Vulkanija pas prancūzus [nr 291]

By skrandis, 2016/07/31

Keista, bet kažkodėl per dažnai po atostogų ima atrodyti, kad seniai tos atostogos jau turėtos. Čia ką tik grįžai iš atostogų, o atrodo, kad senų seniausiai turėjai malonumo atostogauti ir keliauti… Ne todėl, kad buvo pavargta bekeliaujant, ne todėl, kad jos buvo labai trumpos, tiesiog todėl, kad jų niekad nebus per daug ir niekad neužteks. Štai po kelionės į Šiaurės Ispaniją mums jau ir vėl sukosi mintys, kur čia dar pasidavus. Minčių buvo įvairiausių, bet daugiausiai svarstėme Vokietijos Bavarijos ir Prancūzijos Alpių regionų kryptis. Kadangi Vokietija, kad ir kokia didelė ir įvairi būtų, visad atrodo kažkokia per daug vokiška [o tai reiškia nuobodumą] ir nelabai dėl to įdomi [nors puikiai žinom, kad taip nėra], mes pasirinkome Prancūziją. Susidarėme maršrutą, kurį dėl ne visai tikslių geografinių žinių vėliau teko šiek tiek koreguoti, įtraukėme į turistų komandą Tomą Pub ir, sulaukę tinkamo meto, pajudėjome autostradomis Europa žemyn.

Kalbant apie autostradas, tai jos kėlė daug nerimo. Visi šioje Europos dalyje puikiai žino, kad kuo arčiau rugpjūčio mėnuo, tuo didesnis šansas patekti į transporto kamščius. Ir tai ypač aktualu pirmąjį šio mėnesio savaitgalį, kai po liepos darbų į Pietų pusę traukia ne tik prancūzai, bet ir visa Nyderlandų tauta, visos Belgijos kaimų bendruomenės ir nemaža dalis pasaulį norinčių pažinti vokiečių. Na dar prisidėtų ir begalybė rusų, bet mums pasisekė, jog jie čia Europoje engiami, grobiami ir visaip kitaip NATO kankinami, tai šiemet jų pasitrukdė gerokai mažiau..

****

2016-07-23 Šeštadienis
Visgi, kaip ten bebūtų su prognozėmis, mes į kamščius beveik nepatekome. Gal dėl to, kad iškeliavome savaitę anksčiau rugpjūčio, o gal dėl to, kad laiku pasukdavome kažkur į šoną, kur automobilių judėjimas buvo gerokai mažesnis.

Todėl šeštadienį pirmą lankytiną objektą miestelyje Grand mes pasiekėme be jokių problemų. Na, išlipus iš automobilio dar šiek tiek taškėsi lietus, bet ir jis pasitraukė mums esant Grand miestelio amfiteatre, tad to nevertinome kaip problemos. O amfiteatras pasirodė tikrai gražus. Jis gal ir ne visas išlikęs, gal kiek per daug pridengtas šių laikų renginiams pritaikyto medinio amfiteatro, bet įspūdį padarė tikrai didžiulį. Ypač atsižvelgiant į tai, kokiame šiuo metu mažame miestelyje šis amfiteatras yra rastas [o amfiteatre tilpo, pasak istorikų, apie 15 tūkst. žiūrovų].

Tame pačiame Grand’e aplankėme ir muziejų, kuriame galima pamatyti išties įspūdingo dydžio bazilikos mozaiką. Romos imperijos palikimo čia buvo ir daugiau, bet viskam neturėjome laiko – planuose dar keletas objektų ir miestas Dijon.

Bevažiuodami džiaugėmės simpatiškais kaimais…

…ir nuostabiais saulėgrąžų laukais.

Ir ilgesniam laikui sustojome prie Chaumont viaduko, kuriuo eina geležinkelio linija tarp Paryžiaus ir Bazelio. 1855 metais pastatytas [bet gausiai pradėtas naudoti tik 1857 metais] viadukas, kurį statė apie 2500 darbininkų ir kuris yra 600 metrų ilgio, 50 metrų aukščio bei su 50 arkų, labai vizualus ir fotogeniškas. Į Chaumont miestą neužsukome, nes jame buvome 2009 metais [taip pat kartu su Tomu].

