia atmosferinė skulptūra Fujiko Nakaya “Fog Sculpture #08025 (F.O.G.)”. Baseinuke stovėjo skulptoriaus Anish Kapoor 73 vaizdą atspindinčių kamuolių objektas “Tall Tree and the Eye“. Netrukus patraukėme į muziejaus vidų. Džiugu, kad eilės prie bilietų kasos buvo trumpos ir mes ilgai nelaukę jau buvome muziejaus ekspozicinėse salėse. Čia mūsų laukė nuolatinis gyventojas Richard Serra su žaisminga, fotografuoti provokuojančia ir smagia formų, architektūros, erdvių ekspozicija “The Matter of Time” ir Andy Warhol su kiek netradicine 102 tapybos/štampavimo/kopijavimo/plagijavimo darbų ekspozicija “Shadows” [kuri Alwydai priminė seniausią išlikusią Nicéphore Niépce 1826 m. fotografiją “View from the Window at Le Gras]. Kitose ekspozicijų erdvėse apžiūrėjome įspūdingą ir labai vertingą Louise Bourgeois parodą “Structures of existence: The Cells”. Malonus atradimas buvo Anselm Kiefer “The Renowned Orders of the Night” darbai. Gaila, bet pastarųjų kelių parodų fotografuoti neleidžiama, todėl jums tų darbų parodyti čia negalime [teks naudotis nuorodomis :)]

Lauke mus pasitiko vis dar žaliuojantis ir žydintis 1992 m. prisistatęs šunėkas “Puppy” [Jeff Koons]. Šiek tiek dar įvertinę muziejaus aplinką, patraukėme atgal link funikulieriaus. Nuo viršuje esančios aikštelės atsivėrė miesto horizontai.

Vykstame į La Rioja regioną, kuriame mus pasitinka ne tik lietus, bet ir fantastiškai gražūs vynuogynai. La Rioja vyną turbūt žino ir tie, kurie nelabai jį ir geria, nes jo rasti galima visame pasaulyje. Kadangi į rūsius eiti labiau aktualu Alwydai, o ji kaip tik vis dar negali tuo per daug mėgautis, mes juos ignoravom. Dairėmės po mielus miestelius ir gražius tolius. O pasigirti mielais miesteliais šis regionas tikrai gali. Atrodo, kad ir kur pravažiuotum, kokį miestelį bepamatytum, visur faina ir jauki viduramžiška atmosfera. Siauros gatvelės, mažos kavinės, sėdintys ant suoliukų vietiniai, akmeninės sienos, 12-14 amžiaus bažnyčios…

Laguardia, sakoma, vienas iš gražiausių šių miestukų. Ir mums buvo nesunku tuo patikėti – viduramžių gynybinės sienos globa, ilgos ir siauros gatvelės, romaninio stiliaus pastatai, simpatiški balkonėliai ir nesunkiai juntamas vasaros sezono laukimas.

O išėję už miestuko ribos radome nuostabius apylinkių vaizdus. Debesys, glostantys kalnus. Lietus, plaunantis kalvų šlaitus. Keliukai, skrodžiantys vynuogynus. Spinduliai, tikslingai apšviečiantys bažnyčių bokštus. Ramybė ir kažkoks melancholiškas ilgesys apima…

Nuo Laguardia pasimatė vyno šventykla Bodegas Ysios. Šį pastatą apžiūrėti planavom kitą dieną, bet kad pasimatė esanti vos už kelių km, nusprendėme nuvažiuoti iš karto. Pikseliuotas pastatas išties įspūdingas – tarsi pjaunasi su aplinka, bet kartu atkartoja vynuogynais papuoštą kalvotą gamtą, tarsi sidabru pabrėžia horizontuose esančius kalnynų sniegynus. Puikus kūrinys ir puikus išpildymas.

Na o nakvynė miestuke Elciego, kuris vos 5-7 km nuo Laguardia. Irgi fainas, irgi senas, irgi laukiantis turistinio sezono ir vyno fanų.