Ir štai, dienos pabaigai, pravažiavę apie 350 km mes apsistojame garstyčiomis garsiame mieste Dijon. Tiesą sakant, manėme, jog miestas bus niūresnis ir ne toks simpatiškas, bet bevaikščiodami ir besidairydami pajutome, kad šiame mieste būti gera. Lyg ir tipinis prancūziškas miestas, bet kartu ir kažkoks šiek tiek nenuspėjamas. Todėl nuoširdžiai pasidžiaugėme, kad jam galėjome skirti pakankamai laiko. Bent jau pirmai pažinčiai.

Dijon miesto vietoje gyvenimas virė jau nuo Romos imperijos laikų, kai ši vietovė buvo vadinama Divio. Kurį laiką buvęs Paryžiaus ir Liono provincija, miestas suklestėjo 11-15 a., kai tapo Burgundijos didikų namais ir į miestą atsikėlė mokslo, meno ir prekybos veikėjai. Dabar miestas nedidelis, turi 150 tūkst. gyventojų.
Mieste gausu fachverko, gražių tipinių burgundiškų stogų ir jaukių viduramžiškų gatvelių. Miestas, kuris nuo 2015 m. yra įtrauktas į UNESCO sąrašus, giriasi rūmais Palais de Ducs Dijon, Tour Philippe le Bon bokštu [į kurį mums nepavyko patekti], garsiojo Gustave Eiffel turgumi Les Halles ir bažnyčia Notre Dame su sėkmės linkinčia pelėda.

***

2016-07-24 Sekmadienis
Paliekame Dijon ir judame toliau. Sustojame prie Monastère Royal de Brou [Bourg-en-Bresse mieste]. Čia 16 amžiuje Maksimilijono I, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, ir Burgundijos kunigaikštytės Marijos duktė Margarita nusprendė pastatyti vienuolyną kaip savo dinastijos atstovų laidojimo vietą. Bažnyčia, pastatyta 1506-1532 metais, buvo gausiai papuošta liepsnotosios gotikos elementais ir tipiniu Burgundijos kraštui stogu. Vienuolyne šiuo metu veikia dailės muziejus.

Ateina muziejaus pietų pertrauka ir mes ta proga pajudame link Lyon. Pakeliui sustojame Villars-les-Dombes kaime, kuriame jau kartą nesėkmingai mėginome aplankyti paukščių parką The Parc des Oiseaux.

Skaičiai [3000 paukščių, 300 rūšių nuo 5 kontinentų] neskamba taip įspūdingai, kaip pasirodo realybėje. Praleisti visą dieną šiame puikiai sutvarkytame parke mums nebūtų problemų, tačiau šiaip ne taip įtelpame į 4 valandas. Ir judame dar 30 km iki Liono.

Į Lyon atvykstame dar nesutemus, nes privalome prisiregistruoti viešbutyje iki 18 val. Pasidedame daiktus ir vykstame į miesto centrą. Miestas didelis, berods trečias po Paryžiaus ir Marselio. Dar vienas su UNESCO ženklu [įtrauktas senamiestis]. Miestas taip pat giriasi savu laiku buvęs labai svarbus šilko gamyboje ir prekyboje. Neleidžia pamiršti ir kino meno pradininkų Auguste ir Louis Lumière, kurie būtent Lyon mieste 1895 m. pradėjo naujo meno istoriją. Be abejo, miestas giriasi ir kitais dalykais [kaip kad esantis bankininkystės, chemijos ir farmacijos centru, turintis Interpol, Euronews ir visokius kitus centrus]. Miestas garsus ir tuo, kad vietos gyventojai vis dar kalba romanų kalbos porūšio Arpitano kalbos [Franko-Provensalio] keliais dialektais. Šia kalba vis dar kalba Turino provincijos Alpių slėniuose, dviejuose atskirtuose Fodžijos provincijos miesteliuose ir Šveicarijos Romandijos regiono kaimo vietovėse.

***

2016-07-25 Pirmadienis
Pirmadienio rytą pradėjome ant Lyon kalvos pavadinimu Fourvière, nuo kurios atsiveria visas miestas. Čia pat ant kalvos stovi keista, bet gan daili 19 amžiaus bažnyčia. Netoliese yra Romos imperijos laikų amfiteatras, kuriame kaip tik buvo ruošiamasi kažkokiam renginiui.

Baigę tyrinėti senuosius laikus, sugrįžome į kasdienybę ir nuvykome į Lyon upių Rhone ir Saone santaką. Jos pačiame gale stovi šiek tiek prieš 2015 m. pradėjęs veikti mokslo ir antropologijos muziejus Musée des Confluences. 22,000 m² pastatas, kuriame 6,500 m²  skirta ekspozicijoms, turėjo kainuoti €153 milijonus, ^{bet galutiniame rezultate pasiekė beveik} €300 ^{milijonus. Muziejų suprojektavo Austrijoje besibazuojanti Coop Himmelb(l)au kompanija.}

Šalia esančiame parkelyje radome liūtą ir vietą poilsiui.

Toje pačioje santakoje šiuo metu auga arba jau stovi ne vienas puikus šiuolaikinės architektūros pavyzdys. Kažkada industrinė, lyg ir buvusi apleista upės uosto erdvė šiuo metu tampa modernaus gyvenimo centru – čia veikia galerijos, biurai, kavinės, restoranai, sporto klubai, prie kranto plūduriuoja baržos, kuriose gyvena arba įvairias komercines veiklas vykdo vietiniai Lyon gyventojai. Buvo įdomu pamatyti, kaip ir kas vyksta tokioje specifinėje miesto erdvėje.

Bandome palikti Lyon’ą, bet čia išsipildo brolio Simo perspėjimas ir mes neišvengiamai patenkame į kamštį. Kamštis judantis, nesudėtingas, bet vis tiek kamštis. Ir tenka išmesti apie 20 min velniop. Iš kitos pusės, randame ir pozityvo – šalia mūsų, tame pačiame kamštyje stovi labai prabangi mašina. Ir sunkvežimis. Ir olandų „chateau“. Ir dar daug visokių automobilių. Yra gyvenime teisybė, yra gyvenime lygybė :]

Dvi valandos gražaus kelio ir mes atvykstame į Clermont-Ferrand. Čia viešbutyje pasidedame daiktus ir iš karto judame ant aukščiausio jauniausio Centrinio masyvo Chaîne des Puys vulkano Puy de Dôme. Į kalną užkylame naujuoju traukinuku, kuris paskaičiavimais [kainavo 80 mln. eurų, o kasmet aplanko apie 500 000 lankytojų] turėtų atsipirkti per maždaug 20 metų :] Traukinukas besisukdamas aplink vulkaną nuteikia maloniai – žmonių jame nedaug, o vaizdas akyse gražėja ir gražėja. Atsiduriame ant kalno, kuriame įrengti tvarkingi pasivaikščiojimo takai, kavinukė, styro didžiulės antenos ir vis dar stovi romėnų šventyklos griuvėsiai [čia kažkada ėjo romėnų kelias]. Ramu ir pasiutiškai gražu.

***

2016-07-26 Antradienis
Dienos planai šiek tiek pataisomi ir visa diena skiriama pasivaikščiojimams gamtoje. Alwydos pageidavimu, pirmiausiai vykstame ant vulkano Puy des Gouttes, ant kurio yra išsiveržęs dar vienas vulkanas vardu Puy Chopine. Į pastarojo viršūnę takas neveda, tad pasitenkiname tik užlipimu ant Puy des Gouttes.