2016.05.07

Rytas pasitinka lietumi, tačiau kol pavalgome pusryčius, kol išjudam iš viešbučio, dangus tampa saulėtas ir nebepiktas. Pajudame link vienuolynų San Millán Yuso ir Suso. Apsilankome tik viename, nes norint patekti į kitą, reiktų pralaukt siestą. Mes tam nenusiteikę. O ir Suso vienuolyne užtenka įspūdžių. Na, jis nėra labai kuo įspūdingas, bet va reikšmingas tai tikrai – čia gimė ispanų kalba, čia ji pirmą kartą užrašyta, čia yra turtinga biblioteka ir įspūdingos senos knygos su giesmėm ir religinėm dainelėm. Na, o architektūra, puošyba… nenustebino :]

Kas nustebino, tai kad Le Camino de Santiago [piligrimų kelias] iki šiol gausiai naudojamas ir vaikščiotojų išties visa gausybė. Be abejo, gal ir oras šiuo metu tinkamas, o gal jie dėl turistų akių pudrinimo ten vaikšto pirmyn ir atgal, bet įspūdis susidaro, kad tikinčiųjų ir keliaujančių yra daug. O čia galite pasiskaityti, kodėl šis kelias visgi užknisa :]

Vienas maloniausiai nustebinusių miestų – Burgos. Šis 140tūkstantinis miestas penkis amžius buvo Kastilijos-Leono karalystės sostinė, todėl klestėjimo metu sukurta daug įspūdingos architektūros. Šalia nepagailėta įdėti pastangų ir derinant moderniąją architektūrą. Mieste jaučiasi, kad ir studentams/jaunimui yra vietos – vienur kitur pasimato profesionalus legalus grafiti, kažkur jaunimo orkestras švenčia kažkieno gimtadienį, jauni žmogai skersuoja nuo vienos gatvės iki kitos. O mes aplankome 884 m. Burgos fortą-pilį, kurioje netikėtai sutinkame kukutį. Ir ne tik sutinkame, bet ir užfiksuojame fotoaparatu.

Toliau apsilankome UNESCO sąraše esančioje bažnyčioje Iglesias de San Nicolás de Bari ir Burgo katedroje. Katedra sužavi užtvaromis ir neaiškiomis nuorodomis pirktis bilietuką [nusprendžiam pataupyti laiką ir judėti toliau], o maža ir jauki bažnyčia, dedikuota San Nicolas, nustebina įspūdingu altoriumi – tiek detalių ir tiek smulkios skulptūros pamatyti tenka retai.

Arco de Santa María – viduramžiški Burgos miesto vartai [14 a.] irgi palieka gerą įspūdį. Na ir tradiciškai – mielos alėjos, gražūs parkai, judrios ir aktyvios miesto aikštės. Čia gal paminėsiu tai, ką mudu su Alwyda nuolat pastebėdavome visos kelionės metu – miestai ir miestukai labai tvarkingi ir švarūs. Atrodo, kad dažnai pietiečiai į tai menkai kreipia dėmesį, bet šioje kelionėje buvom nustebinti, kokie jie išties pedantiški ir tikrai besirūpinantys savo aplinka. Buvo smagu tai matyti.

Na ir pabaigai ir vakarui pasilikome León. Penktadienio vakaras, todėl visas miesto centras tiesiog ošė nuo šurmuliuojančių kavinių. Begalė bernvakarių ir mergvakarių, fulės fanų, šaudomų gatvėse petardų, čia pat geriančio ir myžančio jaunimėlio :]… Žodž, miestas gyvybingas ir pilnas žmonių. O tuo metu mes šiek tiek apsidairėme senamiestyje ir ilgai ieškojome kur pavalgyti – rasti buvo sudėtinga, nes arba baras, arba pilna užeiga. Rasti laisvą kampelį buvo tikrai sudėtinga. Bet šiaip ne taip radom.

2016.05.08

Paskutinė diena skirta labiau artėjimui link Santiago de Compostela oro uosto. Bet ir šioje dienoje yra tai, ką pamatyti ir kuo pasidalinti būtina.