6,5 km takas prasideda žemumoje, šalia avių ganyklų. Avys jautrios, todėl visur pažymima, kad su šunimis prašoma nesibastyti. Tako žymėjimas nelabai aiškus, bet pasileidžiame ir judame ten, kur nujaučiame esant teisinga. Pereiname pievas ir patenkame į neįprastą mišką, kažkiek paslaptingą ir pasakišką. Netrukus tenka gerokai paprakaituoti [ypač Medeinai, kuri sunkiai kopia į kalnus sėdėdama ir vadovaudama mums nuo mano kupros].
Pasiekę viršūnę, neatsidžiaugiame sprendimu čia užlipti. Nuo kraterio krašto pasimato tiek vulkano lovys, tiek puikūs vaizdai horizonte – vaizdas į Puy de Dome ir visą vulkanų virtinę. 

Pasimėgaujame ramybe, skaniais obuoliais, miegančia vadove ir netrukus per bukų mišką leidžiamės žemyn. Nusileidimas labai sudėtingas, nes slidus ir labai status, tad tik patekęs į keliuką, kuris veda į parkingo vietą, apsidžiaugiu pabudusia Medeina ir iš karto atiduodu į Alwydos priežiūrą. Atsiranda galimybė lengvai judėti, nusiskinti žemuogių arba tiesiog ramiai „pašaudyti“ drugelius.

Šiek tiek pailsime ir nusprendžiame, jog reikia patenkinti mano bei Tomo pageidavimą – pasivaikščioti po Puy du Pariou vulkaną, kuris atrodė labai įdomus žvelgiant nuo Puy de Dome viršūnės. Dar apie 6 km kalneliais…

Žvelgiant į google fotografijas, šis vulkanas atrodė vienas populiariausių tarp fotografų – būtent jis dažniausiai atsiduria suvedant paieškose šio regiono pavadinimą. Ir kai užlipome, supratome, kad tai visai nekeista – taisyklinga vulkano forma, puikiai sugulę šlaitai sukuria tipinio ugnikalnio kraterį. Vos 8000 metų vulkanas labai vizualus tiek iš „bliūdo“ dugno [į kurį aš dėl nuovargio ir papildomo  svorio ant nugaros nesileidau], tiek nuo kraterio kraštų.

Pasėdėjome, išgėrėme, paplepėjome su italais ir tada ramiai ir [šį kartą] lengvai, nusileidome nuo vulkano iki aikštelės.

Vakarą pabaigėme vėl tame pačiame mieste, tame pačiame kaboke… Ryt laukė kelionė į kalnus ir nerimas dėl Medeinos skrandžio turinio…

***

2016-07-27 Trečiadienis
Laikas patraukti dar piečiau. Planuose pamatyti mielus miestelius ir jų ypatingas romanines bažnyčias, kurios lyg ir beveik visos vienodos, bet kartu visos savaip žavios ar įspūdingos. Taigi, judame iki Issoire pamatyti 11-12 amžiaus Saint-Austremoine bažnyčią, kuri šiame regione viena iš didžiausių.

Kartu nusprendžiam laiko skirti ir pačiam Issoire miestukui. Užlipam į varpinę, pasivaikštom ramiomis gatvelėmis. Vis dažniau apima jausmas, kad Prancūzija vis dar nepradėjo turizmo sezono. Arba mes atvykom ten, kur kitiems nėra įdomu :]

Kitas sustojimas – Brioude miestuko romaninė bazilika St-Julien, dar viena iš didžiausių šiame regione [tokių „viena iš didžiausių“, „gražiausių“ ir kitokių „vienų-iš-iausių“ čia visa gausybė :) ] to laikotarpio bažnyčių. Pastatyta 10 amžiuje, ji 1100 metais priglaudė romėnų kareivio kankinio St-Julien kūną. Ta proga čia traukia gausybė piligrimų, kurių mes nesutikom, bet nujautėm juos čia esant [spėjame, kad jie visi laukė, kol mes išvažiuosime iš miestelio]. Bažnyčia gausiai ir gražiai papuošta freskomis, kurios viduje sukuria šiltą ir jaukią atmosferą. Gal kažkiek prie to prisideda ir neišlikusius vitražus meno kūriniais pakeitęs menininkas iš Korėjos Kim En Joong.