Pirma atvykstam į Astorga miestą. Gal ir nevyktume, bet planai dėliojami pagal oro prognozes ir tikslą ištempti iki pusiaudienio. Astorga nėra ypatinga, nors ir stovi ant Camino de Santiago kelio.

Be abejo, turi gražią aukštą katedrą su jaukiomis medinėmis grindimis, turi ir Antoni Gaudí sukurtus kreizi vyskupo rūmus, bet… tokioje gausybėje religinių pastatų, šie nublanksta ir nebedaro tokio didžiulio įspūdžio.

Visgi šiandien mūsų pagrindinis tikslas – Las Medulas. Visą kelią važiuodami skatinome Medeina baidyti debesis ir lietų. Atrodė, kad jų mažoji neįveiks, bet jos nuoširdūs “štiš” ir “bu” visgi suveikė – atvykę iki vietos turėjome pralaukti vos pusvalandį, kad lietus nueitų, ir tada sugavome puikų ir net saulėtą orą.

Na o Las Medulas tikrai vienas vertingiausių objektų mūsų kelionėje. Las Médulas yra El Bierzo regione. Šie  maži kalnai ir susiformavusios/suformuotos uolos yra įtrauktos UNESCO sąrašą. Čia, kur dabar auga seni valgomųjų kaštonų medžiai, 1 amžiuje romėnai atrado aukso ir pritaikę kasimo metodą “ruina montium” [pagal jį į iškastus kanalus suleisdavo didžiulį kiekį vandens, o šis išgriaudavo kalnus ir atidengdavo svarbiuosius žemės sluoksnius] čia iškasė daugiau nei 5 tonas aukso. Dabar čia situaciją valdo gamta, bet vis dar galima įlįsti į romėnų paliktus urvus [Cueva Encantada] ar apžiūrėti pakeistą landšaftą.

Vieta fantastiška ir rami, žemė molinga ir visa neįtikėtinai ryški. Medžiai didžiuliai ir seni, pasiutiškai gražūs, įgavę pavasariškos žalios spalvos.O kompaniją palaiko ramus vietinis mielas šunėkas, kuris mus vis lydėjo kelis kilometrus ir rodė kelią iki pat kaimo. Buvo smagu jaustis saugiai, kai vietinis gyventojas puikiai žino, kur eiti toliau :]

Prasiėjome beveik 6 km trasą, apžiūrėjome šią stebuklingą vietą ne tik iš apačios, bet ir nuo ant kalvos įrengtos apžvalgos aikštelės.

O lietui užklupus aplankėme dar ir urvGaleria de Orellan.

Tai, ko reikėjo kelionės pabaigai…Na ir pabaigai užsidėjome tikrą braškę ant visos savo kelionės torto – apsistojome nakvoti ypatingai gražiai sutvarkytame vienuolyne Monasterio de Santo Estevo de Rivas de Sil. Gražus vienuolynas, idealiai sutvarkytas paveldas, patogiai įdėti modernūs sprendimai, fantastiškas maistas ir saldus miegas.

2016.05.09

Miname link namų. Skrydis iki Hahn, tada iki Triero užsipirkti maisto ir namo iki Liuksemburgo. Keista, bet kasdienybės visai nepasiilgom. Dažnai pasitaiko, kad į kelionės pabaigą norisi savo lovos, savo aplinkos. Bet šį kartą atrodė, kad galėtume dar keliauti ir keliauti. Gaila, kad šį norą tenka atidėti.

O Ispanija tampa vis mielesnė ir patrauklesnė. Net jei nelabai kalbanti angliškai, net jei atstumai dideli, net jei orai ne visai pietietiški :] Bet įdomių objektų gausybė, keliai puikūs, maistas įvairus ir labai skanus, žmonės draugiški ir komunikabilūs. Kaip visada čia reikia pabaigti tokiais žodžiais – grįžti bus būtina :]

One Comment

What do you think?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.