Lavaudieu kaimas – dar vienas „vienas-iš-iausių“ objektų. Šis patenka į gražiausių kaimų sąrašą. Tiesą sakant, kaimas tikrai vienas gražiausių matytų kaimų Prancūzijoje, nors ir tikrai ne pats gražiausias. Kaimui skyrėm šiek tiek daugiau laiko – ne tik pasivaikščiojom, bet ir pratestavom vietinio alaus fondus, kurie mus maloniai nudžiugino [kuo toliau, tuo argumentuočiau galiu teigti, kad Prancūzija yra ne tik vyno šalis, bet ir alaus :]
Kaime, kaip ir beveik visur šiame regione, stovi romaninė bažnyčia, nukentėjusi nuo didžiosios Prancūzijos Revoliucijos. Datuojama 11 a., bažnyčia čia dar turi ir vienuolyną [į kurį nenuėjome, nes kito vizito su gidu reikėjo laukti apie valandą]. Taip lengvai ir neįpareigojančiai patraukėme toliau.

Blesle miesteliui daug laiko skirti negalėjome, nes Medeina užmigo mašinoje ir mes stengėmės tą laiką panaudoti važiavimui, kad mūsų mažoji keliauninkė nesugalvotų pakeliui subloguoti. Miestukas-kaimas Blesle tikrai mielas ir gražus, turintis ne vieną įspūdingą kultūros ir architektūros objektą [romaninė bažnyčia, donžono bokštas, gynybinė siena, dar vienas apžvalgos bokštas ‘la tour du Massadou’, įspūdingi namai su gražiomis durimis, simpatiškos gatvelės ir bromai], todėl buvo vertas išsamesnio apžiūrėjimo, tačiau…

…judame toliau ir vakarop pasiekiame mūsų nakvynės vietą kalnų miestelyje Le Lioran. Čia įsitaisome kelioms naktims – 19 a. išgarsėjęs kurortas garsus savo gamtos takais, poilsio ir slidininkų baze.

***

2016-07-28 Ketvirtadienis
Dienai išaušus mes pajudame vos kelis kilometrus iki Super Lioran. Nuo čia mus pakelia keltuvas iki pat aukščiausios Centrinio masyvo Cantal kalnyno viršūnės Plomb du Cantal. 1855 m. aukščio, 2,9 milijonų metų senumo Plomb du Cantal pasiūlė įspūdingus vaizdus ir malonius takus, kuriuos mindavo net patys romėnai. Mes visų kelių neišbandėm, tačiau iki Velnio keteros 3 kilometrus nuėjom. O kai nuėjom, tai ir nusėdom gerai valandai – saulė šildė, žmonių arti nebuvo, lengvumas ėmė, o vaizdai…

Grįžę į realybę, patraukėme iki tarpeklio Gorges du Pas de Cere. Per 20 tūkst. metų susiformavęs tarpeklis leido pasimėgauti tamsiais šešėliais, vandens čiurlenimu, smagiais palipimais ir nusileidimais, vandens vėsuma, ramiu poilsiu poetų ir rašytojų pamėgtoje erdvėje. Pasak vieno poeto laiškų, čia visada buvo galima pasimėgauti ne tik įspūdinga gamta, bet ir besimaudančiomis žaviomis vietinėmis merginomis…

***

2016-07-29 Penktadienis
Vykstame iki aukščiausio Centrinio masyvo kalno – Puy de Sancy. Važiavimo lyg ir nedaug, bet keliukai kaimo, todėl siauri ir vingiuoti, o tokie užima daug laiko. Kad ir kokie gražūs būtų.

Puy de Sancy mėginame pasiekti pasinaudodami keltuvu ir savo kojomis. Informacija teigė, kad nuo keltuvo iki kalno viršūnės tėra 60 metrų aukščio skirtumas. 60 metrų skamba labai kukliai, tad drąsiai judame pirmyn. Be abejo, suprantame, kad iki jo nueiti vis tiek kažkiek reikės, tad neimam į širdį, kad keliukas tai sukasi, tai nusileidžia, tai pakyla. Bet kai priėjome prie pačios viršūnės piramidės, suvokėme, kad lipti reikės jei ne trigubai, tai bent dvigubai aukščiau, nei nurodyta. Kaip ten bebūtų, mudu su Medeina ėmėmės įkvepiančių šūkių ir kovingai nusiteikę kalną įveikėme. Kalną įveikė ir Alwyda bei Tomas [tik be šūkių]. Visgi viršūnė ties 1886 m. aukščiu pasirodė nuvilianti. Toks vaizdas, kad visi iki šiol nesutikti turistai ir keliautojai susigrūdo būtent ant šio kalno. Tad pabuvę vos kelias minutes, movėme žemyn. Liko tik nusivylimas ir žygiavimas atgal iki keltuvo.

Nusivylimą nuplovėme pamerkę kojas į netoliese esantį kraterio ežerą Lac Pavin. Čia atsigaivinom, pailsėjom ir užmigdėm Medeiną. Pačiu laiku, nes ir vėl laukė važiavimas kalvų keliukais.

Pakeliui iki nakvynės vietos sustojome kaime Orcival, esančiame 26 km nuo Clermont-Ferrand. Kaimas garsus eiline romanine bažnyčia Notre-Dame d’Orcival, kuri, kaip skelbiama, vėlgi viena iš gražiausių šiame regione :]

Na ir štai mes Riom‘e, mieste, kuris yra gerokai gavęs į skudurus nuo konkurencinio miesto Clermont-Ferrand. Tiesą sakant, gavęs į kaulus dėl nesuprantamų priežasčių, nes Riom tikrai įdomesnis ir turtingesnis nei konkurentas. Bet gavęs stipriai… Tai tik patvirtino situacija, kai atsitrenkėme į labai netikėtą problemą – penktadienį, šiltą ir gaivų vakarą, turistinio sezono metu, apie 22 val. miesto centre ir senamiestyje niekas nebedavė valgyt. Vienas paskui kitą restoranas ar picerija siuntė pabandyti kitur, bet kitur siūlė apsilankyti dar kitur. Buvome nustebę, kai gavome pasiūlymą važiuoti į užmiestį ir komerciniame rajone ieškoti, kur pavalgyti. Mes, aišku, taip ir padarėme, nes valgyt norėjosi, bet ši situacija mus visus gerokai nustebino. Kaip ten bebūtų, miestas gražus, nors ir gerokai niūrus ir tamsus.

***

2016-07-30 Šeštadienis
Rytas mus pasitinka lietumi ir net griausmais. Meteorologai gerokai pagrybauja, bet mums reikia važiuoti apie 90 km, tad tikimės pabėgti nuo lietaus ir sulaukti to, ką mums žadėjo. Atvykstame iki Charroux-d’Allier ir po dar vieno gausaus nuplovimo debesys ima trauktis ir diena tampa gerokai šiltesnė ir smagesnė. Tokia, kokiai ir buvome pasiruošę ir nusiteikę.
Viduramžiškas miestelis Charroux labai simpatiškas ir jaukus, nusiteikęs mažoms ir gražioms veikloms, kaip kad gurmanų, menininkų, amatininkų turgeliams ar kūrybinėms dirbtuvėms. Čia radome simpatišką senų laikrodžių muziejų, siauras akmenimis grįstas gatveles ir labai fainą, apskritą, miestelio centre esančią aikštę… a, na taip, ir romaninę bažnyčią :]

Kitas miestelis gerokai kitoks, bet ne ką mažiau simpatiškas – Apremont. Miestukas, įsitaisęs šalia Allier upės, turi pilį ir puikų sodą. Dažniausiai įprasta, kad sodai prie pilių egzistuoja šimtmečius, tačiau šiuo atveju sodas ir gėlynas suformuotas tik per pastaruosius 4  dešimtmečius [parkas atviras visuomenei nuo 1970 m.]. Dizainas ir landšaftiniai sprendimai lyg ir išties artimi šių laikų parkams ir sodams, bet matant didžiulius ir galingus medžius tikrai sunku patikėti tokiu jaunu sodo amžiumi.

Kitas sustojimas įvyksta Vezelay mieste, kurio bažnyčia įtraukta į UNESCO sąrašą. Basilique Ste Marie-Madeleine yra viso miesto, kuris įsitaisęs ant kalvos, centras –  trys gatvės, pilnos kavinių, menininkų galerijų ir mažų butikų, susiveda į bažnyčios aikštę. Čia stovi viena įspūdingiausių mūsų matytų romaninių bažnyčių, šiek tiek pagardinta kitu mūsų mėgstamu gotikos stiliumi. Bažnyčia gausiai lankoma dar ir dėl to, kad 1190 m. Prancūzijos karalius Filipas Augustas ir Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis būtent čia pradėjo 3-iąjį Kryžiaus žygį. Dėl to bažnyčia įtraukta į piligrimų kelią, kuris veda iki Santiago de Compostela. 

Nakvynė numatyta kaimyniniam miestelyje Avallon. Pasidedame daiktus jaukiame B&B viešbutyje ir iškart traukiame ieškoti maisto. Vakarykštė patirtis Riom mieste mums įvarė streso, tad šį kartą bandome neatsipalaiduoti ir pirmiausiai sočiai pavalgyti, o tik po to turistintis. Aišku, tamsoje tai daryti sekasi gerokai prasčiau, nes dauguma pastatų prastai apšviesti, o miesto įtvirtinimų išvis nesimato. Todėl susipakuojame šmutkes ir einame miegoti. Ryt miname atgal į Liuksemburgą.

***

2016-07-31 Sekmadienis
Paskutinė diena palikta improvizacijai ir šiek tiek sportiniam judėjimui iki namų. Bet tiesiai važiuoti – ne mums. Todėl padarėme dar keletą sustojimų. Vienas jų – Auxerre [puikus pavadinimas, primenantis vieną skaniausių Liuksemburgo vynų]. Miestas Auxerre turi apie 40 tūkst. gyventojų. Lyg ir nedidelis, bet tikrai turtingas ir kultūringas, miestas minimas jau prie galų-romėnų, kai buvo vadinamas Autissiodorum. 3 a. čia nusėdo Romos imperijos vyskupas, o jau 5 a. miestui suteikta galimybė pasistatyti katedrą. Taip iki viduramžių miestas augo ir jau 16 a. turėjo tris įspūdingas bažnyčias, stovinčias iki šiol. Aplankėme tik dvi, bet ir to užteko suvokti miesto didybę.

Paskutinis sustojimas – Tonnerre. Ramus provincijos miestas išgyvena ne pačius geriausius laikus, bet vis dar įdomus turistams. Daugiausiai dėmesio sulaukia Hotel Dieu ir Fosse Dionne. Hotel Dieu yra viduramžių ligoninės kompleksas, pastatytas 13-ojo amžiaus pabaigoje. Tuo metu buvo viena iš didžiausių ligoninių Prancūzijoje. Ir iš tiesų pagrindinis pastatas yra labai didelis, net pagal šiandienos standartus. Kaip muziejus šis objektas labai silpnas, tačiau kaip architektūros objektas – vertas apsilankymo.

Tuo tarpu Fosse Dionne yra natūralus vandens šaltinis, išmetantis 200 litrų vandens per minutę. Šaltinis, dabar apstatytas kaip baseinas, atrodo labai gilus, skaidrus ir dėl žalios-mėlynos spalvos gaivus. Teigiama, kad šaltinis iki šiol neištirtas ir nežinoma, iš kur tiek to vandens išbėga, tačiau nuo to ši vieta dar labiau graži ir įdomi.

Štai taip mes ir baigėm savo dar vieną kelionę po prancūziškai kalbantį pasaulį. Iki Liuksemburgo liko dar apie 330 km, kuriuos įveikėme be sustojimo. Dabar galime drąsiai pasakyti, kad mums labai pasisekė sutarti tiek su Gamta, tiek su Bušonu. Gamta davė puikaus oro, o Bušonas davė minimaliai kamščių keliuose. Dėl to tik galime padėkoti Dievams ir dar kartą pasidalinti savo alaus gėrimu. Iki kito karto.